Negana to, dar ir Seimo Biudžeto ir finansų komitetas nepritarė prezidento siūlymui kiek labiau didinti pensijas, nei numato indeksavimo mechanizmas.
Nesivaržant atmetinėti prezidento siūlymus Seimą gal skatina ir pabaigos nuojauta likus mažiau nei metams iki kitų rinkimų. Vienaip ar kitaip, su buvusios šalies vadovės siūlymais būdavo elgiamasi atsargiau. Matyt, neslėpusi nepasitenkinimo ir susierzinimo, kai susidurdavo su pasipriešinimu jos valiai, D.Grybauskaitė buvo baubas parlamentarams.
G.Nausėda netrepsi koja, nebara ir nebaugina, kalba visada ramiai ir mandagiai, jo santykiai su Seimu ir Vyriausybe akivaizdžiai draugiškesni nei jo pirmtakės, užtat tariamų drąsuolių, norinčių įspirti prezidentui ar net nusivalyti į jį kojas kaip į kilimėlį, nepalyginti daugiau nei D.Grybauskaitės laikais.
Ar tai ne provincinio dvasios vargetos sindromas: jei ant manęs nešaukia, tada jau aš keliu balsą?
Pamokslavimai prezidentui ir pirmajai poniai prasidėjo nuo inauguracijos. Ne tuos ir ne taip, kaip privalėjo, kvietė į priėm imą, kam ėjo prie J.Basanavičiaus paminklo ir ne taip kalbėjo, kaip reikėjo ten nuėjęs, per daug šypsojosi ir spaudė ranką visiems be išimties.
Pamokslų viršūnė – šaipymasis iš D.Nausėdienės aprangos socialiniuose tinkluose. Aptarinėjo ir patarinėjo jai, kaip rengtis ateityje, ne tik ponios, bet ir ponai, aišku, būdami šventai įsitikinę, kad jau jie patys yra mados, elegancijos ir gero skonio etalonas.
Toliau – dar gražiau, nors ir apie rimtesnius reikalus.
Mūsų politikos komentatoriams kliuva viskas, ką daro G.Nausėda: gerovės valstybės vizija – populizmas ir nežinia, ką ji reiškia, nes jis kalba nekonkrečiai, o kai pasiūlo konkrečius mokesčius – dar blogiau, nes sujaukia mokestinę sistemą, gąsdina investuotojus, barsto tik trupinius, skriaudžia žemdirbius, nori, kaip kadaise bolševikiškai, atimti ir išdalyti.
Didžiausia G.Nausėdos nuodėmė – pernelyg greitai ir lengvai sutarė su valdančiaisiais dėl Vyriausybės. Vadinasi, silpnas, be stuburo, nes nerengė nei anglų kalbos egzamino, nei viešai atmetinėjo ministrų kandidatūras.
Nuvyko drauge su dešimtimis kitų pasaulio šalių vadovų į Japonijos imperatoriaus karūnaciją – irgi blogai, nes jam reikėjo tuo laiku gesinti gaisrą Alytuje, bent jau užsimaukšlinus ant galvos šalmą pozuoti atsistojus prieš televizijų kameras ir užjausti alytiškius, o ir pats vizitas – turizmas, nes dar aplankė ir dukrą Pietų Korėjoje.
Čia jau iš viso baisu. Kaip drįso nepaprašęs leidimo iš mūsų televizinių išminčių?
Aišku, šventųjų nėra, visi turi teisę kritikuoti ką nori ir į valias.
Vis dėlto ar dar ne koktu nuo kai kurių kritikų arogancijos? Kalba taip tarsi jie būtų paskutinės tiesos instancija ar išminties bokštai – viską žino, išmano šimtą kartų geriau už prezidentą. Tik kažkodėl jų tauta neišrinko, todėl kėpso televizijos ekrane ir visus moko, duoda velnių. Net ir populistais vis patikinčiai kvailai tautai.
G.Naudėda atsiima jau vien už tai, kad jį išrinko, nes didelė dalis komentatorių ir politologų, atrodo, buvo pasirinkę I.Šimonytę, o tauta ėmė ir jų nepaklausė.
Žinoma, skonio reikalas, ar pritinka, susirgus premjerui S.Skverneliui, vaipytis, kad nepakeičiamų pilnos kapinės ar diagnozuoti, kad jis nepajėgus dirbti ir siūlyti atsistatydinti. Lietuvoje daug kas mano, kad kuo kategoriškiau, pikčiau ir pašaipiau pasisakys, tuo pats atrodys esąs kietesnis ir drąsesnis.
Tai ne šios dienos liga. Seniai į madą įėjo žeminti puolamą asmenį rašant jo pavardę mažąją raide daugiskaita.
Gal viena pirmųjų aukų – amžinatilsį R.Pavilionis, iš Vilniaus universiteto rektoriaus krėslo persėdęs į Seimo nario kėdę.
Eruditas, filosofas, puikiai anglų ir prancūzų kalbas mokėjęs dar sovietiniais laikais tokia panieka buvo apdovanotas net vienos užsienio kalbos dorai nemokančių kritikų už, jų požiūriu, neteisingas pažiūras.
G.Nausėdos pavardės dar nedrįstama rašyti mažąja raide, bet pavadinti vidutinybe ar narcizu kai kam jau apsiverčia liežuvis. Ir matai, kad paties kalbančiojo narciziškumas tiesiog netelpa televizoriaus ekrane, o ir vidutinybę jis išvystų vos užmetęs akį į veidrodį, galų gale nė vienas nesame genijus.
Bet kai kurie apsalę iš pasitenkinimo gal regi veidrodyje genijų.
Telieka palinkėti nesprogti iš pasipūtimo.
