Bręsta karta, kuriai 1991 metų sausio įvykiai Vilniuje reiškia ne ką daugiau kaip senstančių tėvų sentimentai arba, – tai dar nuobodžiau, – teledokumentikos kūrėjų pagraudenimai sukakčių progomis.

Laikas kėsinasi ir į pačių laisvės gynėjų atmintį. Vis giliau praeitin grimztant įvykiams, išsitrina anuomet patirtų išgyvenimų aštrumas, vaizduotė neįstengia prisišaukti greta stovėjusių, kartu skandavusių „Lie-tu-va“ žmonių veidų.

Užsimiršta net ir vardai žuvusiųjų, kurie jų laidotuvių Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Kėdainiuose, Rokiškyje dieną, rodos, visiems buvo tokie artimi ir savi.

Kokie jie buvo gyvenime? Kokias dabar jau daugeliui primirštas jų asmenybių spalvas juodu brūkšniu užbraukė sovietų kareivų pasėta mirtis? Tokius klausimus kėlė „Lietuvos rytas“ minint Sausio 13-osios dešimtmetį.

[[ge:lrytas:lrytas:18851007]]

Jauniausiam iš keturiolikos Sausio žudynių aukų Ignui Šimulioniui 2000-ųjų gruodžio 17-ąją būtų sukakę 27 metai. Jo bičiulis, irgi sovietų kulkų mirtinai suvarpytas Karoliniškių vaikas Darius Gerbutavičius tokią sukaktį būtų minėjęs tų pačių metų liepą.

Kalbėti apie juos atskirai neišeina ne tik todėl, kad buvo vienmečiai ir tą pačią dieną neteko gyvybės.

[[ge:lrytas:lrytas:31251508]][[ge:lrytas:lrytas:36042416]][[ge:lrytas:lrytas:37922104]][[ge:lrytas:lrytas:39877035]]

Paskutines gyvenimo dienas ištisai sukiojęsi prie bokšto Ignas ir Darius daug laiko drauge praleisdavo ir anksčiau.

Kartu su aplinkinių kiemų vaikinais buvo išsidažę rūsio sienas, ir pačių rankomis įrengta patalpa žiemą tapdavo jų susitikimų vieta. Ten, aišku, skambėdavo muzika, bet kaimynams galvos skausmo ji nekėlė.

Nei Ignas, nei Darius tikriausiai neišsiskyrė iš kitų mokinių dideliu uolumu. Veikiau jie buvo šelmiškai patrauklūs vaikinai, turėję savyje, kaip anuomet kalbėjo jų mokytojai, tvirtą teisingumo jausmą.

Motiną pakirto insultas

Ignui atiteko Vorkutoje kalėjusio senelio vardas. Baltijos kelyje jis su tėvais stovėjo ties ką tik pastatytu akmeniniu kryžiumi. Tremtinės dalią patyrusi Nijolė Šimulionienė tada pasakė: „Ignas žiūri į ateitį, aš apverkiu praeitį“.

Nuo pusantrų metų Ignas gyveno jau Karoliniškėse. Į savo kambarį, kuriame nuo sienų žvelgė ne visiems pažįstami muzikantai, jis trumpam užbėgo ir paskutinį vakarą.

Paskui ne vienerius metus ant krėslo gulėjo nauji džinsai – gražių drabužių per daug nevertinęs Ignas jų taip ir nepasimatavo. Ne tik džinsus, bet ir ant stalo pūpsojusias knygas tėvai pajudino tik bemaž po trejų metų, kai kraustėsi į kitą būstą.

„Jo mokyklinis kostiumas ir dabar spintoje kabo šalia manojo“, – sakė Rimantas Šimulionis, likęs visai vienas. Motina Igną pergyveno tik ketveriais metais – jauną moterį pakirto insultas.

Atgaiva sūnaus mokykloje

„Toliau nuo tos vietos“ išsikraustė ir Vincė bei Antanas Gerbutavičiai. Sūnaus žūtis ne tik atėmė sveikatą – motinos širdį nesyk skaudžiai užgavo piktų, nuo gyvenimo pavargusių žmonių žodžiai, girdi, kam jums to reikėjo. Ko norėjote, tą ir gavote.

