Prezidentas Gitanas Nausėda vyko į susitikimą su Kapčiamiesčio bendruomene aptarti planuojamo karinio poligono, siekdamas konstruktyvios diskusijos bei melagienų paneigimo.

O Lazdijuose lankėsi Remigijus Žemaitaitis, teigiantis, kad vizito tikslas – išklausyti gyventojus ir pristatyti kompensacijų modelį, o ne agituoti prieš poligoną. Jis siūlo kompensacijų mechanizmą: rinkos kaina + 20 procentų, papildomos išmokos besiribojantiems namams, didesnis finansavimas bendruomenei ir savivaldybei.

Kokios Kapčiamiesčio poligono komunikacijos klaidos?

Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ apie tai kalbėjo komunikacijos ekspertė Neringa Bliūdžiūtė, dirbusi NATO viešosios diplomatijos padalinyje.

[[ge:lrytas:lrytas:40972597]]

Pasak jos bendrai viskas su komunikacija yra gerai: bendruomenei yra siunčiama teisinga žinutė, kad mums rūpi, paskatos ir noras kalbėtis su bendruomene yra. Bet komunikacijos vežimas, kaip dažnai nutinka, užvažiavo ant pirmo akmens, ir jis sudrebino visą vežimą.

Bendruomenės reakcija ekspertės nenustebino. „Manau, kad mes ne visą bendruomenės reakciją išgirdome, – sakė ji. – Žiniasklaidoje mes dažnai išgirstame pačius rėksmingiausius, pačius aštriausius balsus. Ir jie dažniausiai nėra vidurkis“.

[[ge:lrytas:lrytas:40985252]][[ge:lrytas:lrytas:40981515]][[ge:lrytas:lrytas:40976346]][[ge:lrytas:lrytas:40964900]][[ge:lrytas:lrytas:40970175]]

Pasak N.Bliūdžiūtės, visoje visuomenėje yra apie 5 proc. tų „garsiai kalbančiųjų“, jų nuomonė dažniausiai būna ir pati aštriausia. „Jie ir dažniausiai girdimi, bet tai – 5 proc., – akcentavo ji. – Aš tikrai tikiu, kad Kapčiamiesčio bendruomenė supranta saugumo prioritetą ir pamažu viskas bus susitarta ir galų gale rezultatas bus, koks ir turi būti“.

Nuo kirčiavimo linksta vietinių ausys

Viena iš komunikacijos taisyklių – jeigu mes einame į kokią nors bendruomenę, reikia kalbėti jų kalba, sakė N.Bliūdžiūtė.

„Aš manau, jeigu mes atvažiuojam ir pradedam sakyti „KApčiamiestis“ (kirčiuojant pirmą skiemenį, – red.), kapčiamiestiečiams iš karto užsilenkia ausys, lyg atvažiuotų kažkokie ateiviai ir pradėtų su jais kalbėti“, – kaip vieną iš komunikacijos klaidų nurodė specialistė.

Klaida – kalbėtis ne asmeniškai

N.Bliūdžiūtė pastebi, kad mes esame pamiršę asmeninės komunikacijos, kalbėjimosi akis į akį galią, viską bandydami kelti į viešumą.

„Pas mus vyksta vien tiktai viešos komunikacijos procesas. Visus santykius aiškinamės feisbuke, partijos tarpusavio santykius aiškinasi feisbuke ir žiniasklaidoje, pamiršdami, kad geriausiai reikalai yra tvarkomi, kai mes kalbame tiesiogiai su žmonėmis, nedidelėmis grupėmis.

Aš manau, kad 77 sodybas apvažiuoti asmeniškai susitinkant su kiekvienu būtų daug geresnė strategija, negu iš karto daryti susitikimą su didele žmonių grupe, kurioje netgi nėra vien tiktai suinteresuotos pusės“, – sakė ji. Pasak komunikacijos specialistės, susitikime buvo daug tokių asmenų, kurie suinteresuoti ne savo nuosavybe, o konfliktu ir sensacija.

„Nieko nėra efektyviau už tiesioginę komunikaciją. Žmonėms labiausiai reikia dėmesio ir suvokimo, kad jų problema bus ne tik išgirsta, bet ir išspręsta. Kadangi kariuomenė, Krašto apsaugos ministras labai aiškiai iškomunikavo norą spręsti problemą, manau, kad koją pakišo tik pasirinktas kanalas“, – įsitikinusi N.Bliūdžiūtė.

Žemės klausimas, pasak jos, yra ypač jautrus. Neatsitiktinai, vos paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, buvo pradėta nuo žemės atidavimo. „Tai yra esminė mūsų laisvės sąlyga. Lietuviams žemė yra labai svarbi. Mes visi norim urėti savo būstą, nenorim nuomotis, visi norim turėti savo žemę. Ir labai gerai, nes mes turim, ką ginti“, – sakė ji.

[[ge:lrytas:lrytas:40991581]]

Įsakmus ir didaktinis tonas

Socialiniuose tinkluose kai kam užkliuvo gana įsakmus, didaktinis, kaip mokytojo, bendravimo tonas iš kariuomenės.

„Aš tikiu, kad intencija buvo eiti į atvirą dialogą, bet dažnai „ištinka gyvenimas“ ir susidūrus su labai dideliu puolimu kalbėtojai eina į gynybinę poziciją. O kai ateinam į gynybinę poziciją, dažniausiai mes puolam.

