Priešprieša poligonui išbandyta kovoje prieš energetiką – kursto paniką ir sėja melagienas

Rusijos siena Latvijos rytinėje dalyje, važiuojant iš Baltinavos link Karsavos, – prie pat kelio, už sniegu prispausto žieminių kviečių lauko. Natūralu, kad nerimas dėl karo grėsmės netoli jos gyvenančius žmones tai prislegia, tai vėl atsitraukia.

„Skaičiau informaciją, kad tam tikras žemės plotas pasienyje bus paimtas valstybės gynybos reikmėms“, – nerimo neslėpė mokytoja ir dailės istorikė Rudytė Kaša, pas kurią teko viešėti pernai rugpjūtį.

Jos vyras Janis Kašas – profesionalus karys, tačiau būtent jis ir atitraukė pokalbį nuo karo temos.

Taip, karo grėsmė egzistuoja, bet ar verta sutelkti mintis į tai, ką dar baisaus gali sumanyti Rusija, ir nieko nedaryti – nesaugoti sienos, nesėti, nestatyti, nekurti? Ir tie žmonės kuria. Janio tėviškėje Baltinavoje, nuo kurios iki Rusijos sienos nėra nė 10 kilometrų, jie įrengė nedidelius „Kadikugas“ svečių namus ir dailės studiją.

Gamta ten idiliška, šeimos verslas – kaimo turizmas, siena – dar arčiau nei nuo Kapčiamiesčio iki Baltarusijos. Taigi grėsmė ir gamtai, ir turizmo verslui ten yra nė kiek ne mažesnė nei Lietuvoje.

2025 m. gruodžio pabaigoje Latvija oficialiai baigė 280 kilometrų ilgio tvoros statybą palei sieną su Rusija.

Prie sienos kuriami sandėliai su betoninėmis prieštankinėmis kliūtimis, metaliniais ežiais ir blokais, kurie prireikus būtų greitai išdėstyti ant kelių. Kasami ir specialūs grioviai, skirti sustabdyti sunkiąją techniką, ruošiama infrastruktūra greitam minavimui kritinėse vietose.

Kadangi rytinis šalies pasienis kerta daugybę privačių miškų ir ūkio paskirties sklypų, vyriausybė turėjo priimti specialius teisinius sprendimus – paimti privačią žemę valstybės reikmėms, iš viso – apie 2 tūkst. hektarų Vidžemės ir Latgalos regionuose.

Kompensacijos dydį nustato sertifikuoti vertintojai atsižvelgdami į rinkos kainą ir nuostolius, pavyzdžiui, jei pjaunamas miškas. Prioritetas teikiamas susitarimui, tačiau jei savininkas nesutinka, žemė paimama priverstinai, o dėl kainos vėliau galima ginčytis teisme.

Emocijos – baimė, nuoskaudos, pyktis, nerimas. Jos pastaruoju metu kunkuliuoja Dzūkijoje, Kapčiamiestyje, ties kuriuo numatyta įkurti maždaug 15 tūkst. hektarų poligoną.

Numatytame plote yra apie 2 tūkst. privačių sklypų, dauguma – tai miško paskirties žemė. Jame yra apie porą dešimčių sodybų, kurios bent jau pagal dabartinę situaciją atsidurtų pavojingiausioje pratybų teritorijoje – tokioje, kur žmonėms nesaugu gyventi.

Tad dzūkams neramu ir dėl būsto, ir dėl miško žemės, ir dėl pačios situacijos. Tačiau manipuliuojant jų nerimu yra kurstomas susipriešinimas ir skleidžiamos melagienos.

Lietuvoje tai jau tapo įprasta, kai projektai, susiję su mūsų valstybės saugumu bei energetine nepriklausomybe, yra žlugdomi mums priešiškos valstybės, kuri tam puikiai geba panaudoti vietos gyventojus.

Tai daro Širvintų rajone jau trečius metus vėjų jėgainių parko statyboms besipriešinanti, kelis žmones vienijanti asociacija „Kraštovaizdis“.

Tai buvo daroma ir per elektros jungties su Lenkija „LitPol Link“ statybas, ir prieš skalūnų dujų žvalgybą Žygaičiuose, ir prieš metanolio gamyklą Darbėnuose.

