O štai susitikti su juo į Katedros aikštę atvykusieji dar ilgai svarstys ir vartys popiežiaus žodžius, ištartus jaunimui skirtoje kalboje. Be abejo, ir tuos, kuriuos jis ištarė nuo savęs, atitraukęs akis nuo popieriaus ir sutelkdamas dėmesį į svarbiausius dalykus.
Nežiūrėkite į save veidrodyje – nesimėgaukite savo kančia ir vienatve. Eikite pas senus žmones. Nes tai – tautos šaknys.
Tai – tik keletas popiežiaus Pranciškaus minčių. Ar jos kliudė sostinės Katedros aikštėje Šventojo Tėvo kalbos klausiusius jaunus žmones?
Pasijuto nepastebėti
„Šiek tiek buvo šaltoka. Labai gražiai kalbėjo popiežius. Tik truputį apmaudu, kad jis nepriėjo prie mūsų, invalidų. O juk buvo sustojęs prie ligonių, važiuodamas nuo Aušros vartų į susitikimą su jaunimu.
Bet tai ne jo – tai, ko gero, organizatorių neapsižiūrėjimas“, – atsiduso iš Panevėžio bičiulių atlydėta, į neįgaliųjų vežimėlį ligos pasodinta Irma.
Maltiečiai. Tai jie rūpinosi neįgaliaisiais, kad jie nesušaltų, laukdami į katedros aikštę atvykstančio popiežiaus. Ir kad viską matytų ten ir girdėtų. Ir kad saugiai sugrįžtų namo.
„Tai mūsų Andrius. Jis šaunuolis“, – pasidžiaugė moterys, tarsi lenktyniaudamos sukdamos neįgaliųjų vežimaičius iš aikštės link Gedimino prospekto.
Senolių nereikia bijoti
„Turime nepamiršti savo šaknų“, – tai Šventasis Tėvas kelis kartus pakartojo, baigdamas savo kalbą.
Manau, kad tai labai svarbu. Nes tik peržvelgus savo praeitį, savo istoriją galima pamatyti, kaip gyveno senoliai ir tas žinias, perimtas iš jų, nešti pirmyn. Senoliai yra tautos vertybių šaltinis“, – užklausus, kurie popiežiaus žodžiai kliudė labiausiai, pratarė sesuo Dominyka iš Dievo Apvaizdos seserų vienuolijos.
Šiuo metu ji darbuojasi su jaunimu. Bet prieš keletą metų dažnai lankydavo ligonius, vienišus bei metų naštos slegiamus žmones. Ar sunku būnant su jais ar šalia jų?
„Jaunuoliams sakau: „Pirmiausia turite eiti pas vargstančius ne todėl, kad norite daryti gerus darbus. Bet tam, kad pamatytumėte, kiek daug visko patys turite“. Tai nėra paprasta, bet nereikia bijoti“, – kalbėjo sesuo Dominyka.
Patirties bagažas – kiekvienam savas
„Man popiežiaus kalba – lyg padrąsinimas. Man atrodo, kad prieš veidrodį – stebėdami save ir gailėdami, užsidarydami vienatvei – atsistojame nebūtinai tada, kai ištinka nelaimės.
Tai gali būti kasdienybė, gal net rutina, kuri persmelkia. Ir išvargina. Tada galima labai greitai savęs gailėtis, svarstyti, kas blogai ir kodėl blogai. Ir be savęs daugiau nieko nematai. Pagalba kitiems ir jiems skirtas dėmesys yra raktai į tai, kas gelbsti. Nes kai pradedi mylėti save, imi mylėti ir kitus. Tai gyvenimas, ir man jis – labai gražus“, – sakė 17 metų Kerdas, su bičiuliais išklausęs popiežiaus kalbos.
„Dugnas? Jis kiekvienam savas. Problemų galima susikurti ir pačiam. Tačiau jos yra savos. Ir neįmanoma įvertinti, didelės jos ar mažos. Nes vis tiek dėl jų skauda“, – užsiminė Kerdas.
Reikia klausyti iš naujo
„Reikėtų popiežiaus Pranciškaus kalbą išklausyti iš naujo. Gal dar ir dar kartą – reikia pakartoti. Visko joje buvo po truputį – visko, kas aktualu ir svarbu.
Vis dėlto iš susitikimo išsinešu ne tik tai, ką kalbėjo popiežius. Bet ir potyrį, kiek žmonių ir kaip atidžiai jo klausė.
O mudu su vyru Vladu dar klausydamiesi kalbos ėmėme diskutuoti apie ta, ką kiekvienam iš mūsų reiškia vienatvės veidrodis“, – sakė Justina.
Dirba su žurnalistais
Latviui, kunigui Peteriui Skudra – 28-eri metai. Ir jis yra Latvijos „Marijos radijo“ direktorius.
„Atskuodžiau penktadienį vakare savo automobiliu į Vilnių. Privalėjau būti pasirengęs transliacijoms. Turiu Vilniuje draugų, vienas jų – kunigas Povilas, jis dirbo „Opus Dei“ Ispanijoje.
O dabar gyvena Lietuvoje. Apsistojau pas jį, kad suskubčiau paskui popiežių. Taigi ne tik rengiame reportažus, bet ir aprašau tai, kas vyksta“, – sakė P.Skudra.
Jis gyvena Rygoje, ir jau ketveri metai, kaip yra įšventintas kunigu.