Vienturčio sūnaus netekusi moteris jau retai drįsdavo kam pasisakyti apie savo praradimą.

Tačiau gyvenime – ne vien juodos spalvos. Vilniaus 3-iojoje statybininkų mokykloje, kur staliaus amato mokėsi Darius, tėvai rasdavo tikrą atgaivą.

Nedidelis berniukas, kuris po Dariaus žūties dar tais pačiais 1991-aisiais, Velykų dieną, pirmąkart peržengė Gerbutavičių būsto slenkstį ir šiuose namuose paskui gyveno, suaugo. Jarutis netapatino savęs su Dariumi, nors, būdamas mažas, labai mėgo kopijuoti nuo pirmos klasės mamos išsaugotus jo piešinius. Be polinkio į meistrystę, Darius aiškiai turėjo piešėjo gabumų.

Loreta nebuvo linksmuolė

Tik metais kitais ilgėlesnį gyvenimo tarpsnį lemtis skyrė sovietų tanko vikšrų sutraiškytai Loretai Asanavičiūtei.

Ji nebuvo linksmuolė, nepasižymėjo, kaip atrodė, ir ypatinga drąsa. Veikiau atvirkščiai – buvo tyki, trapi mergaitė. Grojo akordeonu, gražiai dainavo nuo seno Lietuvoje mėgstamas dainas. Jose ji, matyt, ir rasdavo tai, ką žmogui suteikia muzika. Buvo jautri, tikinti. Mėgo skaityti, galėjo ilgai megzti virbalais, į žmonių gerumą atsiliepdavo visa širdimi.

Toks Loretos paveikslas liko iš 1991-ųjų žiemą girdėtų jos mamos, sesės ir draugių pasakojimų.

Loretai teko itin žiauri mirtis. Tačiau lyg koks prakeiksmas ją persekiojo bjaurios Lietuvos laisvės priešų insinuacijos.

Buvęs „Jedinstvo“ vedlys Valerijus Ivanovas jau buvo teismo baustas už žuvusios Loretos šmeižimą. Manydamas, jog antrąsyk už tą patį jo niekas nebaus, jis vėl viešai kartojo savo prasimanymus.

Plačią auditoriją jam suteikė Rusijos nepriklausoma televizija, nors net buvę V.Ivanovo bendrininkai teigė, kad šiam veikėjui iš tikrųjų derėtų diskutuoti nebent su sanitarais.

Loretos motina Stasė Asanavičienė gyveno toje pačioje, jau dukters vardu pavadintoje gatvėje.

„Jos gatvėje, jos kambaryje likau. Labai gailiai verkiu: už ką žuvai? Mafija, biurokratija, ir tik blogyn. Milijonai dingo, kaltų nėra, o valstybę iš pensininkų vargo stato“, – 2001-aisiais S.Asanavičienė negailėjo rūsčių žodžių valdžiai.

Butą apvogė antrą kartą

Bokštą gynusių žmonių liudijimai leidžia spėti, jog vieną pirmųjų kulkos pakirto Virginijų Druskį. Jam dar nebuvo suėję 22 metai. Baigęs technikumą, radioelektroniką toliau studijavo Technologijos universitete.

Pats mokėjo surinkti televizorių, bet duoną užsidirbti nebijojo ir nešiodamas lentas.

Gimęs dideliame mieste, mokėjo ir arti, ir akėti – kaime gyveno seneliai. Perskaitė daugybę knygų, labai domėjosi Lietuvos istorija. Virginijus buvo orus, niekas nebūtų privertęs jį žemintis.

Likusią be vienturčio sūnaus Mildą Druskienę pirmąkart apvogė neilgai trukus po Sausio tragedijos. Iš buto pirmajame aukšte vagys išnešė viską, kas buvo vertingesnio. Nepaliko ir Virginijaus palto, draugų jam dovanoto televizoriaus.

Policija nieko nepagavo, bet vienas susitikimas su pareigūnais įsirėžė visam gyvenimui: „Per sūnų praturtėjote, tai vagys ir lenda“.

