Čekijos priklausomybių politikos ekspertas Jindrichas Voborilas ir čekų europarlamentaras Ondrejus Krutilekas „EU Perspectives“ tinklalaidėje teigė, kad rūkymas, alkoholis, narkotikai ir skaitmeninė priklausomybė nuosekliai ardo žmogiškąjį kapitalą, kuriuo remiasi Europos ekonomika. Anot jų, dėl institucinio susiskaidymo ir ideologinių refleksų ES neturi veiksmingos strategijos šiai problemai spręsti.
O. Krutilekas apibrėžė problemos rėmus: „Mums reikia sveikos visuomenės. Jeigu visuomenė sveika, tuomet konkurencingumas gali turėti tvirtą augimo pagrindą.“ J. Voborilas išplėtė šį argumentą: priklausomybė nėra vien sveikatos klausimas – ji mažina dalyvavimą darbo rinkoje ir produktyvumą, taip pat didina spaudimą viešiesiems finansams. Šios problemos mastas nuolat nepakankamai įvertinamas.
„Jeigu pažvelgtume į pinigus, cirkuliuojančius priklausomybę sukeliančių produktų rinkose, jų mastas būtų didesnis nei energetikos ar naftos sektoriuje“, – sakė J. Voborilas, turėdamas omenyje alkoholį, tabaką, farmacijos produktus, neteisėtus narkotikus, lošimus ir skaitmeninę priklausomybę. Toks mastas, jo teigimu, reikalauja atitinkamo institucinio atsako, tačiau kol kas ES jo nepateikė.
Niekas nėra atsakingas
J. Voborilas pirmiausia kritikuoja tai, kaip Briuselyje organizuojama priklausomybių politika. Ji apima sveikatos apsaugą, teisingumą, apmokestinimą, skaitmeninę politiką ir socialinius reikalus. Tačiau atsakomybė už ją išskaidyta tarp kelių generalinių direktoratų, kurių kiekvienas turi savo atsakomybės sritį, biudžetą ir institucinį požiūrį.
Narkotikų politika priskirta teisingumo sričiai, tabako klausimai – sveikatos apsaugai, o lošimų politika beveik nėra aiškiai priskirta nė vienai sričiai. „Tai negali priklausyti vienam generaliniam direktoratui, – sako J. Voborilas, – nes kiekvienas jų yra ribojamas savo srities ir į problemą žvelgia iš savo perspektyvos.“
J. Voborilas 15 metų pats susidūrė su šiuo susiskaidymu – dalyvavo mėnesiniuose susitikimuose Briuselyje ir dirbo su skirtingomis institucijomis, kurių bendradarbiavimas retai duodavo nuoseklių rezultatų. Jo išvada – kosmetinių pataisų nepakaks. Šis klausimas turėtų būti iškeltas iš generalinių direktoratų struktūros ir koordinuojamas aukščiausiu politiniu lygiu – prie Europos Komisijos pirmininkės arba Europarlamento vadovybės, kad nebūtų priklausomas nuo vienos institucijos požiūrio.
O. Krutilekas sutinka, kad dabartinis priklausomybių politikos koordinavimas nėra pakankamas: „Skirtingų sričių veiksmus reikia derinti dar prieš priimant sprendimus“. Tačiau, anot europarlamentaro, kliūčių tam netrūksta: „Nemanau, kad tai įmanoma šios kadencijos metu, nes matome, kaip dabar veikia Europos Komisija – vadovaujamasi principu „skaldyk ir valdyk“, kuris ateina iš Ursulos von der Leyen“.
Konservatorių europarlamentaras mano, kad iniciatyva pokyčiams turėtų kilti iš ES valstybių narių: „Tokiu atveju esu visiškai tikras, kad Europos Komisija patirs spaudimą ir šiuos pokyčius atspindės ir savo vidaus procedūrose“.
Kodėl draudimai vis dar laimi prieš įrodymus
ES visuomenės sveikatos visiškai neignoruoja: Europos kovos su vėžiu planas ir Europos širdies ir kraujagyslių sveikatos planas apima kai kuriuos susijusius rizikos veiksnius. Vis dėlto lieka klausimas, ar pagrindinės ES visuomenės sveikatos iniciatyvos iš tiesų nukreiptos į svarbiausias išvengiamų ligų priežastis.