Tas pats vyko statant suskystintųjų dujų terminalą Klaipėdoje bei vėjo jėgaines Šilutėje.

Pastaruoju atveju „kovotojo už gamtą“ sūnus, pagrobęs dukrą, bėgo į Rusiją.

„Neerzink miegančios meškos“, – pasigirdo „patarimai“ tuo metu, kai Rusija užpuolė Ukrainą, ir Lietuvoje pradėta vis daugiau dėmesio skirti agresorės atgrasymo priemonėms.

„Patys lietuviai vieną gražią dieną prisikalbės ir patys prisišauks tą patį karą, galbūt ir tas pačias problemas“, – tokios kalbos šiuo metu sklinda ir Dzūkijoje.

Pasipriešinimo poligonui argumentai kone tokie pat kaip ir Širvintose. Esą nukentės kaimo turizmas, bus išnaikintos į Raudonąją knygą įrašytos žalvarnio buveinės. Teigiama, kad tiems žmonėms, kuriems teks išsikelti, valstybė sumokės mažas kompensacijas, kad žmonės nebegalės grybauti, kad Kapčiamiestį aplenks turistai.

„Poligonui ne! Žalvarniui taip!“ – miške ties Kapčiamiesčiu jau atsirado iškabos. Būtent deklaruodama paukščių buveinių apsaugą ir užsipuldama ornitologus, kurie pateikė jai nepalankias išvadas jėgainių poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje, „Kraštovaizdžio“ asociacija priešinasi vėjo jėgainių statyboms Širvintų rajone.

Apskaičiuota, kad dėl to, jog vėjo jėgainės neiškilo numatytoje žemės teritorijoje, Lietuva gali prarasti kone 500 mln. eurų investicijų. Vien Širvintų rajono savivaldybė negavo daugiau nei 4,5 mln. eurų nekilnojamo turto mokesčio, o rajono bendruomenes aplenkė apie 2,3 mln. eurų, kuriuos jos būtų galėjusios naudoti savo reikmėms. Žmonės taip pat negavo pajamų už išnuomotas verslui žemes.

Tuo metu jėgainių parke pagaminta žalioji energija naftos suvartojimą per metus sumažintų apie 86 tūkst. tonų per metus, o tai labai nepatinka Rusijai.

Stiprėjanti Europos šalių kariuomenė bei žalioji energetika Rusijos strategijoje yra įvardinta kaip esminė grėsmė. Kovai prieš tai skiriami dideli ištekliai.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vėjo jėgainėms žeria kaltinimus, kad esą dėl jų dingsta sliekai, karvės nebeduoda pieno, žudomi paukščiai. Tai tik dar kartą patvirtina Rusijos siekį bet kokia kaina skaldyti visuomenę pasitelkiant net ir gamtos apsaugą. Tam užtenka vos kelių gerai apmokytų specialistų, gebančių sutelkti mases žmonių, nesuvokiančių, kad jais manipuliuojama.

Kapčiamiesčio poligono projekte jau pasigirdo „gamtą saugančių“ asmenų raginimas daryti poveikio aplinkai vertinimą, stebėti paukščius, „gelbėti tetervino perimvietę“, palikti buferines zonas ties saugomomis teritorijomis ir nešaudyti.

Analogiška taktika jau išbandyta kovoje prieš energetikos projektus, kurie įstrigdomi biurokratinėse pinklėse ar tiesiog sužlugdomi. Vienas pavyzdžių – Teisučio Būdos vadovaujama „Kraštovaizdžio“ asociacija. Prisidengdama paukščių apsauga Širvintose ji jau kelerius metus stabdo nepriklausomos energetikos proveržį.

„Gamtos apsaugos tema dar labiau sureikšminama, kai projektų poveikį jai vertina Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Dažna jos pozicija – ne valstybės išlikimas, o pavienis gyvūnas, lizdas ar potenciali, net ir negyvenama saugomo paukščio ar gyvūno buveinė“, – sakė vienas iš pašnekovų.

„Poligonai yra reikalingi ne kariuomenei, bet bendruomenei – Lietuvos visuomenei. Veikėjai, kurie veikia prieš juos, veikia prieš mus visus. Jie nenori, kad savo valstybėje būtume saugūs“, – sakė karybos ekspertas, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis.

Pasak jo, pasipriešinimas Lietuvos saugumui bei nepriklausomybei svarbiems projektams yra keleto rūšių.

