„Kamerų tipo patalpų ir pareigūnų trūkumas, įsitvirtinusi kastų sistema, ribotos užimtumo galimybės, narkotinių medžiagų vartojimas ir realių galimybių apsaugoti smurtą patiriančius asmenis stoka – visos šios problemos tarpusavyje susijusios. Nuolatinė smurto rizika, su kuria susiduria vadinamajai „nuskriaustųjų“ kastai priskirti nuteistieji, gali lemti valstybės atsakomybę už nežmonišką ar žeminantį elgesį“, – pabrėžia Seimo kontrolierė, įstaigos vadovė dr. Erika Leonaitė.
Pasenusi infrastruktūra sudaro sąlygas kastų sistemai
Ataskaita rodo, kad pasenusi kalėjimų infrastruktūra yra viena pagrindinių priežasčių, sudarančių prielaidas įvairioms smurto tarp nuteistųjų apraiškoms.
Šiuo metu absoliuti dauguma nuteistųjų gyvena bendrabučio tipo patalpose, dar vadinamose sekcijomis. Vienoje tokioje patalpoje gali būti apgyvendinta iki 24 asmenų, nemaža dalis jų miega dviaukštėse lovose, todėl nėra užtikrinamas net minimalus privatumas – per patikrinimus matyta, kad nuteistieji mėgina atskirti asmeninę erdvę, vietoje užuolaidų naudodami rankšluosčius, paklodes ir kitus didesnius audinius.
Privatumo stoka gyvenant su keliolika kitų asmenų kelia įtampą, kurią kai kuriuose kalėjimuose dar labiau didina senose medinėse grindyse įsiveisę parazitai. Alytaus kalėjime interviu metu vienas nuteistasis pateikė maišelį su, jo teigimu, per naktį sugautomis blakėmis.
Kalėjimuose trūksta ne tik geresnių materialinių sąlygų, bet ir veiksmingos kontrolės – dėl pareigūnų stygiaus bendrabučio tipo patalpose nuteistieji gyvena beveik neprižiūrimi. Nepakanka ir vaizdo stebėjimo kamerų, kurios sudarytų galimybes stebėti situaciją pareigūnui fiziškai nebūnant patalpoje ir laiku užkirsti kelią smurtui bei narkotinių medžiagų platinimui.
Be kita ko, tokia padėtis sudaro sąlygas įsitvirtinti ir plisti kriminalinei subkultūrai – kastų sistemai.
Nuteistieji save priskiria dviem pagrindinėms kastoms: „normaliųjų“ ir „nuskriaustųjų“. Pirmajai priklauso vadinamieji „vierchai“ arba „bachūrai“, užimantys aukščiausią vietą neformalioje hierarchijoje, taip pat „paprasti“ ar „normalūs“ nuteistieji. Pažymėtina, kad aukščiausios kastos atstovai neigė pačios kastų sistemos egzistavimą, tačiau kiti nuteistieji ir pareigūnai galėjo nesunkiai įvardyti, kurie asmenys priklauso tiek šiai, tiek kitoms grupėms.
„Normaliųjų“ kastai priskiriami ir dirbantys nuteistieji, vadinami „muchamorais“. Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad šiai grupei nepriklauso koridorius ir tualetus valantys asmenys, nes pagal kastų subkultūros taisykles „šluotą į rankas“ ima tik savęs negerbiantys nuteistieji, todėl jie atsiduria „nuskriaustųjų“ padėtyje.
„Nuskriaustieji“ savo ruožtu skirstomi į dar tris kastas. Aukščiausią poziciją šioje grupėje užima vadinamieji „gaidžiai“. „Ožiais“ arba „kaziolais“ yra vadinami nuteistieji, kurie teikia informaciją pareigūnams arba, kitų nuteistųjų teigimu, pernelyg glaudžiai su jais bendradarbiauja.
Šioje kastoje papildomai gali būti išskiriami „drambliai“ – asmenys, apskritai atsisakantys gyventi pagal kriminalinės subkultūros taisykles. Žemiausią hierarchijos laiptelį užima „šliapos“ – nuteistieji, atliekantys bausmę už seksualinius nusikaltimus.