2000-ųjų gruodį M.Druskienė vėl rado apiplėštą butą. Vėl išnešė televizorių, kailinius, bet, baisiausiai viską išvartę, vagys šįsyk aiškiai ieškojo pinigų.

„Matyt, toks likimas“, – tepasakė antrąsyk apiplėšta moteris.

Tarsi šiltas spindulys M.Druskienę sujaudino 2000-aisiais per sūnaus gimtadienį surengtas vakaras. Nors jis mokėsi kitur, Virginijų prisiminė ir pagerbė rusų Karolinos vidurinė mokykla, esanti jo vardu vadinamoje gatvėje.

Giesmių ciklas atminimui

Tik dešimt dienų, įkopęs į 23-iuosius, gyveno Rolandas Jankauskas. Prie bokšto jis, kaip ir Virginijus, atbėgo iš Lazdynų. Rolandas mirė sutraiškytas šarvuočio.

Jis dainavo „Ąžuoliuke“, paskui – Universiteto chore. Studijavo radioelektroniką, išmanė skaičiavimo techniką, buvo labai ištobulinęs čekišką motociklą, kol vieną rytą jo neberado.

Trejus metus Rolandas tarnavo sovietų kariniame laivyne Tolimuosiuose Rytuose. Net kariškose charakteristikose rašyta apie „nuostabų autoritetą, ramų būdą ir analitinį protą“.

Neilgai trukus po žuvimo Jankauskų namus pasiekė laiškas iš Tolimųjų Rytų. Laišką rašę sovietų karo jūrininkai klausė, ar teisybė, kad tarp žuvusiųjų yra Rolandas Jankauskas, tarnavęs Ramiojo vandenyno laivyne.

2001-ųjų sausį Vilniaus arkikatedroje skambėjo Rolando tėvo chorvedžio Bronislovo Jankausko giesmių ciklas „Negrįžusių kapai yra Tėvynė“.

Viską darė iš širdies

Tik pora savaičių skyrė vilniečio Vido Maciulevičiaus ir marijampoliečio Rimanto Juknevičiaus gimtadienius. Mirties laiką prie bokšto abiem parinko agresorių kulkos. Šie vyrai ėjo 25-uosius.

Apie Vidą labai įsimintinai kažkada pasakė buvęs jo karinės tarnybos Murmansko platybėse draugas Artūras: „Matydavau geros sielos žmogų nuolat ištinusiomis rankomis. Jam pasako – jis daro. Kiti išsisukinėja ar pasiunčia toliau, azijiečiai sako „ne ponimaju“, o jis – kaip darbinis arklys. Jo kojos batuose pūliuodavo – jis eidavo ir eidavo“.

Vidas buvo darbštus. Visą laisvalaikį su tėvu dirbdavo statybose – mokėjo mūryti. Buvo gražios išvaizdos, atletiškas, žaidė krepšinį. Bendrabučio, kuriame jis su Aušra ir mažyliu Simu gyveno, moterys tada sakė prisiminsiančios Vidą iš virtuvės – kaip jis valgį gamindavęs.

Vidą mena ir Sausio 13-osios vidurinė mokykla, kurios pirmajame aukšte įamžintas ir I.Šimulionio bei R.Jankausko, taip pat buvusių šios mokyklos auklėtinių, atminimas.

Buvo bendraamžių lyderis

Rimantas Lietuvą pažinojo iš kelionių ir legendų. Net į pajūrį Juknevičiai niekada nelėkdavo tiesiausiu keliu, o pro veliuonas ir rambynus, pro napoleonų auksus. Kiekvieną vasarą plaustu jie leisdavosi Šventąja.

Gimęs ir augęs Marijampolėje, radioelektroniką jis studijavo Kaune. Rimantas buvo lyderis ir autoritetas, aukštas ir stiprus, puikiai žaidė krepšinį, tačiau savaitgaliais, sugrįžęs į tėvų namus, niekur iš jų nekeldavo kojos.

