Opera „Apversta tikrovė“ publiką kviečia į atvirumo kelionę

„Mūsų akyse randasi pasaulinė premjera. Viena vertus, tai didžiulis įpareigojimas ir atsakomybė, kita vertus – didžiulis džiaugsmas, nes ateina naujas nacionalinis veikalas. Viena iš LNOBT misijų ir yra nutiesti kelią tokiems veikalams atsirasti.

Kalbėdama apie „Apverstos tikrovės“ pradžią, puikiai prisimenu pirmąjį Ž.Martinaitytės ir R.Wilsono susitikimą mūsų teatre. Jis truko ilgai – tai bendrų idėjų generavimo pradžia. Tasai susitikimas buvo pirmasis, bet ne vienintelis. Kitą kartą režisierius atvyko jau su visa statytojų komanda ir pateikė būsimosios operos struktūrinę viziją.

Kai 2025-ųjų vasarą netikėtai atskriejo žinia apie R.Wilsono mirtį, mums teko apsispręsti, ką darysime toliau. Ar bėra galimybių šiai operai išvysti pasaulį, kas galėtų imtis tokios didžiulės atsakomybės?

Todėl esu dėkinga kompozitorei Ž.Martinaitytei, kuri atrado savyje drąsos keliauti toliau, greta jos nuo pirmųjų operos garsų buvusiam maestro Modestui Pitrėnui, padėjusiam naujam kūriniui suskambėti, taip pat visai ryžtingai operos statytojų komandai“, – teigė LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė.

Operos kompozitorė Ž.Martinaitytė pabrėžė iki šiol neturėjusi vizualinio muzikos pateikimo scenoje patirties, todėl jai buvo labai įdomu stebėti, kaip iš abstrakčios muzikos pastatyme randasi kai kas gerokai konkretesnio.

„Pagrindinės operos veikėjos Keliautojos istorija ir susidėliojo scenoje – partitūroje jos būta gerokai mažiau. Dar režisierius R.Wilsonas buvo pasiūlęs humoristinių detalių turinčią namų sceną, nors mano ligtolinėje muzikoje humoro būtų sudėtinga įžvelgti. Apskritai per septynias operos repeticijų savaites pasijaučiau tarsi savo pačios sukurto muzikinio pasaulio kalėjime, iš kurio negali ištrūkti nei dieną, nei naktį“, – apie naują sau darbo teatre patirtį atviravo „Apverstos tikrovės“ kompozitorė.

Premjeros muzikos vadovas M.Pitrėnas neslėpė, kad prireikė laiko įsigyventi į naujos operos muziką: „Kai atsiverti nežinomą kūrinį, girdi skambesius, matai jų vaizdinius. Čia aš pirmiausia  pamačiau rūką, o gal ūką. Užtruko šią muziką aiškiau išgirsti, nes Ž.Martinaitytė rašo ne tik garsų aukščiais ir jų trukmėmis, bet ir komponuoja jų įtampas, kuria tam tikrą „garso temperatūrą“. Į tokią muziką reikia įsiklausyti, išjausti, ją išgyventi – klasikinės operos tradicija čia mažai kuo gali padėti.

Ilgainiui kartu su visais atlikėjais perpratome šios muzikos alsavimo būdą, ir tuomet opera, kaip vientisas muzikinis organizmas, pradėjo kvėpuoti savo galingais plaučiais“, – pasakojo premjeros muzikos vadovas ir dirigentas.

„Apverstos tikrovės“ režisieriaus misiją perėmusi Nicola Panzer kartu su R.Wilsonu įvairiuose jo pastatymuose anksčiau yra dirbusi net 38-erius metus. Todėl nenuostabu, kad ir šiame spektaklyje publika neišvengiamai matys detalių, primenančių anksčiau regėtus R.Wilsono darbus.

„Tačiau „Apverstoje tikrovėje“ nėra tradicinio siužeto struktūros, prie kurios daugelis esame pripratę. Žiūrovas per operą keliauja kartu su pagrindine jos veikėja, ir tos kelionės – tiek išorinės, tiek vidinės. Be to, kiekvieno žiūrovo kelionė bus skirtinga, iškelianti skirtingą jo praeities patirtį, gal netgi tai, ko nelabai ir norisi prisiminti. Kiekviena operos scena čia tarsi atskiras pasaulis, tad atėjus į „Apverstos tikrovės“ spektaklius vertėtų pasistengti būti kuo labiau atviram“, – kvietė  režisierė N.Panzer.

Kartu su ja „Apverstos tikrovės“ pastatymą kūrė scenografė Stephanie Engeln, kostiumų dailininkė Sarah Mittenbühler, šviesų dailininkas Marcello Lumaca, grimo ir perukų dailininkė Manu Halligan, vaizdo projekcijų dailininkas Robertas Pflanzas, choreografas Alexis Fousekis ir dramaturgas Konradas Kuhnas.