Anot O. Krutileko, diskusijos dėl šių dokumentų buvo iškalbingos. Derybininkai daug laiko svarstė, ar rašyti „alkoholio vartojimas“, ar „žalingas alkoholio vartojimas“. Šis ginčas dėl formuluotės parodė, kaip toli ES dar yra nuo nuoseklaus, įrodymais grindžiamo požiūrio: „Iš to matyti, kaip sunku suderinti skirtingas Europos Parlamento narių pozicijas ir kokie griežtų ribojimų šalininkai kai kurie iš mūsų gali būti“
J. Voborilas kalba dar aštriau. Jo teigimu, ES beveik visose priklausomybių politikos srityse pirmiausia renkasi draudimus ir reguliavimą, o ne investicijas į prevenciją: „Manau, kad labai klystame manydami, jog reguliavimas, draudimai ir griežti įstatymai yra svarbesni nei prevencija ir pagalba. Tai politinis rūkas, leidžiantis mums apsimesti, kad kažką darome.“
Švedijos pavyzdys, kurio Briuselis nenori matyti
Būsima ES Tabako gaminių direktyvos – pagrindinio teisės akto, reglamentuojančio tabako ir nikotino gaminius, – peržiūra yra konkretus platesnių diskusijų pavyzdys. Abu pašnekovai ją laiko galimybe, tačiau nė vienas nėra optimistiškas dėl krypties, kuria judama.
Ši peržiūra kelia klausimą, ar ES teisėkūra gali atsisakyti vienodo reguliavimo logikos – kai visi produktai laikomi vienodai žalingais, nepaisant įrodymų, – ir pereiti prie labiau įrodymais grįsto bei pagal riziką diferencijuoto požiūrio. J. Voborilas nurodo Švediją, kur perėjimas nuo degių cigarečių prie mažesnės rizikos nikotino produktų sumažino rūkymo paplitimą iki maždaug 5 proc., o plaučių vėžio ir širdies bei kraujagyslių ligų rodikliai, jo teigimu, sumažėjo maždaug 70 proc.: „Žmonės nenustojo vartoti nikotino. Jie nustojo vartoti nikotiną blogiausia forma – rūkydami.“
Pasak J. Voborilo, tai rodo, kad reguliavimas pagal riziką – kai produktai vertinami pagal jų daromą žalą, o ne visas nikotinas laikomas vienodai pavojingu – gali padėti pasiekti visuomenės sveikatos tikslų, kurių nepavyksta pasiekti draudimais.
O. Krutilekas tam pritaria: „Mums reikia įrodymais grindžiamos politikos. Mums reikia skaičių, reikia duomenų ir turime galvoti apie tabaką platesniame kontekste.“ Jis įspėja, kad visiems vienodai taikomas požiūris gali sukelti nenumatytų pasekmių, kurių daugelis kolegų Europarlamente nepastebės, nors tokiems sprendimams pritars.
Prevencija kaip konkurencingumo strategija
Europos konkurencingumo strategija remiasi inovacijomis, technologijomis ir investicijomis. Tačiau tiek J. Voborilas, tiek O. Krutilekas teigia, kad šie siekiai priklauso nuo dar svarbesnio pagrindo – Europos piliečių sveikatos ir atsparumo. Priklausomybės silpnina ir viena, ir kita: jos mažina produktyvumą, didina sveikatos apsaugos išlaidas, siaurina dalyvavimą darbo rinkoje, o kraštutiniais atvejais prisideda prie šešėlinės ekonomikos, silpninančios teisinę valstybę.
J. Voborilas tiesiai įvardija, kur turėtų būti sutelktos pastangos: „Politikai įgyvendinti reikia pinigų, todėl turime skirti lėšų prevencijai. Tai yra 80 proc. priemonių, kurias turi vyriausybės arba ES, – ne represijos.“
Tai, ar Europos Komisija bus pasirengusi permąstyti savo požiūrį į priklausomybių politiką – įveikti institucinį susiskaidymą, rimtai investuoti į prevenciją ir reguliuoti pagal riziką, o ne iš įpročio, – gali tapti platesniu išbandymu, parodančiu, kiek rimtai ES vertina žmogiškąjį kapitalą kaip ilgalaikio konkurencingumo ramstį.
Parengta pagal „EU Perspectives“