Seimo salėje – sukrečianti seksualinį smurtą patyrusios moters žinutė ir prašymas: „Tai galite pakeisti tik jūs“

Seime surengta diskusija „Seksualinis smurtas Lietuvoje: statistika, praktika, teisinis reguliavimas“, kurios metu savo sričių ekspertės, teisėsaugos atstovės pristatė seksualinio smurto Lietuvoje statistiką ir išskyrė esmines sistemines spragas, dėl kurių nuo šių nusikaltimų nukentėję žmonės šiandien vis dar nesulaukia tinkamos pagalbos, o smurtautojai neretai lieka nenubausti.

Parlamentarai savo ausimis galėjo išgirsti ir atvirą nuo seksualinio smurto nukentėjusios moters istoriją – tokius veiksmus, kaip pati tikino, ji patyrė iš savo buvusio sutuoktinio.

„Vaikas išgirdęs atėjo prie mūsų durų, prašė – tėti, baik“, – savo istoriją prisiminė moteris.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentė Ramunė Jakštienė pabrėžė, kad Lietuvos teisinis reguliavimas dėl seksualinio smurto šiuo metu neatitinka tarptautinių standartų, o tai yra susiję ne tik su valstybės reputacija, bet ir su potencialiomis konkrečiomis teisinėmis pasekmėmis.

Ypatingai jautrus šios problemos kampas yra nepilnamečiai, kurie seksualinio smurto aukomis bene kasdien tampa ir internete.

Prieš prasidedant diskusijai Seimo salėje paleistas vienos moters įrašas, kuri liudijo apie patirtą seksualinį smurtą iš savo sutuoktinio.

„Aš patyriau seksualinį smurtą ne kažkur gatvėje, ne darbe. Gyvenau santuokoje, išgyvenau 15 metų. Aišku, viskas vyko ne iš karto – tik dabar, atsigręžusi atgal, daug ką supratau ir matau kitaip.

Supratau, kad tie dažni lytiniai santykiai buvo tik jo tenkinimas – žadindavo porą kartų per naktį. Vis tikėjausi, kad kažkada tai baigsis“, – pasakojo nukentėjusioji.

Moteris prisiminė, kad tuomet iš vienos savo kolegės sulaukė patarimo pakentėti, nes čia vyras ir „taip turi būti“. Ji kreipėsi į moterų pagalbos liniją.

„Buvo jau taip, kad pavargdavau – neišsimiegi, o reikia eiti į darbą“, – kalbėjo moteris.

Nukentėjusioji pasakojo, kad vėliau vyras vis dažniau garsiai baisėdavosi jos plaukų kirpimu, kojų ar rankų nagų spalva, nepatiko net pižaminės kelnės. Vyras pradėjo slėpti ar net plėšė jos drabužius.

„Apskritai namuose negalėdavau vaikščioti, nes nuolat rankas ir kojas glostydavo. Atrodo, kaip ir meilės išraiška, gal vyras geidžia, nuolat reikia, tuos seksualinius filmus žiūri ir vonioje, ir visur. Tiesiog galvoji, gal kažkada pasitenkins ir tuo baigsis.

Bet kuo toliau, tuo namuose jaučiausi vis nepatogiau – neišsimiegojusi, pervargusi, pikta. Kai pervargau, reikalavau, kad jis tiesiog nebežadintų. Tada jis pradėjo naudoti jėgą – man miegant pradėdavo mane nurenginėti, tiesiog vykdavo grumtynės. Kartą sutrenkė ausį“, – prisiminė moteris.

Tuomet ji tikino supratusi, kad reikia imtis priemonių.

„Vaikas išgirdęs atėjo prie mūsų durų, prašė – tėti, baik. Buvo naktis, balkonas atidarytas, ir manau, kaimynai girdėjo, nes parašė vaikų teisėms. Parašė vaikų teisėms, kad vaikas gyvena nesaugioje aplinkoje“, – dėstė moteris.

Ji pasakojo, kad vieną naktį, atsisakiusi lytinių santykių su sutuoktiniu, nuėjo miegoti į vaiko kambarį. Vyras ją bandė grąžinti į lovą, o šiai atsisakius sudavė jai per veidą.

Nukentėjusioji prisipažino, kad gėdijosi to, ką pagalvos kaimynai, bet parašė pareiškimą policijai. Netrukus jai paskambino ir specializuotos pagalbos centro specialistė.