„Vienas jų yra natūralus, kai žmonės tiesiog nenori prarasti savo nuosavybės. Jų baimė suprantama ir atsakyti į jiems kylančias klausimus įmanoma diskutuojant ir tariantis. Kitas – tai melagienos, kurias skleidžiant iš principo yra kurstoma visuomenė.

Tai darantys veikėjai yra dviejų tipų. Vieni jų tiesiog yra kvaili. Jie nekenčia Lietuvos ir visko, kas yra mūsų tėvynėje. Jie nemokamai, dėl savo kvailos galvos bando padaryti kuo didesnį nuostolį mūsų visuomenei.

Kiti skleidžia Rusijos ir Baltarusijos propagandą arba už pinigus, arba iš ideologinių paskatų“, – paaiškino D.Antanaitis.

Pasak jo, jeigu su žmonėmis, kurie turi pagrįstą nuosavybės praradimo baimę, yra įmanoma diskutuoti, su personomis, kurios veikia prieš mūsų visuomenę, diskusijos yra betikslės.

„Piktybiškai tai darančius asmenis reikia nustatyti ir bausti“, – užsiminė D.Antanaitis.

Paklausus, ar Kapčiamiesčio gyventojų kreipimasis į Krašto apsaugos bei Sveikatos apsaugos ministerijas dėl psichologinės pagalbos nėra dar vienas savitas pasipriešinimo būdas, D.Antanaitis atsakė: „Manau, kad tai puikus sprendimas skirti psichologų ar psichiatrų konsultacijas gyventojams, kurie yra apimti nerimo ar depresijos.

Galbūt tas nerimas yra pagrįstas ir yra susijęs su psichikos sveikata. Vadinasi, turi būti įvertinta ir tai, ar tie žmonės turi teisę turėti ginklą bei vairuotojo pažymėjimą.

Jeigu žmogus taip neadekvačiai reaguoja į žinią apie poligoną, galbūt jis neturi teisės vairuoti automobilio ar, tarkim, medžioti.“

Poligonas tiesiog yra vietovė, kuri nėra privati, bet priklauso Lietuvos kariuomenei ir kurioje vykdomos pratybos. Jos – tai individualus karių ar piliečių parengimas ginti savo tėvynę ir namus.

„Kolektyvinėse pratybose dalyvauja įvairūs daliniai ir atliekamos jungtinės operacijos. Kariai manevruoja arba pėsčiomis, arba su technika, atlieka žvalgybą, šaudo mokomaisiais užtaisais.

Treniruotis naudojant kovinius šovinius leidžiama tik specialiai įrengtose šaudyklose. Kad jos būtų saugios, reikalingas ir tam tikras saugus atstumas iki ten gyvenančių žmonių būsto, kad jie nepatirtų netyčinės žalos“, – paaiškino D.Antanaitis.

Pasak jo, poligonuose perimami privatūs žemės sklypai, kurie būtini visuomenės reikmėms, savininkams išmokant kompensacijas. Taip buvo ir tiesiant „Via Baltica“ automagistralę, ir statant „Rail Baltica“ geležinkelio infrastruktūrą.

„Jeigu įmanoma palikti žmogui nuosavybę, ji paliekama. Bet verta prisiminti ir situaciją Vilniuje, kai prie Savanorių žiedo gyvenantis žmogus atsisakė parduoti savo namą. Sklypas buvo aptvertas, ir jis liko gyventi intensyvaus automobilių eismo apsuptyje“, – priminė D.Antanaitis.

„Net teoriškai negali būti kitaip – Rusija visada dalyvauja procesuose, kurie jai pačiai yra svarbūs. Turėsime Dzūkijoje poligoną ar ne, tai yra mūsų valstybės strateginės reikšmės klausimas, kuris nepatinka Rusijai“, – patikino politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius.

Pasak jo, gyventojų nerimas yra suprantamas, bet būtent juo Rusija pasinaudoja siekdama savo tikslo.

„Taip buvo Žygaičiuose, kai vietos bendruomenė buvo sukelta prieš skalūnų dujų žvalgybą. Taip buvo ir Žemaitijoje, kai buvo planuojama metanolio gamyklos statyba. Tas pats metodas buvo naudojamas priešinantis nepriklausomos energetikos projektams.

