Minint kruvinosios Sausio 13-osios dešimtmetį, „Lietuvos rytas“ kalbino vieną iš tų, kurie lemtingą naktį buvo pačiame įvykių epicentre.

„Asmens sargybinio kodeksas byloja, kad apie saugomą asmenį negalima blogai šnekėti iki pat jo mirties“, – sakė Andrius Pečkys, 1991-aisiais saugojęs skandalingai pagarsėjusį ir trumpiausiai savo poste išbuvusį antrąjį posovietinės Lietuvos premjerą Albertą Šimėną.

Istoriko išsilavinimą turinčiam A.Pečkiui vėliau teko saugoti ir kitus Lietuvos premjerus – Gediminą Vagnorių, Aleksandrą Abišalą, Bronislovą Lubį, Adolfą Šleževičių, Mindaugą Stankevičių. Vėliau buvęs aukštų valdžios vyrų sargas tapo tuomečio Vadovybės apsaugos departamento (dabar Vadovybės apsaugos tarnyba) direktoriumi, vadovavo Specialiųjų tyrimų tarnybai, paskui pasuko į verslą.

– Kaip, jūsų akimis, atrodė lemtingoji Sausio 13-osios naktis? – „Lietuvos rytas“ 2001-aisiais paklausė A.Pečkio.

[[ge:lrytas:lrytas:30023675]]

– Išvakarės, sausio 12-oji, buvo pati ramiausia to permainingo meto diena. Apie 20 valandą palydėjau premjerą A.Šimėną į jo rezidenciją Turniškėse. Grįžęs į darbą iš keturių kėdžių susistūmiau lovą ir turėjau iliuziją nusnūsti.

Tačiau netrukus pasigirdo šūviai, greitosios pagalbos sirenos. Supratau, kad turiu būti šalia A.Šimėno. Vyriausybės automobiliu nuvykau į Turniškes. Atvykęs į premjero butą radau visą jo šeimą ir draugą.

[[ge:lrytas:lrytas:31918699]][[ge:lrytas:lrytas:40713976]][[ge:lrytas:lrytas:40805289]][[ge:lrytas:lrytas:40776777]]

– Kas buvo tas draugas?

– Aš jo nepažįstu. Sėdom į jo „Žiguli“. Jokios informacijos ir nurodymų negavau. Važiavau ten, kur premjerą vežė vairuotojas.

– Ar vėliau jums dar teko matyti tą draugą?

– Ne.

– Kaip tada jautėsi A.Šimėnas?

– Žmogiškai. Traktuotė, kad premjeras paspruko, būtų nemaloni kiekvienam.

Mane slėgė savos problemos. Privalėjau išsaugoti premjerą. Jaudinausi, nes Vilnius buvo apsuptas sovietinės armijos šarvuočių. Jau žinojom apie Lietuvos televizijos pastato ir bokšto šturmą, pirmąsias aukas. Automobilį bet kurią akimirką galėjo sustabdyti.

– Ar buvote apmąstęs veiksmų planą tokiu atveju?

– Iš pradžių būčiau bandęs išsisukti iš situacijos. Tačiau tuo metu mes buvome taip nusiteikę, kad galima buvo pradėti ir šaudyti.

– Ką jūs galvojate apie šį premjero poelgį?

– Asmens sargybiniu dirbau 10 metų. Nerašytas asmens sargybinio kodeksas byloja, kad apie saugomą asmenį negalima blogai šnekėti iki pat jo mirties.

Vėliau šį atvejį tyrė daugelis komisijų, įvairiausiai vertino žmonės. Spaudoje skaičiau net versiją, kad premjerą pagrobiau aš.

Ši istorija – ir rimta, ir juokinga. Rimta dėl tikrų pavojų. Ji įėjo į Lietuvos istoriją. Rimta man asmeniškai ir dėl to, kad tą naktį mane jau buvo palaidojusi motina.

A.Šimėno dingimo istorija man tapo pirmu antausiu, gautu nuo politikų. Kai kurie jų diskutavo, kad premjero sargybinis – nepatikimas, bėgo kartu su savo saugomu asmeniu.

Visi buvome naujo gyvenimo naujokai – ir politikai, ir asmens sargybiniai. Tuomet intuityviai suvokiau, kad neturiu teisės atsikirtinėti.

– Kelionė baigėsi laimingai. Atsidūrėte Druskininkuose, pas kleboną Antaną Andriuškevičių.

– Jis – premjero bičiulis, apnakvindino A.Šimėną, jo žmoną, tris vaikus ir mane. Rytą įsijungėme televiziją ir pamatėme laidas, transliuojamas iš Kauno. Iš pradžių sutrikome, nes nesupratome, kas jas veda: savi ar okupantai?

Netrukus susivokėme ir ėmėme sekti informaciją.

– Išgirdęs, kad Aukščiausioji Taryba dirba, A.Šimėnas nusprendė, kad laikas grįžti į Vilnių?

– Taip, grįžome taksi.

– Buvo rašyta, kad premjeras, važiuodamas per Druskininkus, sėdėjo pasilenkęs. Jis slėpėsi?

– Taip, nes to dėl jo saugumo paprašiau aš. Tuo metu buvo nemažai nepasitikėjimo ne tik akivaizdžiais išorės priešais – sovietų okupantais.