„Daug ką paaiškino – ir dėl tų 15-kos parų, kad jo nebus, nes vyras vėl skambino, darė spaudimą, kad tu dabar čia kreipeisi į policiją, mane iš darbo išmes. Ir iš tikrųjų, per tas 15 parų aš supratau, kad yra tikrai daug geriau be jo.

Pailsėjau, nes kai nuolat esi įtampoje, tu visada jautiesi tokioje košėje. Dabar, išsiskyrusi, po truputį atsitiesiau“, – pasakojo ji, paraginusi ir kitas moteris veikti, ieškoti pagalbos.

Po šio liudijimo parlamentarų dėmesį atkreipė liberalas Vitalijus Gailius.

„Privalau pasakyti tai, kad šiandien 10 pranešėjų, 10 pasisakančių, ir nė vieno vyro. O seksualinis smurtas neturi lyties, todėl pripažinti ir kalbėti turime visi – tik tada mes palaikysime aukas ir darysime viską, kad mūsų visuomenė būtų saugesnė. Tai man apmaudu, kad pranešėjų tarpe nėra vyrų“, – apgailestavo jis.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotoja Eglė Maziliauskienė aiškino, kad seksualiniai nusikaltimai yra ne tik viena jautriausių nusikalstamumo sričių, bet kartu ir turi labai didelį latentiškumą. Todėl statistika esą neatspindi tikrosios padėties.

„Jeigu kalbėtume apie registruotą nusikalstamumą, tai matėme šiek tiek kylančią tendenciją 2023 ir 2024 metais, buvome sunerimę, bet 2025 metais situacija stabilizavosi.

Palyginimui, 2023 metais Lietuvoje buvo registruotos 284 moterys ir mergaitės, nukentėjusios nuo seksualinio smurto“, – aiškino E. Maziliauskienė.

Ji patikslino, kad kitos lyties nukentėjusiųjų statistiškai yra labai nedaug – tik pavieniai atvejai.

„2024 metais skaičius išaugo iki 324 registruotų nukentėjusiųjų, 2025 metais skaičius šiek tiek sumažėjo, ir galima vertinti, kad stabilizavosi šiek tiek aukštesniame lygmenyje, nukentėjusiųjų registravome 262“, – dėstė policijos atstovė.

Visgi, anot E. Maziliauskienės, tokie skaičiai negali būti vertinami labai dramatiškai, nes visų pirma tai parodo, kad visuomenė tampa sąmoningesnė, labiau pasitiki teisėsaugos institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios dalyvauja šiuose procesuose.

Taip pat pastebima, kad vis dažniau apie seksualinį smurtą pranešama iš institucijų, kurios dalyvauja socialinių paslaugų teikime – mokyklų, gydymo įstaigų, kitų specialistų, kurie susiduria su galimomis aukomis.

„Kita svarbi žinutė yra tai, kad net 80 procentų dalį, kartais ir daugiau, sudaro nepilnametės aukos. Tai yra, kad seksualinio nusikalstamumo būtent registruota dalis yra iš principo nepilnamečių apsaugos klausimas“, – sakė policijos atstovė.

Nepilnamečiai, tęsė ji, yra labiau paveikūs, turi mažiau gebėjimų vertinti rizikas, yra linkę labiau pasitikėti ir dažniau patenka į situacijas, kuriose sprendimai priiminėjami spontaniškai.

„Tai reiškia, kad tokio pobūdžio nusikalstamumas dažniausiai vyksta pasitikėjimo, artimoje aplinkoje – tarp pažįstamų, artimųjų ir autoritetų“, – aiškino E. Maziliauskienė.

Skaudus veiksnys, pasak jos, čia yra ir laikas – šie nusikaltimai gali būti ne pavieniai atvejai, bet procesas, kuris gali tęstis ilgą laiką. Ir tada seksualinį smurtą, jau įsitvirtinusį, pastebėti dar sunkiau ne tik pačiai aukai, bet ir aplinkai.

Nepilnamečiai apie smurtą praneša dažniausiai ne iš karto, o kai tyrimas prasideda jau praėjus tam tikram laikui, ir problemos atskleidimas, ir kaltininko išaiškinimas tampa daug sudėtingesnis.

Pasak E. Maziliauskienės, skaitmeninėje aplinkoje taip pat glūdi labai daug rizikų. Ji teigė, kad šiandien apskritai didžioji dalis nusikaltimų ir prasideda, ir vystosi būtent skaitmeninėje erdvėje – taip ne tik daug lengviau įgyti pasitikėjimą, bet ir slėpti tapatybę, nusikaltimo pėdsakus.