Tai pagrindinis Rusijos veikimo metodas, nieko nauja jos tarnybos nesugalvoja. Jos gerai analizuoja mūsų šalies vidaus problemas, žmonių baimę ir tai panaudoja savo tikslams.

Žmonės, kurie protestuoja prieš projektus, nebūtinai yra Rusijos tarnybų agentai. Natūralu, kad jie pirmiausia gina savo interesus.

Tačiau tokiais atvejais dažniausiai prisijungia Rusija, kuri visa tai panaudoja savo naudai, dar labiau kurstydama nerimą, sėdama dar didesnę baimę, keldama susipriešinimą.

Jau vien remdamasis teoriniu modeliu galiu tvirtai teigti, kad be Rusijos įtakos tokiuose protestuose tikrai neapsieinama“, – sakė M.Laurinavičius.

Pasak jo, žmonės, kurie ragina pasipriešinti, pavyzdžiui, pradeda rinkti gyventojų parašus po peticija, tai gali daryti natūraliai, gindami savo interesus.

„Jie nebūtinai turi būti paveikti Lietuvai priešiškos jėgos, nors gali būti, kad Rusija irgi tai inicijavo.

Dažniausiai ji eskaluoja situaciją supriešindama žmones, nes konfliktas visuomenės viduje yra vienas pagrindinių Rusijos tikslų. Jeigu tik ji pamato galimybę, visuomet šimtu procentų ja pasinaudoja“, – patikino M.Laurinavičius.

„Lietuvos kariuomenė pakankamai aiškiai dalijasi informacija, kad poligonas yra ypač svarbi infrastruktūra, reikalinga kariuomenės koviniam parengimui.

Lietuvoje esančiais poligonais dalinamės su sąjungininkais. Pabradės poligone treniruojasi JAV pajėgos. Vokietijos brigada įsikurs statomame Rūdininkų kariniame miestelyje, o dabar treniruojasi Rukloje, Gaižiūnų poligone. Svarbu, kad visi kariniai daliniai – mūsų šalies, JAV bei Vokietijos – kilus grėsmei būtų visiškai pasirengę ginti Lietuvą ir Aljansą“, – teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Giedrimas Jeglinskas.

Pasak jo, naujasis poligonas Suvalkų koridoriaus pradžioje yra ypač svarbus.

„Sprendimas jį steigti Kapčiamiestyje buvo priimtas po daugybės politinių tampymųsi. Nenustebau, kad žmonės ėmė jam prieštarauti, nes regionuose dažnai taip būna.

Tačiau sunku suprasti, kodėl žmonės nusiteikę priešiškai, nes poligonas nėra strateginis priešo taikinys – jame daliniai nedislokuojami visam laikui.

Į pratybas atvyksta tūkstančiai karių, kuriems reikia maitinimo bei kitų paslaugų, o tai ekonomiškai yra naudinga regionui“, – kalbėjo G.Jeglinskas.

Anot jo, priešpriešos Lietuvai svarbiems projektams istoriškai būta ne vienos.

„Neatmesčiau tikimybės, kad yra jėgos, kurios oficialiai nedeklaruoja savo prieraišumo Baltarusijos diktatoriui ar Rusijai, su malonumu darbuojasi sukeldamos bendruomenėse nerimą bei abejones.

Turime išmokti komunikacijos. Ir mūsų šalies prezidentas, ir ministrė pirmininkė pirmiausia turėjo kalbėtis su bendruomene, išaiškinti situaciją, kad neliktų jokių nežinomųjų dėl kompensacijų už valstybės reikmėms – poligonui paimamą nekilnojamąjį turtą.

Su žmonėmis už jų nuosavybę turėtų būti atsiskaityta ne tik sumokant rinkos kainą, bet, manau, skiriant ir papildomas kompensacijas, nes tai ypač svarbi vieta mūsų nacionaliniam saugumui, – aiškino NSGK pirmininkas. – Lietuviams žemė labai svarbi, bet reikia suprasti ir tai, kad neinvestuodami į tėvynės gynybą viską galime prarasti.“

Pasak buvusio energetikos viceministro, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktoriaus pavaduotojo Arnoldo Pikžirnio, natūralu, kad pokyčiai bendruomenėms regionuose visada sukelia susirūpinimą, todėl projektų plėtotojai – ar tai būtų valstybė, ar privatus verslas – gyventojams turi pateikti visą būtiną informaciją ir kompensuoti žalą arba nuostolius, jeigu jų atsiranda.

