Savaitė po dienos „Užkalbink!“, rytas, artipilnis miesto autobusas.
Įlipa panašaus į akcijos rengėjų amžiaus jaunuolis. Atsisėda priekyje
ir visi netrukus tai pajunta, mat iš ausinių liejasi įkyri muzika.
Bet tai niekis. Jaunuolis namuose nespėjo pavalgyti, tad išsitraukia
vaflių pakelį ir ima juos garsiai triauškinti, iš butelio užsigerdamas
gaiviuoju gėrimu.
Iki tol šalia sėdinti mergina užsisvajojusi žiūrėjo pro langą, tačiau
nepakėlusi triukšmo ir čepsėjimo išsitraukė išmanųjį telefoną ir ėmė
naršyti internete. Kita moteris nusuko akis, o trečia iškalbingai
atsiduso.
Užkalbinti jį? Bet ar išgirs, supras?
Taip, spengianti tyla ir žvilgsniai į grindis važiuojant liftu, laukiant
eilėje nuteikia nejaukiai.
Tačiau kaip autobuse užkalbinti jaunuolį, jei jis įbedęs akis į savo
išmanųjį telefoną, jei jo nepaleidžia net eidamas gatve? Tu turi
stebėti, kad į jį neatsitrenktum, o ne svarstyti, kaip jį užkalbinti.
O ką užkalbino lietuviško kuklumo raginantis atsisakyti dienos
„Užkalbink!“ sumanytojas T.Ramanauskas?
Jis pabendravo su docentu, kuriam skundėsi dėl atminties nykimo,
taksistu, kuris papasakojo, kad jam ką tik operavo įaugusį nagą, bet jis
negali nevairuoti, kreipėsi į lifto pakeleivę, kuri nieko nežinojo apie
kalbinimo dieną ir todėl atsiprašė, kad neturi pasiruošusi jokios temos.
Pasirodo, tą dieną troleibuse buvo galima išgirsti ir tokių kalbinimo
pavyzdžių: „Jūs lipate kitoje stotelėje?“ „Ne.“ „Aš taip pat ne.“ Ar
tarpusavio bendravimą iš tiesų skatina tokie dialogai? Greičiau vienas
kito erzinimą.
Visai kitaip nuteikė gūdžiame kaime sutiktos nepažįstamos senutės
žodžiai. Išlingavusi iš trobos su lazda ji nieko nelaukdama kreipėsi į
praeivius: „Labas, einu krapų sodint.“
Neerzino. Atvirkščiai, prisiminus visą dieną šis kreipinys vertė
šypsotis ir kartoti senolės žodžius.
Apskritai kaime nepasakyti „Laba diena“ kiekvienam net visiškai
nepažįstamam žmogui nemandagu. Sustoti pasišnekėti apie krapus ar
vištas – taip pat įprastas dalykas. Tad dienos „Užkalbink!“
sumanytojai prašauna pro šalį, kaltindami lietuvišką kuklumą.
Sako, kad visi šunų šeimininkai yra draugai. Susitikę vedžiodami savo
augintinius jie gali valandų valandas šnekėtis apie keturkojų būdą,
ligas, dresavimą. Net būdami visiškai nepažįstami.
Atvažiavęs į automobilių servisą taip pat būsi savas, jei mechanikai
supras, kad „rauki“ apie vožtuvų darbą ar važiuoklės problemas.
Tad viskam savas laikas ir vieta. O gatvėje kalbėjimasis apie nieką su
nepažįstamaisiais – kažin ar tiesus kelias į šiltesnį bendravimą.
„Sostinė“
