***
Henris Klausfildas jautėsi nekaip. Skaudėjo kairę ranką, kaklą, jam sunku buvo suvokti, kur esąs. Netrukus atsivėrė durys, ir įėjo vidutinio amžiaus pilkų skvarbių akių vyras, dėvintis džinsus ir rudą megztinį.
– Jūs vedamas apklausti, – tarė vyras, ir Henris iškart pasijuto tarsi gavęs šalto dušo.
Kabinetas buvo niūrus ir šaltas – dokumentų spinta, JAV prezidento portretas. Vyras Henriui pasiūlė atsisėsti ir prisistatė – Maiklas Koneris iš FTB. Pastarasis darė patikimo, bet šiurkštaus žmogaus įspūdį.
– Aš norėčiau, kad jūs apklausą traktuotumėte labai atsakingai.
– Stengsiuosi, – tarė linktelėdamas Henris.
– Jūs dirbote su CŽV apie metus?
– Taip.
– Vykdėte kai kurias užduotis pagal Rusijos žvalgybos nurodymus?
– Buvo.
– Turėjote kontaktų su "Mossadu"?
– Bandė mane verbuoti, bet nesėkmingai.
– Jūs trejus metus dirbote slaptame mokslinių tyrimų institute ir, be to, buvote kvantinės fizikos laboratorijos vyr. mokslinis darbuotojas?
– Nesuprantu, kodėl klausinėjate, jei viską apie mane žinote.
– Tokie žmonės likviduojami, bet kadangi jums planuojama kai kas svarbaus, jūs esate čia. Be to, štai kai kas įdomesnio.
Henris žvilgtelėjo į aplanką. Tai buvo kaltinimai dėl prekybos narkotikais ir uždraustais preparatais.
– Taigi už tai jums grėstų apie 15 metų. Aš suprantu, kad jūs turbūt nedalyvavote tuose reikaluose.
– Kuo galiu būti jums naudingas? – paklausė Henris.
– Jūsų institute buvo keistų dalykų ir daug valstybinės svarbos paslapčių, kai kas yra pavogta. Reikia nemažai išsiaiškinti. Jums reikės apsispręsti, ar norėsite dirbti mums.
– Kiek laiko galiu pagalvoti?
– Lygiai parą, – tarė Koneris.
Šiek tiek nusnaudęs, Henris bandė prisiminti, kaip jis čia pateko.
Vakar važiavo į Kentukio barą. Ten kalbėjo su keliais žmonėmis... ir ta juodaakė mergina, jos klastingas žvilgsnis. Be abejo, tai buvo nuodai... jam buvo bloga...
Henris stengėsi prisiminti savo darbą institute. Kas juos galėtų dominti? Dirbtinis žemės drebėjimas? Nauji virusai? Slaptų objektų pelengavimas?.. Nuošaliame sektoriuje dirbo Jamoto iš Osakos ir Deivisas iš Kanados, jie dirbo su skysčių sužadintomis būsenomis, bet turbūt ne tik su tuo.
Kitas pokalbis su Koneriu buvo ramus ir korektiškas.
– Ką aš gaučiau už darbą ir kokios mano garantijos? – paklausė Henris.
– Vidutinis honoraras ir ramus gyvenimas trečiojoje šalyje po plastinės operacijos.
– Tiesą sakant, neturiu pasirinkimo, bet noriu tikrų garantijų...
Trečias susitikimas vyko kitame kabinete – erdviame, su daugeliu knygų ir didžiuliu modifikuotu monitoriumi.
– Taigi jūsų geri pažįstami Takešis Jamoto ir Deivisas dingo įprastinės komandiruotės į Meksiką metu, lavonų nerasta, bet įtariama, kad jie buvo nužudyti, paskutinė vieta Palenkė.
Įdomiausia, šių dviejų vyrukų veikla domėjosi visos rimtos žvalgybos, netgi milijardierių klubo nariai. Paskutiniu metu institute jie nedirbo gavę neplanuotų atostogų. Dėl konspiracijos šis reikalas buvo atiduotas ne ČŽV, o FTB.