„Neturėtume būti naivūs – turime pripažinti, kad yra tokių organizacijų arba asmenų, kurie veikia ne konkrečių projektų atžvilgiu, bet apskritai prieš Lietuvai svarbius projektus.

Kad ir kokie būtų – energetinės nepriklausomybės arba krašto apsaugos infrastruktūros plėtros klausimai, tos grupuotės visada prieštarauja.

Pasipriešinimas organizuojamas ne tik verslo projektams. Pavyzdžiui, tuo metu, kai buvo statoma elektros jungtis su Lenkija „LitPol Link“, regėjome tuos pačius veikėjus, kurie ir dabar priešinasi atsinaujinančiosios energetikos plėtrai“, – sakė A.Pikžirnis.

Paklausus, ar bendruomenės priešinasi ir energijos gamybos projektams Estijoje bei Latvijoje, jis atsakė: „Įvairių organizacijų, tiksliau keletą asmenų vienijančių grupuočių, atsiranda visur, tačiau svarbiausia, kaip į jas reaguojama.

Paprastai skambiais pavadinimais prisidengusios grupuotės atstovauja arba kelių žmonių interesams, arba už jų skleidžiamą dezinformaciją bei emocijų kurstymą yra sumokama.

Svarbu, kad valstybės institucijos, kurios priima sprendimus, vertintų faktus – mokslinių tyrimų duomenis bei projektų svarbą visuomenei.

Nebūtinai teisūs yra emocingai kalbantys bei bendruomenėmis manipuliuojantys žmonės. Vienąkart kažkam gali nepatikti jėgainių vaizdas, kitąkart – pats sumanymas.

Laimei, Lietuvoje juntame atsakingą institucijų – ir Energetikos, ir Aplinkos ministerijų požiūrį į mūsų valstybės energetinei nepriklausomybei svarbius projektus. Jos suinteresuotos išklausyti visas puses ir priimti racionalius sprendimus.

Dabartinė geopolitinė realybė nėra gera ir nepanašu, kad ji pagerės, todėl reikia padaryti viską, kad būtume savarankiški. Verslas tikrai prisidės prie valstybės saugumo.“

Anot A.Pikžirnio, kad vyktų energetikos projektų plėtra, svarbu ir tai, kad nebūtų išskiriama kuri nors viena atsinaujinančiosios energijos sritis, – labiau apmokestinama ar keliamos išskirtinės sąlygos.

„Energetikos projektai nėra greitai įgyvendinami, užtat jie gyvuoja kelis dešimtmečius. Todėl ir teisinė bazė neturi būti kaitaliojama – kad nebūtų vis keičiamos sąlygos, kuriomis veiks šie projektai“, – aiškino A.Pikžirnis.

„Žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesas yra vertinamas nevienareikšmiškai.

Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad nuosavybė neliečiama, tokia pamatinė nuosavybės apsaugos garantija nėra absoliuti.

Pagrindiniame šalies dokumente išskirti du svarbiausi aspektai.

Pirma, nuosavybė įstatyme nustatyta tvarka gali būti paimama visuomenės poreikiams, antra, už tokį privačios nuosavybės paėmimą kiekvienam savininkui privalo būti teisingai atlyginta.

Lietuvoje nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuoja nemažai bendrųjų ir specialiųjų teisės aktų: Civilinis kodeksas, Žemės įstatymas, Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas.

Įstatymų leidėjas nustato, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka.

Žemės įstatymas nustato, kad žemė ir joje esantis kitas privatus nekilnojamasis turtas visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimami tik konkrečiai nurodytais atvejais.

Žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą gali inicijuoti valstybės institucijos, savivaldybių tarybos arba jų įgaliotos biudžetinės įstaigos ar valstybės įmonės.

Jos turi pateikti prašymus Nacionalinei žemės tarnybai, kuri ir priima sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir apie tai praneša žemės sklypo ir jame esančio nekilnojamojo turto, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininkui ar kitam naudotojui.

