Roko operoje „Eglė“ pagrindinį Eglės vaidmenį atliks Ona Kolobovaitė, Žalčio – Jeronimas Milius, Eglės brolius Girinį, Kariūną ir Artoją įkūnys Česlovas Gabalis, Raimundas Juzuitis ir Rafailas Karpis, tarpininką Rupūžę – aktorius Vladas Bagdonas. Jūros gyventojais taps Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), o Eglės ir Žilvino vaikais – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai Smiltė Kavoliūnaitė, Kristupas Lapė, Danielius Rinius ir Rokas Zagorskis. Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguos maestro G. Rinkevičius.
1976 m. specialiai roko operai „Eglė“ libretą ėmęsis rašyti Sigitas Geda ne tiek atpasakojo populiariosios pasakos turinį, kiek jos filosofinę mintį perkėlė į kosmopolitinį lygį, akcentuodamas žmonijos tarpusavio santykių problematiką. S. Gedos librete per Dangaus, Jūros ir Žemės stichijų susidūrimą išryškinamas baltiškųjų tautų išlikimo klausimas. „Džiaugiuosi, kad L. Vilkončius sugebėjo parašyti tokią stiprią ir talentingą muziką, kuri išryškina poetinio teksto esmę ir jį įprasmina. Šiuo atveju S. Gedos eilės ir L. Vilkončiaus muzika nekonkuruoja – jos atitinka, papildo viena kitą. S. Geda remiasi „Eglės, žalčių karalienės“ istorija, bet tik tiek, kiek tai padeda atskleisti mūsų būties ir filosofines temas. O L. Vilkončiaus muzika stipriai pakelia visas šias idėjas iki gražių meninių aukštumų,“ – sako maestro G. Rinkevičius.
Susiję straipsniai
Jam antrina ir kompozitorius L. Vilkončius: „Tokia istorija galėjo nutikti bet kur šiandieniniame globaliame pasaulyje. Tarkime, S. Geda įvedė pasakoje nesantį personažą Rupūžę, kurios vaidmenį atliks aktorius V. Bagdonas. Mūsų Rupūžė yra kokių 3000 metų amžiaus – operoje ji iš anksto žino, kuo baigsis visa istorija. Tik vadovaudamasi išmintimi nesistengia pakreipti įvykių kita linkme, užbėgti už akių nelaimei.“
Idėja pastatyti roko operą žymiausio lietuvių epo „Eglė, žalčių karalienė“ motyvais prieš daugiau nei keturis dešimtmečius suvedė tris talentingus kūrėjus – dainų autorių ir atlikėją Vytautą Kernagį, kompozitorių L. Vilkončių ir poetą Sigitą Gedą. „Aš ir V. Kernagis susipažinome tuometinėje Konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), – pasakoja L. Vilkončius. – Ketverius metus kartu mokėmės, tik aš – muzikos, o Vytas – aktorinio meistriškumo. Studijas baigėme tais pačiais metais, tačiau po studijų mūsų ryšiai visai nutrūko. Todėl tikrai nustebau gal po trejeto metų sulaukęs netikėto Vyto skambučio. Paaiškino baigiantis studijas Maskvoje ir kaip diplominį savo darbą ketinantis pastatyti roko operą „Eglė, žalčių karalienė“. Prašė sukurti muziką.“
Kompozitorius prisipažįsta, kad sukurti roko operą tuo metu jam buvo didžiulis iššūkis, tačiau viliojantis. Dabar reikėjo operos libreto. Salomėjos Nėries poemos tekstą L. Vilkončius iškart atmetė – ji parašyta vienu rimu, joje nėra dialogų ir monologų, pernelyg daug autoriaus pasakojimo. Sceninei dramai to nepakako. V. Kernagis pasiūlė, kad libretą galėtų sukurti S. Geda. „Geresnio libreto autoriaus turbūt net negalėjau tikėtis. Antroje aštuntojo dešimtmečio pusėje Sigitas dar buvo jaunas, bet jau neabejotinai talentingas kūrėjas. Taip abu su Vytu atsiradome S. Gedos bute Karoliniškėse, priešais poliklinikos pastatą. Sigitas pribloškė iš karto mus perkeldamas tarsi į kitą pasaulį. Ėmė samprotauti, kad juk žaltys taip pat buvo ir senovės egiptiečių išminties simbolis. Kalbėjo apie lietuviškame Eglės epe užkoduotą konfliktą tarp Jūros ir Žemės gyventojų, vardino pagoniškų lietuvių deivių vardus. Dar nieko Sigitui neatsakius, buvo akivaizdu, kad mūsų pasiūlymas, kvietimas jį sudomino, uždegė. Ir kad galime tikėtis ne šiaip eiliuoto lietuviškos pasakos perkėlimo į teatro sceną, o kad Sigitas užgriebs gerokai plačiau, pasamprotaus apie visos žmonijos būties, išlikimo prasmę“, – prisimena L. Vilkončius.