Grįžęs Klausfildas nusiskuto, paprašė kavos ir šokolado. Jo darbas institute buvo identifikuoti požeminius objektus. Teko dirbti su geologais, palydovų nuotraukomis, ekstrasensais. Dalis medžiagos galėjo nustebinti daug ką. Henris staiga prisiminė, kad Deivisas, kartą užėjęs į kabinetą, keistai žvalgėsi – tarsi viską fotografavo. „Ar galėjo jie patekti į mano kambarį? Tikriausiai taip.“
Paskutiniu metu institute buvo atidarytas naujas padalinys, analizuojantis nepaaiškinamus faktus, susijusių su NSO, sniego žmogumi, povandenine civilizacija. To padalinio veikla buvo visiškai slapta. Kadangi institutas buvo viena svarbesnių šalies įstaigų, jo darbuotojų kontaktas su ČŽV buvo neišvengiamas. Rusai jį pagavo Švedijos mokslininko vardu, kur iš tikro veikė jo antrininkas, kuris keisdavosi informacija tariamiems moksliniams projektams. Kai kurios informacijos nutekėjimas galėjo suduoti mirtiną smūgį jo karjerai, todėl teko perduoti jiems vertingos informacijos. Bet vėliau pavyko išsiskirti draugiškai, nes rusai buvo suinteresuoti reikalą baigti tylomis.
Sutikus dirbti FTB, pirmas jo uždavinys buvo gerai išanalizuoti instituto darbuotojų veiklą ir dosjė. Henris suprato, kad jo padėtis labai neaiški, be to, jam nedavė ramybės klausimas, ar jam implantuota „blakė“ ar ne, ar Jamoto ir Deivisas iš tikrųjų žuvo Meksikoje. Taigi brendo apsilankymas pas gerai pažįstamą ekstrasensę. Ši pažintis buvo užsimezgusi dar jo darbo institute laikais.
Džonatana Epson buvo maloniai nustebinta, pamačiusi seniai matytą svečią. Tokių dalykų informacijos patikimumas siekė apie 80 procentų, tai Henris puikiai žinojo, bet nujautė, kad apsilankymas duos naudos. Džonatana pavaišino puikia arbata, išsitraukė savo senąsias kortas… Ji buvo gerai nusiteikusi.
– Taigi iš tavo ieškomų žmonių vienas žuvęs, kitas gyvas, svarbūs dokumentai iš instituto tikrai pavogti, – linktelėjo ji. Užsakovas labai galingas žmogus, bet nepasakyčiau, kad jis iš tikro blogas. Tavo, kaip FTB pasiuntinio, vaidmuo – būti jauku.
Klausfildas vėl pajuto šalto dušo efektą.
Netrukus mokymo tikslais jam teko susitikti su specialistais, kurie dirbo kaip specialių kompiuterinių kodų žinovai. Jis buvo apmokytas, kaip įsilaužti į rusų, kinų elektroninę erdvę, net į bankų... Baigęs mokymus jis du vakarus dirbo su kodais. Kai kas pavyko, kai kas ne. Laikas spaudė pasistūmėti labiau. Kitą dieną jis mintyse perkratė sąrašą žmonių, kurie galėtų jam ką nors papasakoti apie galimus dokumentų dingimo aplinkybes. Susidomėjo keliais žmonėmis.
Henriui paskambino jo naujasis bosas, paprašė užeiti.
– Mus seniai domina viena Kinijos observatorija šalia Urumčio. Ten kažkas vykdoma, galbūt tai susiję su Meksika ir požeminiais objektais. Savaitę klausysi techninio instruktažo, vėliau – skrydis. Be to, reikės susipažinti su majų kultūros paveldu. Mes neseniai gavome palydovų nuotraukų, kurios rodo keistus tunelius ar net požeminį miestą netoli Tikalio. Labai panašu, kad būtent Jamoto ir Deivisas tai žinojo, bet iš kur – tai šiokia tokia mįslė, – užbaigė bosas.
Majų civilizacija Henriui buvo seniai mėgstamas dalykas, bet daug toje srityje nebuvo pažengęs – reikėjo ką nors apie tai paskaityti. Kinų slapti kariniai projektai jam nebuvo naujiena, būtent jiems ilgą laiką pavyko daug ką nuslėpti, ir tik paskutinių metų žvalgų darbai pradžiugino ir nustebino net Pentagoną. Todėl jis suprato, kad jo užduotis bus labai sudėtinga.
Bus daugiau.