Eurostato duomenimis, Lietuva smurtinių nusikaltimų kontekste yra žemiau pavojingo vidurkio, tačiau, dėmesį atkreipė policijos atstovė, žemos rizikos šalimi savęs taip pat negalime pavadinti.

E. Maziliauskienės teigimu, didžiausią dalį seksualinių nusikaltimų struktūroje sudaro nepilnamečių tvirkinimo atvejai. Užpernai registruoti 164 tokie atvejai, pernai – 112. Išžaginimų kasmet registruojama apie 60–70 per metus, seksualinio prievartavimo atvejų – apie 40–50.

Policijos atstovė pabrėžė, kad dažniausiai įtariamasis yra aukai pažįstamas asmuo.

„Ir čia irgi reikia turėti omenyje, kad artimoje aplinkoje, šeimyniniuose santykiuose, partnerystės santykiuose latentika yra žymiai didesnė“, – sakė ji.

E. Maziliauskienė tęsė, kad taip pat bent trečdaliu atvejų yra pasinaudojama nukentėjusiojo apsvaigimu nuo alkoholio, fiksuojami apsvaiginimo atvejai, tačiau juos teisėsaugai išaiškinti daug sudėtingiau – tai priklauso ir nuo pranešimo, ir nuo reagavimo laiko, ir nuo medžiagų, kurios iš organizmo kartais pasišalina labai greitai.

Kalbant ir apie įtariamojo profilį, dažniausiai, pabrėžiama, tai yra vyrai maždaug nuo 30 iki 39 metų.

E. Maziliauskienė akcentavo, kad policija seksualinius nusikaltimus vertina kaip prioritetinę darbo sritį ir sunkų nusikaltimą. Tai reiškia, kad reagavimas būna neatidėliotinas ir pirminiai veiksmai padaromi kiek įmanoma greičiau.

VšĮ „Ribologija“ bendraįkūrėja ir „Prabilk“ centro atstovė R. Butkevičiūtė svarstė, kad jeigu nukentėjusio žmogaus kelionė būtų knyga, pirmasis skyrius vadintųsi „tu ne žmogus – tu byla“.

„Aš, kaip ir dauguma moterų, esu susidūrusi su seksualiniu smurtu. Per 17 savo karjeros metų dirbau ne su vienu nuo to nukentėjusiu žmogumi – tiek moterimi, tiek vyru.

Seksualinis smurtas atima tai, ką mes turime brangiausio – saugumo jausmą, orumą ir kontrolę. Tačiau blogiausia dažnai nutinka ne tada, kai smurtas vyksta. Blogiausia nutinka po to, kai žmogus prabyla. Per dažnai sistema jį nubaudžia dar kartą“, – kalbėjo R. Butkevičiūtė.

Anot jos, sistema dažnai nesugeba apsaugoti nukentėjusiųjų ir sudaro prielaidas smurtautojams apskritai išvengti atsakomybės.

„Praktikoje seksualinio smurto bylose vis dar pernelyg daug svorio tenka fizinės prievartos, grasinimų ir aktyvaus pasipriešinimo vertinimui, nors mokslo žinios seniai ir aiškiai rodo, kad žmogaus reakcija į prievartą dažnai yra sustingimas.

Vadinasi, jeigu žmogus nesipriešino, nusikaltimas tampa sunkiai įrodomu. Žmogus negali pasirinkti sustingti, ar ne – tai daro žmogaus smegenys. Šiandien Lietuvoje mes turime sistemą, kuri sako – jeigu tavo kūnas sureagavo neteisingai, smurtą įrodyti bus sunku.

Tai nėra teisingumas, tai – biologijos ignoravimas. Realybėje seksualinis smurtas dažnai vyksta be fizinės jėgos panaudojimo, bet šiandienos įstatymai nepakankamai aiškiai apima psichologinio smurto panaudojimą seksualinei prievartai – manipuliavimas, spaudimas, galios disbalansas santykiuose“, – vardijo „Ribologija“ bendraįkūrėja.

Pasak R. Butkevičiūtės, oficialūs duomenys rodo, kad per metus turima vos keliolika ikiteisminių tyrimų, kai asmenys seksualinio smurto metu buvo apsvaiginti. Tuo metu medikai liudija, kad ligoninėje turi bent po vieną tokį atvejį per savaitę.