Be to, kad nuteistieji yra apgyvendinami pagal priklausymą tam tikrai kastai, ryškiausiai atskirtis pasireiškia valgyklose. Visuose kalėjimuose „nuskriaustųjų“ kastai priskiriami nuteistieji maistą gali atsiimti tik prie jiems skirtų langelių. Marijampolės kalėjime jiems maistas buvo tiekiamas kitokios spalvos induose, kurie papildomai išskirti – dalis jų pažymėti skylėmis dubenėlių kraštuose.
Sėdėjimo vietos valgykloje taip pat turi reikšmės: Marijampolėje „normaliųjų“ ir „nuskriaustųjų“ kastoms priklausantys nuteistieji valgo skirtingose valgyklos pusėse. Tuo tarpu Vilniaus kalėjime šioms grupėms nustatytas ir skirtingas valgymo laikas.
„Kadangi kalėjimų sistemoje dirba per mažai pareigūnų, kad būtų galima veiksmingai užtikrinti smurto prevenciją, o ir pati infrastruktūra tam nėra pritaikyta, kastų sistema faktiškai toleruojama instituciniu lygmeniu. Pareigūnai ne tik pakantūs kriminalinei subkultūrai, bet de facto ir patys vadovaujasi jos taisyklėmis, nes tik taip įmanoma palaikyti tam tikrą tvarką ir drausmės lygį tarp nusiteistųjų.
Norint iš esmės spręsti kastų sistemos problemą, būtina atsisakyti sekcijų principo ir nuteistuosius apgyvendinti kamerose, užtikrinant jiems minimalų gyvenamąjį plotą pagal tarptautinius standartus bei sudarant sąlygas prasmingam užimtumui“, – sako E. Leonaitė.
Narkotikai plačiai paplitę, bet efektyvios reabilitacijos galimybės – ribotos
Patikrinimų metu kalbinti nuteistieji neslėpė žinantys, iš ko kalėjimuose galėtų įsigyti narkotinių medžiagų. Pažymėtina, kad „vierchų“ kastai priskiriami nuteistieji patys dažniausiai jų nevartoja, tačiau būtent jie organizuoja neteisėtų psichotropinių medžiagų patekimą į kalėjimus ir jų platinimą.
Narkotikų problemą Lietuvos kalėjimuose siekiama pažaboti pirmiausia užkardant draudžiamų medžiagų patekimą į įkalinimo įstaigų teritoriją. Perimetrui stebėti pareigūnai pradeda naudoti dronus, taip pat įgyvendinamas „Saugaus laiško“ projektas, pagal kurį nuteistiesiems įteikiamos tik skenuotos jiems adresuotų laiškų kopijos, kad į kalėjimų vidų nepatektų narkotinėmis medžiagomis apipurkštas ar jose mirkytas popierius.
Pareigūnai šią sistemą vertina kaip pasiteisinusią, nes sumažėjo nuteistiesiems siunčiamų laiškų skaičius, tačiau žmogaus teisių ekspertai abejoja dėl šios priemonės proporcingumo. Ji taikoma visiems nuteistiesiems, taip pat ir nevartojantiems narkotikų, o laiškų, nuotraukų ir vaikų piešinių kopijos praranda savo sentimentalią vertę. Be to, narkotinės medžiagos pasiekia kalėjimus ir nepaisant šios priemonės taikymo.
Nuteistiesiems, priklausomiems nuo narkotinių ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų, kalėjimuose formaliai sudaromos tam tikros gydymosi galimybės, tačiau praktikoje jos dažnai yra ribotos ir nepakankamos. Kalėjimų administracijos nurodo, kad asmenims, siekiantiems gydytis priklausomybę, taikomas pakaitinis gydymas metadonu ir kitais preparatais, organizuojami savipagalbos grupių susitikimai, taip pat susitikimai su savanoriais iš išorės. Vis dėlto dalis nuteistųjų, mėgindami savarankiškai išsigydyti priklausomybę, siekia pasitraukti iš narkotikų vartojimą skatinančios aplinkos ir prašo būti perkelti į rakinamas kameras, kurių trūksta.
