Lrytas projekto „Gyvenu, ne skrolinu“ apklausa parodė: tėvai nežino, kaip kalbėtis su vaikais apie ekranų žalą (2)

Tokias tendencijas atskleidė naujienų portalo Lrytas iniciatyva atlikta naujausia apklausa „Probleminis vaikų interneto naudojimas: ar suaugusieji pasirengę jį atpažinti?“ Ji yra Lrytas inicijuoto projekto „Gyvenu, ne skrolinu“ dalis.

Per du mėnesius apklausoje apie probleminį vaikų interneto naudojimą savo nuomonę pareiškė 1000 skirtingo amžiaus respondentų iš skirtingų miestų – maždaug pusė iš jų kasdienybėje susiduria su vaikais, su tuo susijusi ir kai kurių darbinė veikla.

„Ruošdami projektą „Gyvenu, ne skrolinu“ išanalizavome nemažai mokslinių tyrimų, ypač rėmėmės atliktais Lietuvoje. Jų išvadose ir rekomendacijose nuolat akcentuojamas poreikis viešinti šią problemą.

Mums buvo labai įdomu sužinoti, kiek suaugusiųjų vaikų ir paauglių įsitraukimą į ekranus apskritai laiko problema, kiek apie ją žino ir kokie klausimai kyla labiausiai“, – apie apklausos svarbą kalbėjo Lrytas projektų vadovė Giedrė Gudauskienė.

Kelis mėnesius kartu su projekto pradžia startavusi gyventojų apklausa atskleidė ir pozityvių ženklų, ir nerimą keliančių signalų.

„Vertindama apklausos rezultatus išskirčiau pagrindinį paradoksą: nors dauguma tėvų savo žinias apie ekranų poveikį vertina kaip pakankamas ar net labai geras, jie vis tiek dažniausiai ieško atsakymo, kaip apie tai kalbėtis ir susitarti su vaiku.

Trečdalis apklaustųjų sutinka, kad norint nustatyti sveikas ekranų naudojimo ribas šeimos pavyzdys yra esminis veiksnys. Tad kyla natūralūs klausimai: ar mūsų šeimose yra ugdomi sveiki įpročiai, ar mes patys rodome tinkamą pavyzdį?“ – svarstė G. Gudauskienė.

56 proc. apklausos dalyvių tikino manantys, kad jų žinios apie vaikų ir paauglių probleminį ekranų naudojimą yra pakankamos, kaip labai geras jas vardijo 16 proc. suaugusiųjų. Tuo metu labai menkomis savo žinias vadina apie 4 proc. apklausos dalyvių.

Didžioji dalis apklaustų suaugusiųjų sutinka, kad ši problema Lietuvoje yra labai aktuali, ir tikina patys galintys atpažinti požymius, kada vaikas jau gali būti priklausomas nuo ekranų. Kaip dažniausią signalą respondentai įvardija vaiko irzlumą, kai jam tenka atsitraukti nuo telefono.

Tarp nerimą keliančių ženklų – ir nuolatinis vaikų galvojimas apie telefoną, socialinius tinklus ar žaidimus, anksčiau džiuginusių užsiėmimų atsisakymas.

56 proc. apklaustųjų tikino, kad greičiausiai gebėtų atpažinti, jog vaiko interneto naudojimasis ekranais tampa probleminis, kad tokius ženklus tikrai pamatytų, nurodė kiek mažiau – 36 proc. gyventojų. Mažiau nei 10 proc. apklausos dalyvių nebuvo tikri, kad tokius signalus pamatytų.

Paklausti, ką pirmiausia darytų atpažinę nerimą keliančius signalus dėl vaikų naudojimosi ekranais, 33 proc. apklaustųjų nurodė, kad kalbėtųsi su vaiku, dar 31 proc. nustatytų vaikui griežtesnius ekranų naudojimo apribojimus.

20 proc. apklaustųjų prisipažino, kad pagalbos kreiptųsi į psichologą, visgi buvo ir tokių, kurie tikėjosi, kad problema išsispręs savaime – taip į klausimą atsakė vos procentas apklaustųjų, dar 2 proc. tikino, kad nežinotų, ką daryti.

Didžioji dalis apklausos dalyvių tvirtino, kad naudojimosi ekranais taisyklės jų šeimoje egzistuoja – tiesa, 45 proc. respondentų prisipažino, kad jų laikomasi ne visada. 7 proc. nurodė, kad tokių taisyklių namuose neturi, dar 21 proc. sako apie tai su vaikais susitariantys priklausomai nuo situacijos.

Tačiau vienas rodiklis išryškino problemą, jog ne visi suaugusieji žino, į ką reikėtų kreiptis, jeigu jų vaikas prie ekranų praleidžia per daug laiko. Kur konkrečiai reikėtų ieškoti pagalbos, nežinotų 34 proc. respondentų, dar 25 proc. tikino, jog žinotų bent vieną vietą, o 21 proc. apskritai nežinotų, ką tokiu atveju daryti.

Daugiausia suaugusiųjų nurodė, kad pagalbos kreiptųsi į psichologus arba informacijos ieškotų internete. Taip pat dalis apklaustųjų teigė, kad pasikalbėtų su vaiko mokyklos socialiniu pedagogu.

Paklausti, kokios informacijos jiems labiausiai trūksta apie probleminį vaikų interneto naudojimą, apklausos dalyviai dažniausiai nurodė, jog šiuo atveju norėtų patobulinti komunikaciją – išsiaiškinti, kaip apie ekranų naudojimą kalbėtis su pačiu vaiku.

20 proc. apklaustųjų taip pat domėtųsi, kaip nustatyti sveikas naudojimosi ekranais ribas, kiek mažiau – kur kreiptis profesionalios pagalbos.

14 proc. apklaustų suaugusiųjų prisipažino nežinantys, kaip veikia socialiniai tinklai, žaidimai bei jų algoritmai, dalis pasigenda ir mokslinių tyrimų apie ekranų poveikį vaikams.

Didžioji dalis – 38 proc. apklaustų suaugusiųjų – mano, kad didžiausią įtaką vaikų įpročiams dėl ekranų naudojimo turi draugai ir bendraamžiai. Kiek mažiau – 31 proc. – šią atsakomybę deleguoja tėvams. Dalis suaugusiųjų taip pat mano, kad didelę įtaką vaikams daro patys socialiniai tinklai ir technologijų kūrėjai.

Probleminio vaikų naudojimosi internetu tema bus nagrinėjama ir spalio 9 dieną Lrytas rengiamoje praktinėje saugumo konferencijoje „Saugumo kodas“.

Specialioje diskusijoje „Gyvenu, ne skrolinu: kodėl nebe patys sprendžiam, kada sustot?“ savo įžvalgomis, praktiniais patarimais bei rekomendacijomis dalinsis savo sričių profesionalai – „Telia“ Skaitmeninės įtraukties vadovė Julija Markeliūnė, LiJOT prezidentas Umberto Masi, Finansinių technologijų ir tvarių inovacijų centro „Rockit“ vadovė Lina Žemaitytė-Kirkman bei Advokatų kontoros TEGOS partneris Mindaugas Civilka.

„Saugumo kodas“ vyks spalio 9 dieną VILNIUS TECH, Saulėtekio al. 11, Vilniuje. Konferencijoje laukiama daugiau kaip 3000 dalyvių, o lankytojų taip pat lauks daugiau kaip 20 stendų su technika ir praktinėmis saugumo priemonėmis.

Visa programa ir registracija ČIA.