Ūkininkas Gediminas Bobina čia taip pat turi nemažą pieno ūkį, kuriame įdomiausia tai, kad, be modernios vakarietiškos technikos, čia galima pamatyti vis dar dirbančius tarybinių laikų traktorius, buvusios Vokietijos demokratinės respublikos sunkvežimį, Voicecho Jaruzelskio laikų lenkišką automobiliuką „maliutką“, tarybinį „gaziką“ bei įvairiausių senų žemės ūkio padargų.
Gediminas šią praeities techniką beveik visą įsigijo iš metalo laužo, mokėdamas už kilogramus. Ją sutvarkęs, suremontavęs „įkinkė“ į ūkio darbus.
Ūkis – tarsi sovietmečio muziejus
„Mano pienininkystės ūkis prasidėjo su šiuo traktoriumi, pasigamintu iš seno MTZ–50. Juo visus darbus dirbome – šienavome, grėbėme, vežėme. Beje, karvių fermose yra dar vienas iš MTZ–50 pasidirbdintas traktorius, pritaikytas specialiai fermoje dirbti. Turiu ir veikiantį vikšrinį traktorių, kuris praverčia sunkiai įvažiuojamose vietose.
Įsigijau jį iš metalo laužo, sumokėjęs už pasvertus kilogramus. Taip beveik visa sena technika pas mane atkeliavo. Antai tas senas „gazikas“ vietoje visureigio man tarnauja. O Vokietijos demokratinės respublikos sunkvežimį įsigijau iš lenkų metalo laužo sąvartyno. Šį automobilį pritaikiau vandeniui galvijams į laukus vežti. Jis patikimas ir ekonomiškas.
O jį pirkdamas dar gavau ir lenkišką lengvąjį automobilį „maliutką“, kuriuo taip pat kartais važinėju. Šiaip mano ūkio technika daugiausia yra nauja, moderni, įsigyta pasinaudojant ES parama. Tačiau turiu ne vieną senos tarybinės technikos pavyzdį. Šiai technikai jaučiu tam tikrus sentimentus, gal, kad iš vaikystės likęs apie ją prisiminimas.
Jei kur pamatau, norisi ją atgaivinti, suremontuoti, kad ji vėl tarsi atgytų naujam gyvenimui“, – po savo ūkį, tarsi po sovietinės technikos muziejų, vedžiodamas pasakoja Gediminas.
Tenka tik stebėtis, kiek žmogus turi kantrybės, gebėjimų ir sumanumo, kad metalo laužą vėl priverstų dirbti pagal pirminę jo paskirtį!
Pradėjo nuo savų 3 ha, dabar turi ir 3 ha nuomojamus
„Kai pradėjau ūkininkauti, teturėjau trihektarį, paskui liko tėvų žemės. Neseniai ėmiau dvišalę paskolą su NMA žemei pirkti ir įsigijau dar 150 ha. Pirmoji įmoka jau sumokėta, o visos kitos dalys išdėstytos sumokėti per 15 metų. Iš viso dabar turiu apie 250 ha nuosavos ir trihektarį nuomojamos žemės“, – ūkio apimties kitimo aritmetiką dėsto ūkininkas. Jis norėtų savo valdas dar kiek padidinti, bet šiose vietovėse daug kas savo žemes lenkų žemdirbiams išnuomavę ir į derybas nesileidžia.
„Nors kartais pikta ant mums konkurenciją dėl žemių sudarančių užsieniečių, tačiau kita vertus, lenkams esu dėkingas, nes iš jų pramokau verslumo ir pasigaminti gerus pašarus. Vos įstojome į ES, tuoj jie mums puolė siūlyti kuo naujesnių technologijų.
Tačiau prastose žemėse ne viskas pasiteisino. O štai iš lenkų išmokau auginti kukurūzus pašarams, ėmiau sėti drauge avižas ir dobilus. Užauga labai didelė avižų ir dobilų masė. Avižos būna sunokusios, o dobilai žali, galima sukti į ritinius ar gaminti silosą – labai maistinga, daug ir gerai. Lenkų ūkiuose taip daroma jau seniai. Savo ūkyje šiuo metu auginu kukurūzus, įvairių pašarinių žolių, šiemet pasėjau kvietrugių, belukščių avižų. Anksčiau auginau lubinus, jie tinka ir žemei gerinti, ir pašarams.
Tačiau vienais metais neužaugo, tad neliko sėklos. Ūkininkavimo pradžioje kasmet augindavau ir apie 5 ha bulvių. Dalį užaugintų grūdų parduodu, dalį sušeriu galvijams, tenka pašarų dar ir pirkti. Ir metalo verslu seniau užsiėmiau. Deja, gana skausmingai esu susidūręs su žmonių pavydu. Oi, kiek apie save esu prisiklausęs iš pavyduolių! Tai buože, tai spekuliantu išvadindavo. Labiau visi džiaugiasi ne tavo sėkme, o nesėkme. Bet tai labai lietuviška“, – atsidūsta ūkininkas.
Pasak jo, nors pasitaiko įvairių kliūčių, jis stengiasi eiti iškelta galva, dirbti savo darbus ir tiek.
Pienininkystė – pagrindinė ūkio kryptis
Ūkininkavimo pradžioje Gediminas pirmąsias aštuonias karves įsigijo iš bankrutavusio ūkininko.
„Su pieno supirkėjais susitariau ir jie melžimo, šaldymo įrangą man leido įsigyti išsimokėtinai. Viską perėmiau iš to bankrutavusio ūkininko.