Paskutiniais gyvenimo metais jis pamėgo klasikinę muziką, atsiveždavo plokštelių ir vis kviesdavo namiškius klausytis. Aparatūrą buvo užsidirbęs per atostogas statybose.

Rimantas buvo vidurinis sūnus – vėliau Kaune tuos pačius mokslus ėjo jaunesnysis jo brolis Tomas.

Ant paminklo – tik vardas

Trisdešimties nesulaukė kaunietis Titas Masiulis. Jis buvo laisvos prigimties žmogus – pagal absurdiškos sausio loterijos dėsnius okupanto kulka į tokią širdį tiesiog negalėjo nepataikyti.

Nuo pat mažumės tyrinėjęs ir globojęs kiekvieną gyvą padarą, Titas dar darželyje, paėmęs nuo lapo kokią spalvingą kirmėlaitę, šviesdavo bendraamžius. Nei miškininku, kaip norėjo mama, nei gamtininku jis netapo, tačiau gamtos harmonija gyveno jo dvasioje.

Titą aplenkė pionierija ir komjaunimas. Kai ėmė į kariuomenę, įdavė ir komjaunimo bilietą, bet tik kelioms dienoms, kol Leningrade Titas sudraskęs jį išmetė.

Nors buvo ėjęs mokslus, po armijos į statybas nuėjo dirbti paprastu darbininku. Jo netraukė alkoholis, nepamėgo ir rūkymo. Nebuvo kalbus, užtat muzikos buvo pilni namai. Šventąjį Raštą paskaitydavo ne šiaip – studijavo, mokėsi gyventi.

Jo klajonių po Lietuvą draugė jaunylė sesuo Giedrė vėliau pati pagimdė dukrelę. „Tarp visų negandų turime ir džiaugsmą – per Kalėdas jauniausiajai anūkėlei Trojai suėjo metukai“, – 2001-aisiais sakė Tito mama Vitalija Krivickienė.

Ant T.Masiulio paminklo, pastatyto dar antrosioms mirties metinėms, autorių valia buvo vienintelis žodis – Titas.

Skulptoriui ir architektui tada atrodę, kad visas pasaulis žino. Tačiau bėga laikas, ir, tvarkydama sūnaus kapą, motina nesyk girdėjo spėliojant, kieno gi čia toks dažnai lankomas kapas. Širdis jai sakė, kad šalia vardo ant paminklo turi atsirasti ir pavardė.

Neatlaikė smurto bangos

Trisdešimtmečių kartai priklausė prie Seimo budėjęs rokiškėnas Alvydas Matulka. Jis taip pat mirė smurtine mirtimi – širdis neatlaikė, kai nuo Vingio parko ir Karoliniškių pusės ėmė ristis sovietų kariaunos šturmo aidas.

Jo tėvą Kalneliškių kaimo kapinės buvo priglaudusios jau seniai – jam tik grįžus iš tremties. Sūnų aštuoneriais metais pragyveno Marijona Matulkienė.

Užgeso ir prie bokšto kulkų suvarpyto, bet dar kone keturiasdešimt dienų už gyvenimo bandžiusio kabintis kėdainiškio Vytauto Koncevičiaus motina Teklė. Sibiro žemėje liko jos jaunylis sūnus.

Kažkur tose svetimose platybėse dūla ir Vytauto tėvo palaikai – kai ją su vaikais vežė, vyras jau buvo miške. Paskui ir jis atsidūrė Sibire, tačiau susitikti jiems nebuvo lemta.

Mirtinai sužalojo sprogmuo

Ne prie bokšto, o S.Konarskio gatvėje, šalia Lietuvos radijo ir televizijos pastato, sovietų sprogmuo mirtinai sužalojo kėdainiškį Alvydą Kanapinską.

„Nepasakyčiau, kad tėtis buvo auksarankis, nors jeigu kaimynai paprašydavo, padėdavo be jokių kalbų, – 1991-aisiais apie savo tėvą pasakojo tada dar devintokė Kristina. – Tėtė nepasidėdavo daiktų į vietą, o aš pykdavau. Jis labai norėjo berniuko, o gimiau aš – mažytė, tokia negraži. Paskui, kai paaugau, jam labai patikdavo mano strazdanos. Vadindavo strazdu. Aš su juo buvau Baltijos kely. Ir brolis“.