Taip prasidėjo bendradarbiavimas su S. Geda. „Skaitėme pirmąsias scenas, fantazavome, trynėme ribas tarp pasakos ir pasaulio realybės. Mūsų entuziazmas augo stebint, kaip Sigitas mums ruošia tikrai labai įdomų, talentingą literatūros kūrinį. Deja, libreto kūrimas nevyko taip greit, kaip pernelyg optimistiškai visi trys tikėjomės“, – sakė L. Vilkončius.
Tačiau po poros metų kompozitorius vėl netikėtai sulaukė V. Kernagio skambučio: „Nudžiugino pranešdamas, kad esu kviečiamas į jo namus Kaštonų gatvėje, kur S. Geda perskaitys užbaigtą „Eglės“ libretą. Tam vakarui Vytas buvo specialiai pasiruošęs. Jo kambaryje šviesa buvo išjungta, degė kelios žvakės, ant stalo stovėjo buitinis magnetofonas, priešais Sigitą stovėjo labai prastos kokybės mikrofonas. Vytas nuspaudė įrašymo mygtuką, Sigitas pradėjo skaityti. Nuo pirmųjų sakinių buvome įtraukti pirmiausia Sigito skaitymo būdo, jo intonacijų. Joms apibūdinti randu tik žodį „archajiškos“. To neįmanoma paaiškinti, tai reikia išgirsti. Sigitui buvo labai svarbi ne tik žodžio prasmė, bet ir jo fonetika. Jis skaitė hipertrofuotai pabrėždamas priebalses, ypač šnypščiančias ž, š, č. Pamenu, nustebau, kad toks priebalsių pabrėžimas suteikia tekstui ne tik papildomos dramaturgijos, bet ir naujų, paslėptų prasmių. Vėliau kurdamas muziką kai kuriose scenose stengiausi tai išnaudoti. Libretas padarė įspūdį ir man, ir Vytui. Net ėmėme svarstyti, kad statydami „Eglę“ panaudosime S. Gedos balso įrašą. Toks netikėtai įtaigus buvo tas balsas. Iš to įsimintino vakaro išsinešiau namo „Eglės“ libretą. Be papildomo susitarimo buvo aišku, kad dabar atėjo mano eilė dirbti,“ – pasakojo L. Vilkončius.
Roko operos „Eglė“ muziką kompozitorius užbaigė per ateinančius dvejus-trejus metus. Tačiau šio kūrinio likimas nelepino – nors ja domėjosi įvairūs prodiuseriai ir režisieriai, visi planai žlugdavo negavus finansavimo. Visgi „Eglei“ buvo lemta išvysti scenos šviesą maestro G. Rinkevičiaus iniciatyva ir pastangomis 2017 m. tuometinėje Vilniaus kongresų rūmų scenoje. „Nežinau kokiais žodžiais išreikšti džiaugsmą, patirtą sulaukus maestro skambučio, kai pasiūlė pastatyti mano „Eglę“ Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pajėgomis, pakviečiant į talką solistus ir chorą. Taip ilgai užtrukus šios muzikos viešam pristatymui, „Eglė“ savaime tapo tarsi mano gyvenimo kūriniu“, – sakė L. Vilkončius.
Įspūdingas kūrinys netruko sulaukti pripažinimo – 2018 m. „Eglė“ buvo pasirinkta Šimtmečio Dainų šventės atidarymo renginiu, tais pačiai metais ji skambėjo Pažaislio muzikos festivalio baigiamajame koncerte ir Palangos koncertų salėje. Šiemet po aštuonerių metų pertraukos „Eglė“ vėl sugrįžta į sceną – roko operos koncertinis atlikimas pirmą kartą skambės Kauno valstybinėje filharmonijoje ir rekonstruotoje LVSO koncertų salėje.