Įsigytos karvės buvo rinktinės – labai geros, holšteinizuotos, davė daug pieno. Nutariau, kad ūkį orientuosiu pienininkystės link. Šiuo metu turiu 75 melžiamas karves, o iš viso su telyčaitėmis ir buliais yra apie 150 raguočių“, – pasakoja po erdvią fermą vedžiodamas ūkininkas G. Bobina.
Augina Lietuvos juodmargių veislės galvijus, tačiau čia galima pamatyti ir senosios Lietuvos šėmųjų veislės karvių. Deja, ūkininkas jomis nėra labai patenkintas, mat pieno jos ne itin daug duoda, tik tiek, kad yra kiek įdomesnės.
„Vis dar turiu tokių karvių, kurias vadinu pusiau laukinėmis. Juk jas taip pat reikia pamelžti, prižiūrėti, šerti, o naudos mažai. Kitos piendavės per metus duoda apie 7 t pieno, o šios, šėmos, – tik apie 4 tonas. Šiek tiek tai kompensuoja išmokos, mokamos už seną veislę. Nors sakoma, kad šių karvių pienas kokybiškesnis, bet kas iš to, kai jis supilamas į bendrą cisterną. Jei iš naujo formuočiau bandą, rinkčiausi tik produktyvius galvijus“, – tikina Gediminas.
Žiemą ūkininko karvės praleidžia erdviose fermose, o vasarą išgenamos į laukus ir ganosi palaidos. Karves čia melžia dvi samdomos melžėjos rankomis, o paskui pienas gabenamas į šaldytuvus. Modernios melžimo technikos ūkyje kol kas nėra. Dabar per dieną čia primelžiama apie pusė tonos pieno, o vasarą į pieno kombinatą iškeliauja apie tona pieno. Jį superka Marijampolės pieno konservų įmonė. Šiuo metu kombinatas už litrą pieno ūkininkui moka apie 85 centus.
Gediminas pasiguodė, kad labai skausmingai sprendėsi mėšlidžių problema. Net iki teismo reikalas nukeliavo.
„Kažkas paskundė, kad mėšlidė čia ne tokia, kaip reikalauja ES standartai. Greta fermos buvo senas kolūkio bulvių sandėlis betonuotu pagrindu. Jo dabar nėra. Tad mėšlą kaupdavome ant likusios betonuotos aikštelės. Paaiškėjo, kad tai kone kriminalas!
Byla pateko į teismą. Būdavo, po visų darbų nuvykstu į teismo rūmus, sėdžiu vienas, nusiplūkęs, o mane kokie aštuoni kostiumuoti puola ir kaltina. Man buvo liepta nugriauti tą mėšlidės aikštelę.
Bet juk ten nėra ką griauti, tai tiesiog betonuotas pagrindas ir mėšlo krūva. Nežinau, ką daryti. Dėl fermų – buvusių Liubavo žemės ūkio bendrovės karvidžių pastatų – įteisinimo taip pat vis dar bylinėjamasi teismuose. Kartais pagalvoju, kam viso to man reikėjo, užsikroviau daugybę problemų, bet vis dar krutu, planuoju ateitį“, – šypsodamasis apie savo nelengvą dalią pasakoja ūkininkas.
Senos klaidos – pamoka ateičiai
Paklaustas, kokių ateities planų turįs, Gediminas sako, jog kartais atrodo, kad reikėtų viską baigti ir gyventi be rūpesčių. Tačiau kai tenka pavažinėti po užsienius, parodose apsilankyti, vėl ima suktis naujos mintys.
„Imu galvoti apie artėjantį naują paramų laikotarpį ir ką būtų galima nuveikti. Kita vertus, dabar jau kiek lengviau – išmokome, kaip paramą panaudoti, kokią techniką pirkti. Iš pradžių aš griebiau žemės ūkio techniką kuo pigesnę, kad galėčiau daugiau visko įsigyti.
Prisipirkau lenkiškos. Bet pigi technika trumpai ir tarnauja, vos išvažiavus į laukus ėmė byrėti. Ir garantinis aptarnavimas jos prastas, žodžiu, nusivyliau. Dabar jau pirkčiau gal ir tris kartus brangesnę, bet, svarbiausia, kokybišką techniką“, – įsitikinęs ūkininkas.
Jei imtų paramą, Gediminas mano, jog dabar ją pavyktų efektyviau įdiegti. Melžiamų karvių bandą jis planuoja didinti maždaug iki 100, tačiau būtų labai išrankus.
„Dabar esu tos nuomonės, kad reikia auginti tik geras, produktyvias karves, o ne tik kad tvarte vietą užimtų. Norėtųsi žemes dar kiek plėsti, bet nei pirkti, nei nuomoti lyg ir nėra iš ko. Šiuo metu samdau dvi melžėjas ir šėriką dirbti fermose, o laukuose man talkina mechanizatorius. Vienam visus darbus nudirbti būtų sudėtinga, tikriausiai samdomų žmonių pagalbos reikės ir ateityje“, – svarsto žemdirbys.
Beje, prieš porą metų Gediminas įsigijo dvi gražias kumelaites. Ne darbui – dėl grožio.
„Apie arklius svajojau visą gyvenimą, bet nebuvo galimybių jų turėti. Viena kumelė jau susilaukė kumeliuko, jis Lietuvos sunkiųjų veislės.
O dabar abi yra sėklintos su arabų veislės žirgu, tad nekantraudamas laukiu šių kumeliukų.
Mėgstu kumelaites laigančias stebėti, kartais ir ant balno sėdu, tačiau taikau, kai žemė minkštesnė, nes tuomet minkščiau kristi“, – juokiasi ir darbams, ir savo pomėgiams laiko randantis žmogus.