„Tarp realybės ir statistikos šiandien – praraja, didelė dalis nusikaltimų nepasiekia teismo, o smurtautojai lieka nenubausti. Klausimas – kodėl. Nes šiandien sistema yra orientuota ne į asmens valios nebuvimą, o į aktyvų pasipriešinimą. (...)

Jei žmogus apsvaigintas, dezorientuotas ar sustingęs, sistema tiesiog nustoja veikti. Ir tada atsiranda situacijos, kuriose nusikaltimas įvyksta ne dėl jėgos pertekliaus, o dėl sistemos silpnumo“, – sakė R. Butkevičiūtė.

Ji akcentavo, kad šiandien Lietuvoje yra labai konkrečių teisinių spragų.

„Pirma – jėga grįstas reguliavimas sukūrė sistemą, kurioje labai sudėtinga įrodyti seksualinį smurtą, jei nebuvo fizinės jėgos, jei žmogus sustingo ar jei prieš tai turėjo santykių su smurtavusiu asmeniu.

Seksualinis priekabiavimas darbe baudžiamas tik tuo atveju, jeigu jį padaro vadovas arba vadovė. Jeigu padaro kolega arba kolegė, baudžiamosios atsakomybės šiuo metu Lietuvoje nėra.

Seksualinis smurtas prieš berniukus ir vyrus mūsų baudžiamajame kodekse yra vertinamas kaip mažesnis nusikaltimas nei seksualinis smurtas prieš mergaites ir moteris.

Priekabiavimas viešose vietose vis dar laikomas geriausiu atveju viešosios tvarkos pažeidimu, ir dažnai iš viso lieka nebaudžiamas“, – vardijo R. Butkevičiūtė.

Tokia sistema, teigė ji, siunčia labai aiškią žinutę – galima likti nenubaustam.

„Reikalingi pakeitimai, noriu atkreipti dėmesį, kad nepakeičia įrodinėjimo standartų ir tikrai nepanaikina nekaltumo prezumpcijos – jie tiksliau apibrėžia, kas yra smurtas, ir leidžia vertinti realias situacijas.

Tobula turi būti ne auka, o ją ginanti valstybė“, – įsitikinusi R. Butkevičiūtė.

Specialistė žinutę nusiuntė ir salėje sėdintiems Seimo nariams.

„Už kiekvienos teisinės spragos stovi žmogus. Mergaitė, kuri sustingo, moteris, kuria nepatikėjo, vyras, kuriuo nepatikėjo ir kuris pasirinko tylą, apsvaigintos aukos, kurių atminties spragos buvo panaudotos prieš jas teisme.

Teisės spragas galite pakeisti tik jūs. Kai žmogus patiria seksualinį smurtą, jis praranda kontrolę. Ta kontrolė gali būti grąžinta. Ne po metų, ne teismo salėje ar policijos nuovadoje, o čia, šitoje salėje.

Jūs, kaip ir aš, negalite būti šalia žmogaus prievartos naktį, bet jūs galite nuspręsti, kas žmogaus lauks ryte – sistema, kuri jį gins, ar sistema, kuri privers gintis dar kartą“, – sakė R. Butkevičiūtė.

Pasak „Ribologija“ bendraįkūrėjos, laikas keisti seksualinį smurtą reglamentuojančius įstatymus ir suteikti realias galimybes apsiginti.

„Kiekvienas iš jūsų kažkada priėmė sprendimą būti čia, Seime. Būti žmogumi, kuris kuria valstybę. Nebegalime gyventi valstybėje, kurioje tylėti yra saugiau, negu ieškoti teisingumo“, – pažymėjo ji.

Paramos vaikams centro psichologė Vaida Gabė savo ruožtu papasakojo ir apie 2020 metais Vilniaus universiteto mokslininkų atliktą tyrimą, kuriame dalyvavo 12–16 metų paaugliai. Jis atskleidė, kad seksualinę prievartą iš suaugusiųjų yra patyrę beveik 10 proc. tyrime dalyvavusių paauglių, o iš bendraamžių – daugiau nei 17 proc. paauglių.

Su netinkamu seksualiniu elgesiu internete susidūrė trečdalis – beveik 32 proc. apklaustų paauglių.

„Šie skaičiai apima įvairias seksualinio smurto apraiškas, įskaitant tokias patirtis kaip seksualinio pobūdžio pokalbiai, spaudimas siųsti nuogo kūno nuotraukas arba tų nuotraukų platinimas“, – kalbėjo ji.

