Karių rengimas: praktiniai veiksmai realiomis sąlygomis
Kiekvieno kario parengtis yra nuolatinis procesas. Gerai parengtas karys turi treniruotis nuolat, visus metus. Neužtikrinus tinkamo treniruočių kiekio, periodiškumo ar įvairiai ribojant karinio rengimo procesą, parengtis krenta.
Nors konkretus pratybų skaičius priklauso nuo kario specializacijos, užimamų pareigų ir dalinio, bendra rengimo struktūra yra panaši. Yra organizuojamos reguliarios individualios šaudymo, taktinio judėjimo, karinės medicinos, ryšio, fizinio pasirengimo treniruotės, kelis kartus per metus vykstančios būrio ar kuopos lygmens pratybos. Taip pat rengiamos didesnio masto – bataliono ar brigados lygmens – lauko ir manevro pratybos. Jos vyksta kartą ar kelis kartus per metus ir trunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių.
Pratybų spektrą plečia ir vienetų bei karių specializacija: pavyzdžiui, pėstininkui būtinos nuolatinės taktinės ir šaudymo treniruotės, o artileristui ar inžinieriui – papildomi sudėtingų ginklų sistemų, koordinavimo, saugos ir sąveikos mokymai. Kiekviena specialybė reikalauja trijų pagrindinių komponentų: įgūdžių suformavimo, palaikymo bei nuolatinio jų atnaujinimo, pritaikant naujus karybos metodus ir priemones.
Karinis poligonas leidžia užtikrinti, kad kariai galėtų nuo teorinio mokymo pereiti prie praktinių veiksmų maksimaliai prie realaus mūšio priartintų sąlygų. Tai reiškia, kad treniruotėms skirtos erdvės turi ne tik užimti didelę teritoriją, būtiną manevro pratyboms. Šios teritorijos taip pat turi apjungti įvairias gamtines ir urbanistines sąlygas. Miškai, atviros teritorijos, skirtingas reljefas, kelių tinklas, įvairi mokymams skirta infrastruktūra, pelkėtos vietovės ir kitos vandens kliūtys yra kritiškai svarbūs skirtingų kovinių įgūdžių ugdymui – maskuotei, judėjimui, gynybai bei kovai riboto matomumo sąlygomis.
Nuo rengimo prie pasirengimo: strateginės vietos reikšmė
Didžiųjų karinių poligonų lokacija turi strateginę reikšmę – būtent šiose teritorijose kariuomenės rengimas pereina į realų pasirengimą gynybai. Kariai turi treniruotis ten, kur planuojama veikti krizės ar karo atveju. Treniruotės turi vykti aplinkoje, kuri atitinka panašias geografines, infrastruktūros ir taktines sąlygas. Tai leidžia ne tik ugdyti atskirus taktinius įgūdžius, bet ir iš anksto tikrinti, kaip realiomis sąlygomis veikia visas gynybos mechanizmas.
Strateginė poligono vieta suteikia galimybę treniruoti realų pajėgų dislokavimą, judėjimą, aprūpinimą, ryšį ir sąveiką su sąjungininkais, kurie dieną „X“ realiai veiktų šiame regione. Parinkus gynybos poreikius atitinkančią teritoriją taip pat sudaromos sąlygos iš anksto planuoti ir įrengti gynybinius bei inžinerinius sprendimus – nuo judėjimą ribojančių ar nukreipiančių elementų iki infrastruktūros, reikalingos ilgalaikiam pajėgų veikimui. Tokie sprendimai negali būti kuriami abstrakčiai ar improvizuojami krizės metu – jie turi būti išbandyti ir pritaikyti konkrečiai vietovei ir jos specifikai.
Dėl šios priežasties didieji kariniai poligonai Lietuvoje taip pat išsidėstę ne atsitiktinai. Tauragės, Pabradės ir Rūdninkų bei planuojamo Kapčiamiesčio poligonų lokacijos atliepia nacionalinio saugumo logiką sudarydamos žiedą svarbiausiose gynybai vietovėse, besiribojančiose su Rusija ir Baltarusija. Šis išdėstymas Lietuvos kariuomenei bei sąjungininkų pajėgoms leidžia nuosekliai, praktiškai ir efektyviai ruoštis valstybės gynybai.