Mąstant apie A. Pärto muziką, nuolat iškyla jos fenomeną lydinti nuostaba – kaip kūriniai, sukurti prieš 50 metų, gali išlaikyti tokį aktualumą. Neblėstantis dėmesys kūrėjui, pernai atšventusiam savo 90-metį, yra ryškus viso pasaulio ansamblių repertuare, festivalių, koncertinių salių programose. Skelbiama, kad jo muzika praėjusį dešimtmetį buvo dažniausiai atliekama iš dabarties gyvų kompozitorių.
Nors A. Pärtas jau aktyviai nebekuria, jo ankstesnių kompozicijų patenkinti publikos poreikiams visiškai pakanka. Ir „Gaidos“ koncerte skambėjo jo klasikiniai ir puikiai žinomi kūriniai, kurių dauguma parašyti 1977-aisiais, jam atradus savitą kompozicinę techniką, vadinamąjį „tintinnabuli“ stilių. Tai minimais metais sukurti „Cantus in memoriam Benjamin Britten“, „Summa“, „Fratres“, „Tabula rasa“, kiek vėlesni „Trisagion“ (1992) ir „Da pacem, Domine“ (2004).
Pažymėtina, kad A. Pärtas, būdamas krikščionis ortodoksas ir rašydamas nemažai muzikos pagal Rytų bažnyčios tradiciją, labai brangina ir vakarietiškąją – tai liudija ir lotyniški kūrinių pavadinimai, kartais tik referuojantys menamą lotynišką tekstą, o kartais (vokalinėse kompozicijose) ir tiesiogiai juos įkūnijantys. Pavyzdžiui, „Summa“ buvusi sukurta kaip vokalinis kūrinys su lotynišku „Credo“ tekstu, vėliau ne kartą aranžuota įvairiems ansambliams (tarp jų – ir instrumentiniams).
Ansamblis NIKO, diriguojamas Gedimino Gelgoto, yra įpratęs scenoje rodyti maksimalias pastangas – ir kurdamas išskirtinį įvaizdį, ir formuodamas garsą, ir interpretuodamas. Ansamblį papildę orkestro muzikantai praplėtė skambesį, jungdamiesi į bendrą A. Pärto muzikos alsavimą. Girdėtoms A. Pärto kompozicijoms būdinga muzikos skaidrumas (instrumentuotėje – vien styginiai, dar keli mušamieji), aiškus pasikartojančių muzikos segmentų ritmas, todėl kūrinių eiga dažnai nuspėjama, repetityvi, užburianti.
Dažnai klausytojas pagauna save užgniaužus kvapą besekantį lėtai kylančią ar besileidžiančią diatoninę slinktį, kurioje, pavyzdžiui, vien krypties pakeitimas tampa didžiausiu įvykiu. O trigarsių apvertimų galia! Kūrinių dinamika – dažnai kraštutinė (nuo pianissimo iki fortissimo), tačiau kurstanti dar stipresnių pojūčių troškimą – kokio paveikumo efekto būtų pasiekta, jeigu muzikantai sugrotų dar kiek įmanoma tyliau ar garsiau?
Orkestrinius kūrinius papildė programoje nepažymėtas A. Pärto kūrinys „Spiegel im Spiegel“ smuikui ir fortepijonui, sukurtas 1978 metais (atliko smuikininkė Augusta Zuokė, fortepijonu skambino Gediminas Gelgotas). Tai viena populiariausių minėtojo „tintinnabuli“ stiliaus kompozicijų, kurioje smuikas ilgomis vertėmis griežia melodines slinktis, o fortepijonas įkūnija „varpelio“ skambesį. Gal būtų buvusi priimtinesnė mažiau romantizuota „varpelio“ interpretacija, palaikant nenustojamą trigar̃sių slinkčių judėjimą, savotišką tiksėjimą – tuomet išskirtiniu muzikiniu momentu tampa kiekvienas garsinę erdvę užpildantis pavienis „skimbtelėjimas“.
Susiję straipsniai
Koncertą užbaigęs kūrinys „Tabula rasa“ (tai dvigubas koncertas smuikams) sužėrėjo solisčių smuikininkių A. Zuokės ir Julijos Andersson griežimu. Dviejų kontrastingų dalių kompozicija tarsi apibendrino A. Pärto muzikos esmę, kur sukurtoje nerealioje, paralelinėje skambesio erdvėje virtuoziškumas nėra siekiamybė, o tyla kartais rezonuoja ryškiau už garsą.
Kitas „Gaidos“ koncertas – spalio 22 d.: Nacionalinėje filharmonijoje nuskambės išskirtinis Lietuvos kamerinio orkestro koncertas su įžymiu amerikiečių dirigentu Jonathanu Stockhammeriu ir viena ryškiausių šių dienų smuikininkių pasaulyje Leila Josefowicz.