Patekti į psichosocialinės reabilitacijos programas itin sudėtinga, patys kalėjimų darbuotojai jas apibūdino kaip „nišinę paslaugą“. Nepatenkantys į šias programas arba iš jų pašalinti nuteistieji paprastai lieka gyventi būriuose, kuriuose narkotinių medžiagų vartojimas yra paplitęs.
Pareigūnų pagalbos prašytų tik kilus pavojui gyvybei
Nepaisant to, kad dauguma apklaustų nuteistųjų nurodė, jog nuolatinis ar pasikartojantis fizinis ir psichologinis smurtas kalėjimuose dažnai suvokiamas kaip neišvengiama kasdienybės dalis, pagalbos galimybės nukentėjusiesiems paaiškėjo esančios itin ribotos.
Kaip rodo statistiniai duomenys, apie didžiąją dalį smurto sukeltų fizinių sužalojimų praneša pareigūnai ar kiti kalėjimų darbuotojai. Tačiau net ir užfiksavus arba įtarus smurto atvejus, pagalbos galimybės išlieka ribotos. Nuteistieji, kurie patiria pakartotinio ar nuolatinio smurto grėsmę, gali būti apgyvendinami SANS būryje Marijampolės kalėjime, tačiau patikrinimo metu jame buvo užimtos tik 6 vietos iš 12.
Psichologai dalijosi, kad nežino, ar turėtų informuoti pareigūnus apie nuteistųjų jiems konfidencialiai atskleistą informaciją dėl patirto smurto. Kita vertus, duomenys apie žinomus smurto atvejus ne visada pasiekia psichologų, todėl nuteistieji teigė, kad po patirto smurto psichologinė pagalba jiems nebuvo pasiūlyta. Kaip ir kalbant apie nepakankamą gyvenamųjų patalpų stebėjimą, psichologinės pagalbos trūkumą lemia specialistų stygius. Alytaus kalėjime iš 7 psichologų etatų buvo užimta tik 3,25, Marijampolėje – vos 0,5 iš 10, Vilniuje – 2,5 iš 4.
Tarp pačių nuteistųjų pagalbos ieškojimas yra siejamas su papildoma rizika. Jausdami itin didelę smurto grėsmę, kai kurie asmenys prašo laikinai juos izoliuoti rakinamose kamerose, kuriose gali būti iki dviejų parų.
Toks sprendimas laikomas bendradarbiavimu su pareigūnais ir vertinamas kaip kastų subkultūros taisyklių pažeidimas, todėl nuteistieji dažniau renkasi kentėti smurtą arba apsiginti patys. Į pareigūnus nemaža dalis apklaustųjų kreiptųsi tik kraštutiniu atveju – jei kiltų grėsmė jų gyvybei.
Jei nuteistieji nuspręstų patys kreiptis pagalbos arba pranešti apie kitų patiriamą smurtą, tai turėtų daryti tiesiogiai. Į kalėjimų administraciją galima kreiptis raštu, žodžiu arba pasitikėjimo telefonu, tačiau visų šių kanalų bendras trūkumas – neužtikrinamas besikreipiančiųjų konfidencialumas. Nors formaliai numatyta galimybė teikti anoniminius pranešimus, praktikoje ji sunkiai įgyvendinama: norint pateikti pranešimą elektroniniu paštu, reikalingas mobilusis telefonas arba kompiuteris su interneto ryšiu, bet nei vieno, nei kito nuteistiesiems turėti neleidžiama.
Jiems taip pat neleidžiama siųsti elektroninių laiškų naudojantis ribota interneto prieiga. Kitas būdas – skambutis į Lietuvos kalėjimų tarnybos pasitikėjimo liniją. Kadangi taksofonai įrengti koridoriuose, neužtikrinant privatumo, o skambinant būtina suvesti asmeninį identifikacinį numerį, anonimiškumas iš esmės neįmanomas. Dėl šių priežasčių nuteistieji šiuos kanalus vertina kaip nesaugius ir jais nesinaudoja.