Privačios nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka yra detaliai reglamentuota – nustatyta, kad procedūros metu atliekamas planuojamos paimti žemės ir kito turto vertinimas, turintis garantuoti teisingą privačios nuosavybės objekto teisę į teisingą atlyginimą.

Tačiau praktikoje būtent dėl turto įkainojimo kyla daugiausia ginčų ir tokių ginčų nagrinėjimas persikelia į teismus.

Daugeliu atvejų savininkai jiems priklausantį turtą dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių linkę įkainoti brangiau, nei tai nustato procedūros rengėjo užsakymu turto vertinimo specialistų parengta turto vertinimo ataskaita.

Kiekvienas privačios nuosavybės savininkas turėtų aktyviai sekti ir domėtis jų savivaldybėse vykstančiais teritorijų planavimo ir kitais procesais, kad ateityje netektų likti nemaloniai nustebintam, kai, pavyzdžiui, tam tikra dalis žemės sklypo, išsidėsčiusi prie magistralinės reikšmės kelio, bus paimta visuomenės poreikiams.

Tai iš esmės galėtų sugriauti nuosavybės turėtojo planus ir lūkesčius dėl tam tikros ūkinės-komercinės veiklos vykdymo, nors formaliai už tai jam ir būtų atlyginta.“

Per penkiolika pastarųjų metų dešimtims projektų, didinančių Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, pagaliai į ratus buvo kaišiojami pasitelkus vietos bendruomenes. Ir neretai sėkmingai.

Priekulė. 2009 m. Klaipėdos apskrityje Priekulės seniūnijos gyventojai stojo piestu prieš vėjo jėgainių statybą. Vėjuota Priekulė buvo pasirinkta dėl palankių elektrai gaminti gamtos sąlygų.

Buvo planuojama į vėjo jėgainių projektą investuoti daugiau kaip 240 mln. litų (apie 68,5 mln. eurų). Skaičiuota, kad jėgainės per metus gamins per 100 mln. kilovatvalandžių (kWh) žaliosios elektros energijos. Gyventojai pastojo kelią „vėjo malūnams“ argumentuodami, kad jie gadins kraštovaizdį, kenks kaimo turizmui ir sumažins gyventojų nekilnojamojo turto kainas.

Pagėgiai. 2011-aisiais dar vienas vėjo jėgainių projektas susidūrė su trukdžiais Pagėgių savivaldybėje, Lumpėnuose. Gyventojams buvo pristatytas projekto planas, kuriame tikinta, kad jėgainių atsiradimas nekenks apylinkėje įsikūrusių žmonių gyvenimo kokybei, tačiau tai gyventojų neįtikino.

Bendruomenės ir verslo ginčas persikėlė į teismus, kurie 2013 m. uždegė žalią šviesą vėjo jėgainių plėtrai šiame rajone.

Klaipėdos rajonas. Asociacija „Ne Pavėjui“ 2012-aisiais priešinosi tvarios energetikos parkams Vakarų Lietuvoje. Ji subūrė bendraminčius, kurių vienas – A.Švanys pabėgo į Rusiją su mažamečiu vaiku. Vėliau paaiškėjo, kad jis liaupsino „Anastasijos“ – „Skambančių Rusijos kedrų“ religinį judėjimą. Tai „grįžimo į gamtą“ filosofijos, slavų pagonybės ir Naujojo amžiaus ezoterikos derinys.

„LitPol Link“. Tarpvalstybinė aukštosios įtampos 500 MW galios 400 kV elektros oro linija nuo Elko Lenkijoje iki Alytaus buvo nutiesta atrėmus iššūkius. 163 km ilgio linija Lietuvoje sudaro apie 50 km – driekiasi Alytaus ir Lazdijų rajonuose. Ji buvo pradėta eksploatuoti 2016-aisiais.

Prasidėjus statyboms iki tol tylėję dzūkai pradėjo reikalauti, kad būtų keičiamas elektros jungties statybos ir eksploatavimo teritorijų statybos maršrutas. Lazdijų savivaldybė griebėsi veiksmų siekdama sustabdyti elektros linijos tiesimą rašydama laiškus valdžios institucijoms ir argumentuodama, kad projektas pakenks gamtos bei istoriniams paminklams.

Ginčas persimetė į teismus, jų sprendimas nebuvo palankus savivaldybei.

