Beveik ketvirtį amžiaus – nuo 1966 iki 1991 metų – jos kūrybinis kelias buvo neatsiejamas nuo Šiaulių dramos teatro. Čia subrendo ryškiausi jos vaidmenys, prabėgo brandžiausi kūrybos metai, o teatro istorijoje ir žiūrovų atmintyje ji paliko gilų pėdsaką.
Kolegų ir teatro žmonių atmintyje Genovaitė Vaiginytė išliko kaip ypatingos sceninės kultūros aktorė. Muzikali, turėjusi stiprų vokalinį pasirengimą, ji subtiliai kūrė psichologinius vaidmenis, pasižymėjo itin tikslia scenine kalba ir elegantiška laikysena.
Režisieriai jai dažnai patikėdavo inteligentiškų, dramatiškų moterų vaidmenis, kuriuose atsiskleisdavo jos jautrumas, vidinė disciplina ir gebėjimas kurti psichologiškai įtaigius charakterius. Per savo kūrybinį kelią Šiaulių dramos teatre ji sukūrė per devyniasdešimt vaidmenų.
Susiję straipsniai
Tarp įsimintiniausių – vaidmenys spektakliuose „Kaip žydėjimas vyšnios“ (1974, rež. A. Ragauskaitė), „Pajūrio kurortas“ (1975, rež. A. Ragauskaitė), „Donja Rosita“ (1976, rež. G. Padegimas), „Prisikėlimas“ (1977, rež. A. Ragauskaitė), „Saldi ištikimybės našta“ (1982, rež. A. Lininis), „Bernardos Albos namai“ (1982, rež. U. Brikmanis) ir kituose spektakliuose.
Ji taip pat dalyvavo poezijos spektakliuose ir sukūrė monospektaklį pagal Federico García Lorcos kūrybą. 1988 metais aktorės kūryba buvo įvertinta Potencijos Pinkauskaitės premija. Teatras – tai ne tik spektakliai. Tai žmonės, kurių buvimas kuria teatro dvasią.
Genovaitė buvo viena iš jų. Ji buvo kukli, pagarbi ir jautri kolegė, savo darbu liudijusi ištikimybę profesijai ir scenai. Tokia ji išliks mūsų atmintyje. Nuoširdžiai užjaučiame Genovaitės Vaiginytės artimuosius, bičiulius ir visus, kuriems teko laimė ją pažinti, dirbti drauge ar matyti ją scenoje.
Jos vaidmenys išliks Lietuvos teatro istorijoje, o šviesus atminimas – Valstybinio Šiaulių dramos teatro bendruomenės širdyse. Atsisveikinimas su aktore yra nukeliamas vėlesniam laikui, kai iš JAV galės atvykti velionės artimieji.