„Mokytoja mus paliko per anksti, eidama penkiasdešimt pirmuosius metus, tyliai, kaip išeina tie, kurie daug davė, bet mažai prašė sau.
Ji mokė anglų kalbos, kuri jungia pasaulius, o labiausiai – žmones. Kiekvieną mokinį ji matė kaip žmogų, tikėjo, kad net tyliausias balsas yra vertas būti išgirstas, ir kantriai laukdavo, kol jis prabils. Mokėjo išklausyti iki galo. Suprasti be paaiškinimų. Paguosti ne klausimais, o buvimu. Mokytoja mokėjo padrąsinti vienu sakiniu, vienu žvilgsniu, viena tylos akimirka...
Ji išėjo, bet liko jos gerumas, jos ramybė, jos tikėjimas žmogumi. Liko pamokos, kurios nesibaigia su skambučiu...
Nuoširdi užuojauta artimiesiems, kolegoms, buvusiems mokiniams ir visiems, kuriems jos netektis – skaudus praradimas“, – rašo progimnazijos bendruomenė.