To truputėlį matėsi, ir išeitis būtų tiesiog daugiau treniruotis, eiti į „karštas“ situacijas. Aš tikiu, kad kariškiams ko jau ko netrūksta, tai gebėjimo būti karštose situacijose, bet komunikacija yra kitas laukas“, – sakė N.Bliūdžiūtė.

Koją galėjo pakišti tai, kad kariškiai dirba tokioje pozicijoje, kurioje nekvestionuoja saugumo interesų pirmenybės. „Tuo tarpu susidūrė su auditorija, kurioje reikėjo pradėti pasakoti nuo pagrindų, nes kai kuriems žmonėms saugumas galbūt nėra pirminis prioritetas, ir jie nėra dėl to blogesni“, – sakė ji.

Provokatorius reikia įvardyti

N.Bliūdžiūtė pripažino, kad toje auditorijoje buvo provokatorių, piktybiškai nusiteikusių, žinančių, ką daro, bet buvo ir nežinančių, bet pasiduodančių jų įtakai. „Bet kuriuo atveju, tai yra labai sunkus darbas ir reikia išmokti kalbėtis.

Su provokatoriais reikia labai aiškiai brėžti ribas, kalbėti tvirtai, provokatoriams reikia pasakyti „stop“, juos reikia įvardyti ir kitiems žmonėms parodyti, kas čia vyksta. Jiems reikia pasakyti, kad jūs provokuojate, galbūt elgiatės prieš valstybės interesus“, – sakė komunikacijos specialistė.

Kaip atskirti provokatorių nuo žmogaus, kuris galbūt savaitę nemiegojo ir sprogsta pamatęs karinę uniformą ir išgirdęs įsakmų kalbėjimą? „Jeigu viską žinotume, visų klaidų ir išvengtume. Aišku, kad to nežinosime, bet toje auditorijoje bent jau kai kuriuos provokatorius buvo galima tikrai matyti, nes jie atpažįstami“, – sakė N.Bliūdžiūtė.

Kaip reaguoti į priešiškas reakcijas, nėra vieno teisingo atsakymo. „Yra situacijų, kur priimti į tave lekiantį pomidorą daug efektyviau ilguoju laikotarpiu, negu bandyti mesti kitą pomidorą atgal.

Bet yra tam tikra žmonių kategorija, piktybiniai provokatoriai, kuriems labai svarbu nuo pat komunikacijos pradžios brėžti ribas ir „įjungti šviesą“, pasakyti, kas čia vyksta. „Aš matau, kad jūs norit mane sumenkinti, tiesiogiai įžeisti“.

Tai kartu padeda visai likusiai auditorijai, nes jie irgi jaučia, kas čia vyksta. Ir kai piktybiniai žmonės pamato, kad tu supranti, kas čia vyksta, kartais tai juos atbaido nuo žingsnio toliau“, – patarė N.Bliūdžiūtė.

[[ge:lrytas:lrytas:40991579]]

Komunikuoti aiškią žinutę

Jeigu privatus verslas galėtų ateiti ir klausti gyventojų, kiek jie nori už tai, kad išsikeltų, valstybės institucijos negali to padaryti, prieš tai nesusikūrę įstatymų, kurie leistų sumokėti papildomai 20 procentų. „Visada neaiškumas yra puikiausia erdvė manipuliacijoms ir įtampoms, – sakė N.Bliūdžiūtė. – Bet viešumoje žinutės tiek iš ministro, tiek iš kitų buvo aiškios – atlyginsim, suprantam.

Teisingos komunikacijos buvo, tik šiek tiek supaprastintai buvo žiūrima į patį procesą ir jo galią. Žmonėms pirmą kartą išgirsti apie kompensacijas ar pirmą kartą išgirsti, kas atsitiks su mano namais, susitikime, kuriame yra šimtas žmonių, nėra tinkamas formatas.

Daug geriau – kai pas mane atvažiuoja ir man tiesiogiai pasako. Ir kalbasi su manim.

Kai mes norim parodyti žmogui, kad jis mums rūpi, mes tai parodome tiesioginiu dėmesiu.“

Pasak jos, buvo daug mažų detalių, kuris buvo galima pakeisti – galbūt nereikėjo scenos, stalo, kuris sukūrė distanciją, galbūt reikėjo eiti į žmones ir su jais kalbėtis. „Bet niekada nesutiksiu, kad galima kažkokiom mažom dalelytėm laimėti strateginius karus“, – akcentavo ji.

Pasak N.Bliūdžiūtės, tai itin jautri tema, ir lyderiai turi susitaikyti, kad čia bus ir tam tikrų pralaimėjimų, kuriuos reikės priimti. „Bet lyderystė ir yra apie tai – kalbėti apie sunkius dalykus ir suprasti, kad ne visi žmonės bus laimingi. Tam tikrą kainą ir kaštus tai turės. Labiausiai linkiu eiti ir toliau tęsti su ta pačia žinute – kad mes pasirūpinsime, bet saugumas yra prioritetas“, – užbaigė N.Bliūdžiūtė.

[[ge:lrytas:lrytas:40991648]]

[[ge:lrytas:lrytas:1031194]]

Komunikacijos ekspertė rėžė, kaip nereikėjo kalbėtis su Kapčiamiesčio gyventojais: „Jau vien nuo kirčiavimo jiems užsilenkė ausys“