13 valanda, saulė užkabinėja įžūliai, nepakenčiamai, idiotiškai lyg būtų miesto chuliganas. Studentės užsiraičiusios iki bambos savo bliūzes, kurios nesėkmingai vaizduoja sukneles.
Bet nedengia nė papinykų.
Valkata įbogina maišą žalių smirdinčių butelių, netyčia stukteli ir pats juos sudaužo. Keiksmažodžiai, prakaitas, šukės. Bet taip nelabai garsiai: kas turi sveikatos rėkauti per patį karštį?
Vileišio stotelėje įbanguoja Dama juodutėliu šilkiniu sijonu: kirptas įstrižai – banguoja vos sujudi. Siūlės apvedžiotos siaurutėmis atlaso juostelėmis. Vietų yra, bet nesisėda: užpakaliu vikst – ar visi mato? Matom, matom, tik akys prakaitu užpiltos.
Sijonas, patikėkite, labai gražus. Skirtas figūringai Damai, neprateriojusiai klubų grožio. Šilkas (net gali būti, jog tikras) gurgžda šiugžda čiurlena apie kojas.
Ach, kojos. Verčiau jų nebūtų: aptemptos gipiūrinėmis raštuotomis kojinėmis, su stambiomis gėlėmis, ties storblauzdėmis pasiklaipiusios. Bet vistiek labai gražu.
Jeigu kojos būtų sau, o sijonas – sau. Apverktinai reiktų atidalinti. Bet neatimsi: čiurlenančio sijono ir gipiūrinių kojinių savininkė – ta pati.
Vieni spokso į sijoną. Kiti – į kojines. Valkata akimis matuoja papus, pūstus.
Bet dar yra bliūzelė, labai daili. Turėtų priklausyti kokia trečiai keleivei: žalia su margomis gėlytėmis. O rankovės ties pečiais senoviškai parauktos, todėl Dama atrodo plati – kaip dvigulė lova.
Kai troleibusas atsiduria Petro ir Povilo bažnyčios tvoros šešėlyje, mėgaujasi savo atspindžiu troleibuso lange: argi nesu gražiausia šiame troleibuse? Neapdairiai graži.
Valkatai kyla apetitas: jis užmiršo sukultus butelius ir ryja Damos blauzdas.
„Mėsingos“, – sučepsi lūpomis, kai atsidaro durys ir vėjas skraidina šilkinį sijoną aukštyn.
Bet po antrojo šuoro jam kažkas nepatinka. Raukia nosį.
„Galėtum dažniau praustis, sena perekšle“, – sako išlipdamas.
Dama nebežiūri žmonėms į akis. Į langą – irgi ne. Damai labai sunki diena: ji patyrė fiasko. Beveik kaip „Žmonių“ žurnalo herojės, kai nusiprausia chemiją nuo porėtų žandų.
Dama išlipa Kalnų parko stotelėje ir sunkiai pėdina žemyn, padalinta į tris dalis savo keistų apdarų, neatnešusių laimės. Kai jai jau ima atrodyti, kad niekas nemato, atsargiai pakelia bliuzelės rankovę ir pauosto savo pažastį.
Bjaurybė ta pažastis: tikra išdavikė.
