Tokia, regis, visiška didžiulį skandalą šalyje sukėlusios autorės kapituliacija vis dėlto daugelio besipiktinusiųjų neįtikino. Todėl, kad R.Vanagaitė pernelyg ilgai gynė savo poziciją.
Užsienio žiniasklaidai rašytoja vis kartojo, jog A.Ramanauskas-Vanagas buvo sovietų ir nacių kolaborantas, o ji Lietuvoje esą persekiojama tik dėl to, kad išdrįso pasakyti tiesą apie lietuvių dalyvavimą holokauste savo knygoje „Mūsiškiai“. Neva būtent dėl to ši jos knyga ir yra išimta iš prekybos.
Skandalo ratilams sparčiai sklindant ne tik po Rusiją, bet ir po Vakarų Europos valstybes, Izraelį, tie ratilai buvo formuojami pirmiausia būtent pagal R.Vanagaitės versiją.
Visa tai skatino spėti, kad viešųjų ryšių specialistė buvo apsisprendusi ir pasirinkusi labai aiškiai – Lietuvos auditorija viešųjų ryšių bei savireklamos požiūriu yra daug mažiau svarbi nei tarptautinė.
Dabar, R.Vanagaitei pakeitus poziciją 180 laipsnių, galimos dvi tokio žingsnio versijos. Viena – tai, ką sako ir pati rašytoja: esą ji tikrai nesitikėjo tokios reakcijos, kuri ją išmušė iš vėžių, apgailestauja, kad paskleidė melą, ir atsiprašo.
Bet įtikinamesnė – antroji. R.Vanagaitei vis dėlto itin svarbi jos reputacija Lietuvoje, nuo kurios, pavyzdžiui, priklauso ir valstybinis jos veiklos finansavimas. To ji netgi oficialiai paprašė.
Skausmingas rašytojai buvo ir visuomenės spaudimas, privertęs leidyklą „Alma littera“ išimti jos knygas iš prekybos.
Negana to, labai tikėtina, kad itin svarbų vaidmenį suvaidino principinga Lietuvos žydų bendruomenė, kai oficialiu pareiškimu atsiribojo nuo R.Vanagaitės, kuri samprotavo apie A.Ramanausko-Vanago galimą dalyvavimą holokauste.
Atsižvelgiant į visa tai, R.Vanagaitė esą ir buvo priversta sverti, kas svarbiau – tikėtinas dar didesnis populiarumas tarptautinėje arenoje ar visiškas reputacijos fiasko Lietuvoje. Pastaroji svarstyklių lėkštė labai aiškiai nusviro žemyn.
Tačiau ar tas viešas atsiprašymo laiškas jau verčia pamiršti tuos pagrindinius klausimus, kuriuos dar kartą iškėlė R.Vanagaitės išpuolis ir reakcija į jį?
Žinoma, dabar gerokai susvyravo pozicijos teigusių, jog spaudimas leidyklai išimti visas knygas iš prekybos už tuos pareiškimus buvo perteklinis veiksmas, nepaisant net to, kad į šį triukšmą, bent atvirai, nesikišo valdžia.
Tiesa, skandalo verpetuose viešai ir gana aktyviai dalyvavo kariuomenė bei jos propagandininkai, tiesiai vadinantys R.Vanagaite rusų įrankiu.
Galbūt visuomenei didelės įtakos tokie pareiškimai ir nepadarė, nes ji buvo pakankamai įsielektrinusi pati. Dalis žmonių buvo už knygų įrašymą į juodąjį sąrašą, dalis – prieš.
Kad ir kaip būtų, džinas jau paleistas iš butelio. Todėl neatmestina, kad Lietuvos, kaip „knygų degintojos“ už „tiesos žodį“, įvaizdis toliau plevens dalyje užsienio žiniasklaidos net po R.Vanagaitės atsiprašymo prieš Lietuvos auditoriją.
Ką jau kalbėti apie piktavalę Maskvos propagandą, kuri šią savaitę tiesiog smaginosi. Kremliaus propagandininkai net nusirito iki to, kad vėl paviešino prezidentės D.Grybauskaitės disertaciją, parašyta gūdžiu sovietmečiu.
Toje disertacijoje dabartinė šalies vadovė, pasakodama apie „kolektyvinių ūkių kūrimąsi“ Lietuvoje, be kita ko, analizuoja, kaip tam trukdė „klasinis priešas“, kitaip sakant, pokario partizanai, terorizuodami ir žudydami valstiečius, kad jie į tuos ūkius nesijungtų.
Prie informacinio karo gana svariai prisidėjo ir R.Vanagaitę, kaip drąsią moterį, ėmusi ginti įtakinga tarptautinė žydų organizacija Europos žydų kongresas, vadovaujamas prieštaringai vertinamo Rusijos oligarcho M.Kantoro, kuris, beje, yra artimas V.Putinui.
Čia jau nori nenori į sceną teko išeiti ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. Tiesa, ji paskelbė ne visai suprantamą raginimą „nesupriešinti“ Lietuvos pasipriešinimo sovietams ir holokausto.
Gana kategoriškai, bet, regis, ne itin vykusiai į Europos žydų kongreso žodį sureagavo ir premjeras S.Skvernelis. Jis tiesiog pareiškė, kad Lietuva jau padarė viską suvesdama sąskaitas tiek su holokaustu, tiek su jo istorine atmintimi, o su vietos žydų bendruomene viskas išsiaiškinta. Todėl esą nieko nereikia keisti ar persvarstyti.
Bet juk vienas svarbiausių ir pagrindinių klausimų, kurį iškėlė R.Vanagaitės sukeltas skandalas, ir buvo toks: ar Lietuvos valstybė bei visuomenė tikrai yra padariusios viską, atlikusios visus namų darbus, kad būtų kuo mažiau pažeidžiamos dėl to tragiško istorijos tarpsnio?
Autoritetingi Lietuvos istorikai šiomis dienomis teisingai nurodė, kad jie yra atlikę didžiulį darbą ieškodami atsakymų į esminius klausimus – kiek lietuvių dalyvavo žudant žydus, kas tokie tautos atplaišos buvo ir kiek Lietuvos partizanų gali būti tuo susitepę.
Vis dėlto reikia pripažinti ir tai, kad daugiau ar mažiau vieningų galutinių atsakymų į tuos skaudžius klausimus, o, svarbiausia, tokių atsakymų, kurie jau būtų tapę visuomenės tikrovės ir mąstysenos dalimi, iki šiol nėra. Dėl to kalta ir Lietuvos valdžia, čia tarsi nematanti savo esminio intereso.
Bet negi valdžiai neaišku, kad tol, kol nebus užlopytos šios spragos mūsų valstybės ir visuomenės istorinėje atmintyje, būsime ir toliau pažeidžiami? O pergalės prieš vanagaites bus tik Pyro pergalės.