Praėjus dešimčiai metų nuo tėvo žūties, Kristina augino dvi dukteris. Brolis Ramūnas, kuriam Baltijos kelyje galėjo būti gal dešimt metų, tuo laiku jau buvo duoną savo rankomis užsidirbantis stalius.

Penkiolikmetis liko be tėvų

Iki pusamžio jubiliejaus dar gerų poros metų trūko Vytautui Vaitkui – kulkos pataikė į širdį. Tai buvo labai nagingas ir darbštus žmogus, kuris, kaip sakydavo jo žmona Apolonija, visada plėšėsi per du darbus ir dar spėdavo pameistrauti šiaip, namams.

Sūnus Robertas, kuriam 1991-aisiais buvo penkiolika, dar tais pačiais metais liko visiškas našlaitis. Kurį laiką kartu gyveno močiutė, paskui vaikinas tvarkėsi jau vienas. Studijuodamas Pedagoginiame universitete, prie stipendijos ir pašalpos dar prisidurdavo šiokių tokių uždarbių.

Vėliau jis dėstė anglų kalbą ir studijavo teisę. Gyvenime buvę visko, tačiau guostis dėl likimo Robertas nemėgsta.

Šeimose – po tris našlaičius

Penkiasdešimties metų ribą savo lemties valandą buvo pasiekę tiktai bokšto papėdėje Lazdynuose gyvenęs Apolinaras Povilaitis ir iš kitos bokšto pusės jo ginti atėjęs Karoliniškių žmogus Algimantas Kavoliukas.

Apolinarą pervėrė automato papliūpa. Algimantą, siaubo minutę baltai pražilusį, tankas spauste įspaudė į viduryje gatvės stovėjusį smėlio barstytuvą. Abiejų šeimose liko po tris našlaičius.

„Jis turėjo aukso rankas ir tokį pat būdą. Nežinia, kur jam reikėjo gimti, kad būtų įvertintas begalinis jo sąžiningumas, – pasakojo našlė likusi Ona Povilaitienė. – Darai ką nors virtuvėje, jis ateina, pažiūri ir bemat sugalvoja kokį patobulinimą, kad būtų lengviau, greičiau. Sode elektros dar nėra, o pas mus virš stogo sukasi vėjo malūnas – šviesu, akumuliatoriai pakrauti“.

Po vyro žūties bent porą metų lyg kas braukte išbraukė iš jos gyvenimo. Tačiau reikėjo galvoti apie vaikus, suktis tegu ir savo sveikatos sąskaita. Buvo labai sunku pakelti netektį ir nepriteklius, tačiau vėliau ši šeima turėjo ir kuo pasidžiaugti.

Baigusi ekonomiką ir ištekėjusi vyriausioji Edita 2001-aisiais augino penkerių jau sulaukusią Agnę. Vedę buvo ir abu sūnūs Darius bei Robertas. Sūnūs ir marčios – visi baigė mokslus.

„Labai džiaugiausi, kai 2000-aisiais mūsų šeimoje buvo keturi magistrantai“, – sakė didelę tragediją išgyvenusi O.Povilaitienė.

Visą savo neilgą gyvenimą be atvangos dirbusio, jokio darbo nebijojusio A.Kavoliuko sūnūs Gintaras ir Darius, netekę tėvo, baigė įrengti jo pastatytą sodo namelį. Broliai, kaip ir sesuo Sonata, 2001-aisiais augino po vieną sūnų.

Algimantas mirė baisia mirtimi. Visą laiko jis drąsino kitus, sakė, kad kariškiai nepuls per žmones, nešaudys į beginklius.

Atrodo, tuo, kas vyksta, šis žmogus negalėjo patikėti iki pat galo, kai greta buvusiems jau buvo aišku, kad jo jau niekas neišgelbės.

(„Lietuvos rytas“, 2001 m.)

14 gyvenimų, nutrauktų kruviną sausio naktį: kas buvo tie, kuriuos nužudė tankai ir kulkos