Pasak V. Gabės, iš to, ką mato specialistai, kurie veda smurto prevencijos užsiėmimus, vaikai ir paaugliai dalijasi, jog nepageidaujamas žinutes, seksualinio turinio priekabiavimą, kvietimą bendrauti patiria beveik kiekvienas.

„Kas kartą nustebina, kai paklausi vaikų, kiek iš jūsų gauna žinutes, tai jie dalinasi, kad tai yra tikrai kažkoks įprastas dalykas, su kuo jie susiduria internete“, – akcentavo specialistė.

Ji tęsė, kad realią grėsmę, akivaizdžiai netinkamą turinį vaikai ir paaugliai dar geba atpažinti, bet daug kas prasideda nuo santykio kūrimo, kai suaugęs asmuo domisi, rodo dėmesį, giria, žada dovanas, ir tokiu būdu vaikas yra suklaidinamas.

„Ir pamažu įtraukiamas, siūlant jam tai, ko tuo metu jam labiausiai trūksta – galbūt palaikymą, supratimą, išklausymą. Tą ypač svarbu turėti mintyje žinant, kiek vaikų jaučiasi vieniši, patiria patyčias, sunkiai susiranda draugų.

Ypač didelėje rizikoje atsiduria tie, kurie turi kokių nors raidos iššūkių – galbūt autizmo spektro sutrikimą, intelektinę negalią“, – aiškino V. Gabė.

Anot Paramos vaikams centro psichologės, vaikai iš prigimties yra smalsūs ir norintys bendrauti, tačiau dėl amžiaus, raidos ypatumų, brandos, patirties stokos jie negali įvertinti situacijų, numatyti kito žmogaus ketinimų, atpažinti pavojų.

„Ir vaikams sunku pasipriešinti suaugusiam – ypač tam, kuri buvo malonus ir draugiškas, kuris kalbėjosi, domėjosi ir mezgė ryšį. Vaikai auga girdėdami, kad suaugusių reikia klausyti, kad suaugę žino geriau. Ir tai dar labiau apsunkina jų galimybes pasakyti ne“, – pabrėžė ji.

Pasak V. Gabės, po viliojimo internete gali sekti dar sunkesnės patirtys – šantažas, pornografinio turinio kūrimas, kitų formų seksualinis išnaudojimas.

„Taigi pasekmės vaikui gali būti ilgalaikės ir labai sudėtingos“, – tvirtino ji.

Pasak Mykolo Romerio universiteto docentės R. Jakštienės, pagrindinė mokslininkų žinutė politikos formuotojams ir įstatymų leidėjams yra ši – teisinis atsakas į seksualinį smurtą yra efektyvus tik tada, kai jis pritaikytas tokio smurto specifikai.

„Modernus tarptautinis teisinis reguliavimas, jo interpretacija ir taikymo praktika kaip tik ir yra pagrįsti tokiu požiūriu. Tai yra, remiasi žmogaus teisių apsaugos paradigma, mokslinių tyrimų rezultatais, atsižvelgia į lyties aspektą ir traumuojantį poveikį, yra palankūs nukentėjusiajam“, – aiškino R. Jakštienė.

Ji pridūrė, kad toks mechanizmas įtvirtintas ir Stambulo konvencijoje, ir kituose svarbiausiuose dokumentuose.

„Sutikimas turi būti laisvas, išankstinis, informuotas, specifinis, aktyviai išreikštas ir atšaukiamas. Tylėjimas ar fizinio pasipriešinimo nebuvimas nereiškia sutikimo“, – pabrėžė MRU docentė.

Ji atkreipė dėmesį, jog seksualinio smurto problema tebėra giliai struktūrinė. Dėl vis dar paplitusių stereotipų, susijusių su lyčių vaidmenimis, ji vis dar gana stipriai toleruojama. Dauguma ikiteisminių tyrimų, anot R. Jakštienės, yra nutraukiami, keliamas aukštas įrodinėjimo standartas ir „idealios aukos“ lūkestis.

„Teisėsaugos pareigūnams neretai trūksta specialių žinių, todėl seksualinis smurtas neretai vis dar vertinamas moraliniu, o ne žmogaus teisių aspektu“, – sakė docentė.

Pasak R. Jakštienės, Lietuvos teisinis reguliavimas dėl seksualinio smurto šiuo metu neatitinka tarptautinių standartų.

„Tai yra susiję ne tik su valstybės reputacija, bet ir su potencialiomis konkrečiomis teisinėmis pasekmėmis – kad ir, pavyzdžiui, skundais Europos Žmogaus Teisių Teismui prieš Lietuvą“, – aiškino ji.