Pirmą kartą Lietuvos istorijoje sceninį baroko šedevrą muzikiniame teatre autentiškai atliko KVMT ir kviestiniai solistai iš Lietuvos bei kitų šalių, senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ pakviesti istorinių instrumentų virtuozai iš užsienio, Klaipėdos kamerinio orkestro muzikantai ir KVMT baleto trupė.
Tarptautinį orkestrą spektakliui subūrė šios operos muzikos vadovas bei dirigentas, „Canto Fiorito“ meno vadovas, brazilų kornetininkas Rodrigo Calveyra, operą režisavo vokietis Tristanas Braunas, spektaklio scenografiją ir kostiumus sukūrė jo tautietis dailininkas Sebastianas Ellrichas, choreografiją – italas Nicola Mascia.
Viena įstabiausių operų žanro istorijoje į teatro sceną Lietuvoje atkeliavo pirmą kartą. Pasak R.Calveyros, sceninė jos interpretacija istoriniais instrumentais (spektakliuose skambėjo klavesinas, barokiniai obojai ir fagotai, valtorna, arfa, viola da gamba, liutnia) yra didelis iššūkis net solidžiausioms, baroko tradicijas puoselėjančioms Europos scenoms, o Klaipėdos muzikinis teatras šios stilistikos veikalų dar nebuvo statęs.
K.Meliausko nuotr.
Operoje – amžinos temos
„Julijus Cezaris“ yra tikras rafinuotų arijų, reikalaujančių išskirtinio solistų meistriškumo ir improvizacijos gebėjimų, lobynas. Kompozitorius šiame kūrinyje išplėtė tradicinio baroko orkestro ribas, meistriškai panaudojo neįprastus instrumentų derinius.
Skirtingai nuo daugelio to meto operų, vaizdavusių vienmačius personažus, G.F.Händelis čia sukūrė pilnakraujus, psichologiškai spalvingus veikėjus. Jis ir libreto autorius Nicola Francesco Haymas iš tikrų politinių įvykių nuaudė rafinuotą muzikinę dramą apie valdžios troškimą, galią ir trapumą, meilę, sielvartą ir kerštą.
„Julijaus Cezario“ emocinis ir dramatinis užtaisas neleidžia nuobodžiauti. Operoje susipina meilės romantika, politinės peripetijos, sudėtingi brolio ir sesers santykiai, komedija ir tragedija. Ji vaizduoja Romos pilietinio karo 47–48 metais prieš Kristų įvykius, kai Julijus Cezaris nugalėjo savo varžovą Pompėjų ir atsivijo jį į Egipto sostinę Aleksandriją, Kleopatros bei jos jaunėlio brolio Tolomėjo karalystę.
Dramas komentavo šokis
1724-aisiais sukurtos operos amžinos temos ir emocinė gelmė atveria jos statytojams plačias interpretacijos galimybes. Lietuvos kino ekranuose matėme net „bolivudinę“ versiją su indiškais šokiais – taip režisierius perteikė Aleksandrijos uosto, kuriame maišėsi įvairios kultūros, rasės ir tradicijos, atmosferą.
Klaipėdos premjeros kūrėjai taip pat nesiekė nukelti publikos į senovės Egiptą ar baroko amžių. Jie sukūrė savitą estetišką traktuotę su baroko užuominomis (puošnių šiuolaikiškų siluetų kostiumų pompastiškos detalės, sunkių klosčių, barokinio rėmo motyvas scenografijoje), gilinosi į vidinę personažų raidą ir nuotaikas, kuriuos judesio kalba muzikaliai perteikė choreografija.
Romėnus įkūniję baleto trupės šokėjai poetiškai įprasmino emocingiausias spektaklio scenas ir veikėjų dramas. Pats choreografas taikliai pavadino šiuos gyvuosius paveikslus „judesio peizažais“.
Originali choreografija ir stilinga muzikinė interpretacija tapo didžiausiais premjeros laimėjimais. Žaismės į vizualiai asketišką, nespalvotą spektaklį įliejo išradingos mizanscenos bei režisūrinės metaforos. Valdžios triumfo ir žlugimo istoriją lakoniška simbolių kalba nuosekliai atskleidė scenografas.
Žavėjo solistų menas
R.Calveyra’os diriguojamas orkestras raiškiai ir ritmingai stūmė permainingą operos veiksmą pirmyn, kvėpavo, liūdėjo ir džiūgavo kartu su solistais.
Premjera tapo tikru lietuvių soprano Linos Dambrauskaitės, įkūnijusios Kleoptrą, triumfu. Ji be mažiausios įtampos, tarsi su pasimėgavimu įveikė sudėtingiausias soprano arijas. Buvo akivaizdu, kad G.F.Händelio operinė muzika – šios solistės stichija. Vokalinė meistrystė leido L.Dambrauskaitei organiškai perteikti spalvingą Kleopatros emocijų paletę, jos virsmą iš savimi pasitikinčios guvios manipuliuotojos mylinčia ir kenčiančia moterimi.
Kontratenorų garbintojus džiugino amerikiečio Christopherio Lowrey (Julijus Cezaris) ir esto Ivo Posti (Tolomėjas) profesionalumas. Įsimintiną nestabilaus jaunuolio Sesto vaidmenį sukūrė vilnietė Renata Dubinskaitė, nepagailėjusi savo herojui komiškų spalvų. Didelį vokalo ir vaidybos potencialą atskleidė KVMT bosas Vilius Trakys (Achilas). Gedinčią Pompėjaus našlę ir Sesto motiną Korneliją įtaigiai įkūnijo lenkų mecosopranas Wiktoria Wizner.
Susiję straipsniai
Sąjūdžio centre – brazilas
„Julijus Cezaris“ tapo dar viena R. Calveyros ir Vilniuje jo įkurto ansamblio „Canto Fiorito“ veiklos viršūne. Brazilų virtuozas beveik prieš 14 metų pirmą kartą atvyko į mūsų šalį ir čia atradęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikos lobyną ėmė jį tyrinėti bei skleisti su bendraminčiais pasaulyje.
Menininkas yra Paryžiuje reziduojančio garsaus tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Cappella Mediterranea“ artistas ir jo narius dažnai pasitelkia projektams Lietuvoje.
R.Calveyros vadovaujami instrumentininkai ir dainininkai čia sukūrė ir atliko daugybę unikalių koncertinių bei edukacinių senosios muzikos programų (dažnai – nemokamai), surengė dešimt tarptautinių senosios muzikos festivalių Kretingoje, pristatė teatralizuotų baroko operų Valdovų rūmuose.
Lieka tikėtis, kad „Julijų Cezarį“ lydės kitos iniciatyvos pildant neužimtą Lietuvos muzikiniame teatre baroko repertuaro nišą.