Žmonės baiminosi milicijos, saugumo, prokuratūros ir kitų realių, o gal ir perdėtai sureikšmintų vidaus priešų. Mano tikslas buvo pristatyti premjerą gyvą ir sveiką į Aukščiausiosios Tarybos rūmus.

– Kaip A.Šimėną sutiko prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų budėję žmonės?

– Skandavo, šūkavo, sveikino. Pagal to ryto pranešimus jis žmonėms atrodė auka.

– A.Šimėno dingimas – pirmas ir dramatiškas jūsų darbo krikštas. Ar šita istorija kada nors paaiškės iki galo? Ar buvo premjero dingimo spektaklio režisierius? Jei buvo – kas jis?

– Nežinau. Gal ir buvo. Žmogų galima paveikti daugeliu būdų. Galiu tik samprotauti. Jei Sausio 13-ąją įvykiai būtų pakrypę atviros okupacijos link, premjero dingimas būtų neturėjęs jokios prasmės.

Tačiau įvykiai susiklostė taip, kad netrukus atsirado kitas premjeras.

– Nepaisant šio skandalo, asmens sargybiniu dirbote iki 1994 metų.

– Man teko saugoti dar penkis premjerus. Vėliau buvau paskirtas Vyriausybės apsaugos departamento direktoriumi, kuriuo dirbau šešerius metus.

– Žmonės iš pradžių sunkiai suvokdavo, kam valdžios vyrams tokia apsauga. Ypač daug replikų sulaukdavo Vytautas Landsbergis, teatralizuotai lydimas sargybinių.

– Vaikiškos ligos. Pamažu mokėsi ir brendo visi.

Kiekviena revoliucija turi klastingą bruožą – ji kai kuriuos apkrečia tokiu virusu, kad žmonėms atrodo, jog kova tęsis visą gyvenimą. Jie nebemoka gyventi be karo, priešų, ramiai dirbti.

Kai reorganizavau departamentą, teko atsisveikinti su nemažai tokių užsibuvusių revoliucionierių. Pavyzdžiui, dalis vyrų niekaip negalėjo susitaikyti su realybe, kai rinkimus laimėjo Lietuvos demokratinė darbo partija. Jokie paaiškinimai, kad tai teisėta, žmonių išrinkta valdžia, negelbėjo.

– Teko pasijusti blogu vadovu?

– Mane gelbėjo tai, kad pradėjau dirbti dar iki 1990-ųjų kovo 11-osios. Todėl buvo sunku apkaltinti mane partiškumu ir nepatriotiškumu.

– Ar teko pačiam pastumti, pakelti kumštį prieš žmones, grasinusius kuriam nors premjerui?

– Nedidelių konfliktų buvo nemažai, o rimtesnio nepasitaikė nė vieno.

– O nutaikyti pistoletą į žmogų?

– Teko, bet tik pagąsdinti.

– Ar dirbdamas neturėjote teisės susidraugauti su saugomu asmeniu?

– Tai buvo privaloma sąlyga. Turėjome laikytis atstumo.

– Saugojote šešis premjerus. Gal galėtumėte juos apibūdinti?

– A.Šimėnas buvo tų laikų romantikas, G.Vagnorius – fenomenalios atminties pragmatikas, A.Abišala – labai gyvas ir protingas, M.Stankevičius – inteligentiškos ir gilios dvasios, B.Lubys – konkretus ir dalykiškas, A.Šleževičius – toliaregis praktikas.

– 1999-aisiais buvote paskirtas Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovu. Tačiau dirbote tik šešis mėnesius. Ką spėjote nuveikti?

– Man pavyko, kad tą pusmetį niekas prie tarnybos nelindo. Buvome nepriklausomi.

Vėliau pasikeitė konjunktūra, nusprendžiau dantimis nesikabinti į viršininko kėdę.

– Ar 1991-ųjų asmens sargybinis A.Pečkys nepasmerktų ramaus ir respektabilaus verslininko A.Pečkio?

– Tikriausiai jie rimtai pasišnekėtų. Jei atvirai – pagrindiniams gyvenimo principams nenusižengiau.

Tie, kurie anais laikais gyveno jausmais, šiandien daugiau ar mažiau nusivylę. Tokia visų romantikų dalia. Nuoskaudų turiu ir aš.

– Ką šiandienis A.Pečkys galėtų patarti anų laikų A.Pečkiui? Tarkim, kad ir premjero dingimo istorijoje?

– Elgčiausi lygiai taip pat. Anų laikų Andriui patarčiau dar kartą perskaityti Prancūzijos istorijos veikalus ir ypač atkreipti dėmesį į tai, kas ten vyko po dvejų metų.

Tie, kurie kėlė revoliuciją, vėliau patys naikino revoliucionierius.

– Ar tebejaudina filmuoti vaizdai apie Sausio 13-osios įvykius?

– Taip. Esu gavęs Sausio 13-osios medalį, tačiau man jis nepriklauso. Aš tik dirbau savo darbą. Medaliai turi būti skirti žmonėms, kurie visas tas naktis budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, televizijos, bokšto.

(„Lietuvos rytas“, 2001 m.)

Sprukusio premjero sargybinio išpažintis: „Sausio 13-osios naktį motina mane jau buvo palaidojusi“ Istorijos, sukrėtusios šalį