Žygaičiai. „Chevron go Home“, „Chevron – von“ – tokiais plakatais įvairiuose piketuose kone per visus 2013-uosius mojavo Tauragės rajono Žygaičių miestelio gyventojai. Ir išties amerikiečių energetikos milžinė „Chevron“ 2013-ųjų spalį, taigi po metų gaišaties, atsiėmusi paraišką pasitraukė iš konkurso naftos bei dujų gavybos Lietuvoje licencijoms gauti.

Netrukus Žygaičių bendruomenę aptemdė skandalas kilus įtarimui, kad bendruomenės vadovas ir kai kurie gyventojai iš tuometės įmonės „Lietuvos dujos“ gavo solidžias kompensacijas – paaiškėjo, kad per jų žemes buvo nutiesti dujų tiekimo vamzdžiai. Tuo metu trečdalis „Lietuvos dujų“ akcijų priklausė Rusijos koncernui „Gazprom“.

„Independence“. SGD terminalo laivas „Independence“ Klaipėdos uoste prisišvartavo 2014-ųjų spalį, tačiau iki tol būta politinių aistrų ir dėl jo būtinybės, ir dėl jo kainos.

2014-ųjų pradžioje Seime buvo sudaryta parlamentinė laikinoji komisija, kuri tyrė buvusios konservatorių Vyriausybės veiklą energetikoje. Jos pirmininkas Artūras Skardžius tuo metu aiškino, kad laivas – per brangus, o kai kurie sprendimai neva priimti neteisėtai.

Kodėl anuomet, prieš dešimtmetį, A.Skardžius priešinosi SGD terminalo statyboms? Tuo metu naujienų portalo 15min atliktas žurnalistinis tyrimas paklojo faktus: A.Skardžiaus šeima turėjo energetikos įmonę Baltarusijoje, gavusią tos valstybės finansinį skatinimą. Šeimos bendrovės projektą finansavo Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ bankas „Belgazprombank“.

Mažeikiai. 2015 m. Mažeikių gyventojai sunerimo dėl biodujų jėgainės statybų arti miesto, Kalnėnų kaime.

Teigta, kad biodujas iš gyvulininkystės atliekų gaminsianti jėgainė terš aplinką ir sumenkins gyvenimo kokybę. Sulaukusi pasipriešinimo Vokietijos įmonė iš Mažeikių pasitraukė – Lietuva neteko užsienio investuotojo, kuris būtų padidinęs žaliosios energijos gamybą.

Visaginas. 2015-aisiais LRT atliktas tyrimas atskleidė, kas pasistengė, kad Lietuvoje būtų organizuojamas referendumas dėl naujos atominės elektrinės Visagine statybų. Tyrimas paliudijo apie branduolinės energetikos Lietuvoje priešininkų sąsajas su Rusijos politikos vykdytojais Baltijos šalyse.

Anuomet Seimas pritarė, kad reikia svarstyti, ar skelbti referendumą dėl naujosios atominės statybos, nors referendumas prieštaravo jau galiojusiam Atominės elektrinės įstatymui ir šalies Konstitucijai.

Kaunas. 2017-aisiais Kauno miesto ir rajono gyventojai, įbauginti, kad planuojama statyti Biruliškių kaime atliekų deginimo kogeneracinė jėgainė kenks jų sveikatai ir sumenkins nekilnojamojo vertę, kreipėsi į aukščiausias valstybės institucijas. Teigta, kad projektui nepritaria Europos Komisija, Seimo Aplinkos apsaugos komitetas ir Energetikos komisija, Lietuvos pramonininkų konfederacija, aplinkosaugos ir energetikos ekspertai.

Jėgainė veiklą pradėjo 2020-aisiais. Jei šis projektas būtų patyręs nesėkmę, Lietuvai būtų grėsusi 25 mln. eurų bauda.

Širvintos. 2023-iaisiais Širvintų rajono gyventojai pradėti raginti kilti į kovą prieš vėjo jėgainių parko projektą įtikinėjant, kad jis kenks gamtos paveldui, paukščiams ir gyvenimo kokybei. Šiam projektui priešinasi specialiai įkurta asociacija „Kraštovaizdis“, kuri teigia atstovaujanti Širvintų rajono gyventojams, esą nusiteikusiems prieš vėjo jėgainių parką Širvintų rajone, nors yra diriguojama verslininko iš Vilniaus Teisučio Būdos.