Prieš porą dešimtmečių – 2007 metų gruodį – žurnalistė Asta Andrikonytė ėmė interviu iš šviesaus atminimo kompozitoriaus, Nacionalinės premijos laureato jo 70-mečio proga.
Tuomet O.Balakauskas dovanojo savo gerbėjams vitališką simfoninę poemą „Tetra“. Premjerą muziko jubiliejiniame vakare Nacionalinėje filharmonijoje pristatė daugelio jo simfoninių drobių pirmieji atlikėjai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) ir maestro Juozas Domarkas. Visa koncerto programa tarsi simbolizavo šių menininkų ilgametę bičiulystę: darsyk drauge nueiti dešimtmečiai – nuo „Kalnų sonatos“ iki „Tetros“.
Pateikiame anuometinį interviu.
– Esate sakęs, kad įkalbėtas J. Domarko, „dėl kompanijos“ patekote į muzikos pasaulį?
– Nuo mažens buvau namuose menininkas. Neabejojau, kad mano kelias – dailė. Kažkada svajojau stoti į tuometį Dailės institutą.
Tačiau J. Domarkas mane suagitavo rinktis muzikos mokyklą, kur tuomet trūko mokinių ir galėjau tikėtis stipendijos, – tai buvo pagrindinis akstinas.
Pastūmėjęs į muziką, J. Domarkas ir vėliau mane globojo. Jei parašydavau simfoninį kūrinį, galėdavau neabejoti, kad jį rūpestingai atliks. Juozui nunešiau savo pirmąją simfoniją.
Būdamas patyręs dirigentas J. Domarkas man padėjo suprasti daug naudingų kūrybai dalykų.
Susiję straipsniai
– Kitas ištikimas jūsų bendražygis maestro Donatas Katkus pavadino jus amžinai jaunu avangardininku, žvelgiančiu ir žengiančiu į priekį. Ar novatoriškumas jums netrukdydavo būti suprastam?
– Noriu pataisyti: novatorius ar avangardininkas aš labai norėjau būti jaunystėje, studijų metais.
Kai mokiausi Kijevo konservatorijoje, su bendramoksliais intensyviai domėjomės avangardu – analizuodavome P. Boulezo, I. Xenakio, L. Nono ir kitų kompozitorių muziką.
Tuo metu buvau įsitikinęs, kad avangardas – muzikos ateitis. Bet netrukus mano požiūris pasikeitė: supratau, kad tai – revoliucija, vedanti į chaosą. Atsigręžiau į tradicinę muziką.
Tai man nesutrukdė būti originaliam. Atvirkščiai: avangardininkams labai sunku būti originaliems – jų visų kūriniai panašūs, nors ir apibūdinami skirtingais terminais.
Beje, galutinai nuo avangardo atsiribojau Paryžiuje – viename avangardo muzikos centrų. Mano iliuzijos žlugo, nuėjus į labai mėgto kompozitoriaus I. Xenakio autorinį koncertą, kuriuo visiškai nusivyliau. Nepasakyčiau, kad mano muzika kada nors kėlė atlikėjams keblumų.
J. Domarkas su LNSO pagriežė beveik visus mano simfoninius kūrinius, D. Katkus su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru – visus parašytus styginiams. Daugelyje pasaulio šalių mano kūrinius atliko Vilniaus kvartetas.
Esu dėkingas ir Algirdui Vizgirdai su ansambliu „Musica humana“, obojininkui Juozui Rimui bei daugeliui kitų atlikėjų, grojusių mano kompozicijas.
– Jūsų muzika stebina matematinio tikslumo ir džiazinio polėkio deriniu.
– Džiazu domėjausi dar tada, kai nesiejau savo ateities su muzika. Nuolat klausydavausi Williso Conoverio radijo laidų iš Amerikos „American Jazz Hour“. Džiazas buvo mano stichija – klasikos niekada nemėgau. Savo karjeros pradžioje esu parašęs ir diksilendą, kurį grojo radijo orkestras.
Džiazo lauke iki šiol jaučiuosi labai gerai. Dėl to šios muzikos elementų savaime atsiranda mano kūryboje ir nesirengiu su tuo kovoti.
– Kodėl jūsų nematyti džiazo koncertuose?
– Džiazas suavangardėjo. Aš nenoriu patekti į atmosferą, kur kumščiais daužomi klavišai, keliama isterija. Man patrauklesnis klasikinis džiazas.
– Draugai jus vadina darboholiku. Ar likdavo laiko muzikai ir Sąjūdžio laikais, kai buvote įsitraukęs į visuomeninę veiklą?
– Ne, tuomet nepavykdavo intensyviau kurti. O dirbdamas ambasadoriumi Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje per pustrečių metų neparašiau nė vienos gaidos. Mano darboholizmui buvo suduotas stiprus smūgis.
Nežinau, ar esu „holikas“, bet savo darbą – jei laikysime tai darbu, iš tikrųjų mėgstu.
Negaliu skųstis: visada turėjau pakankamai ir užsakymų, ir savo idėjų.
– Pasukęs į muziką, prie dailės niekada nebegrįžote?
– Visą laiką ką nors teplioju pieštuku. Visos mano užrašų knygos pripaišytos žmogaus figūrų ir fizionomijų – tai mano žanras. Bet tai ne menas.
– Ar jums yra dalykų, svarbesnių už kūrybą?
– Svarbesni žmonės, su kuriais draugauju, gyvenu, kurių dėka galiu mėgautis sąlygine ramybe ir jaukumu.