Agresyvūs ir skaldantys Rusijos veiksmai informacinėje erdvėje Lietuvos ir kitų Baltijos šalių dėmesio centre atsidūrė daug anksčiau, nei priešiškai nusiteikusi valstybė 2014-aisiais aneksavo Ukrainai priklausantį Krymą ir privertė Vakarų pasaulį suprasti, kad informacija gali tapti galinga poveikio priemone.
Rengtis informaciniams karams ir apie juos kalbėti mūsų regionas pradėjo gerokai anksčiau, nei ši tema tapo visuotiniu iššūkiu.
Vis dėlto vien propagandos ir dezinformacijos specialistų pavienių įžvalgų šia tema jau neužtenka, nes tobulėjant technologijoms melagienos tampa vis sunkiau atpažįstamos.
Susiję straipsniai
Dėl šios priežasties prieš porą metų Vilniaus universitete buvo įsteigtas Komunikacinių įtakų ir propagandos tyrimų centras, kuriame tyrinėjami kenksmingi komunikaciniai reiškiniai ir skiriama dėmesio medijų raštingumui.
„Informaciniuose karuose kovos vyksta komunikacinėmis priemonėmis. Čia, kaip ir tikrame kare, gali būti tiek puolamųjų veiksmų, tiek gynybinių priemonių.
Kova su kenksmingu dezinformacijos ir propagandos poveikiu susideda iš medijų raštingumo ir jo skatinimo, strateginės komunikacijos priemonių, kokybiškos žiniasklaidos vaidmens formuojant viešąją erdvę ir kitų svarbių aspektų. Šie reiškiniai – taip pat mūsų centro tyrimų akiratyje“, – teigė centro vadovas, socialinių mokslų daktaras, docentas 45 metų V.Denisenka.
– Kaip eiliniam žmogui atskirti profesionalią žurnalistiką nuo kokybiškai užmaskuotos priešiškos propagandos? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Denisenkos.
– Pirmiausia reikėtų suprasti, kad rimtose žiniasklaidos priemonėse yra aiški redakcijos struktūra: redaktoriai ir žurnalistai.
Straipsnio autorystė yra labai svarbi – juk konkretus žurnalistas atsako už skleidžiamą žinią.
Jei kyla abejonių, ar žiniasklaidos priemonė yra tikra, pirmiausia siūlyčiau paieškoti paprastos informacijos. Tarkime, straipsnių autorių kontaktų.
Pasitaiko, kad prie straipsnio nurodomi autoriaus vardas ir pavardė, todėl atrodo, jog ten skelbiama tiesa, bet pradėjus ieškoti to konkretaus autoriaus nieko apie jį nerandi, išskyrus pavardę prie straipsnių būtent tame tinklalapyje.
Tai jau kelia įtarimų, nes realūs žmonės palieka kokių nors skaitmeninių pėdsakų internete, turi socialinių tinklų paskyras.
– Kokius esminius redakcinius procesus ir atsakomybes prisiima profesionali žiniasklaida, kurių visiškai nepaiso propagandos ir dezinformacijos skleidėjai?
– Profesionali žiniasklaidos priemonė jaučia atsakomybę savo auditorijai ir tikrą bei patikrintą informaciją pateikia neutraliai.
Žurnalistas gali pateikti ir subjektyvesnę asmeninę nuomonę, bet vis tiek remiasi faktais. Juolab kad autorius už šią nuomonę irgi asmeniškai atsako.
O dezinformacija yra tyčia paskleista tikrovės neatitinkanti informacija siekiant suklaidinti ar paveikti auditoriją.
Tikra žurnalistika yra imli laikui, nes užtrunka, kol informacija surenkama ir patikrinama. O dezinformatoriai nepaiso atsakomybės skleisti patikrintas žinias, jos apskritai priklauso nuo skleidėjo fantazijos.
Vis dėlto svarbu žinoti ir tai, kad veiksmingesnė dezinformacija remiasi tikrais faktais ar įvykiais, bet juos apipina melagienomis.
Galimas ir kitas variantas, kai pasakoma tik dalis tiesos arba pateikiama tiktai dalis faktų, o auditorija yra klaidinama, nes nežino viso konteksto ir nemato viso paveikslo.
– O kaip vertinate nuomonės ir fakto takoskyrą šiandieninėje žiniasklaidoje? Ar subjektyvios nuomonės gausa straipsniuose nepadeda pamatų lengvesniam propagandos įsišaknijimui?
– Kalbant apie informacinį žanrą, žurnalistikos teorija pabrėžia, kad jame svarbiausia siekti objektyvumo ir neutralumo, vengiant subjektyvumo.
Vis dėlto išlieka autorinio komentaro žanras, kuriame išreiškiama asmeninė nuomonė, o autoriaus asmenybė, kompetencija, įdirbis tokiam komentarui prideda svorio.
Nėra blogai reikšti nuomonę. Kiekvienas mūsų turime nuomonę apie tam tikrus reiškinius, skirtingai vertiname tuos pačius faktus ar įvykius. Žiniasklaidoje asmeninė autoriaus nuomonė vertinga tuomet, kai ji paremta logika ir faktais bei šių analize.
Tada skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas gali pats įvertinti, ar jį autoriaus logika įtikina, ar jis vis dėlto turi kitokią nuomonę. Svarbiausia, kad tokiame komentare faktai nebūtų iškraipomi, o nuomonė būtų aiškiai nuo jų atskirta.
Viena net rimtoje žiniasklaidoje pasitaikančių klaidų yra ta, kad kartais neaišku, kur yra faktas, o kur – nuomonė.
– Kada anonimiškumas yra būtina šaltinio saugumo priemonė, o kada – pirmasis signalas, kad šaltinis nėra patikimas?
– Lietuvoje šaltinio apsauga įtvirtinta įstatymu. Ypač tiriamojoje žurnalistikoje pasitaiko atvejų, kai žurnalistas privalo apsaugoti savo šaltinį ir garantuoti jo anonimiškumą. Net pats šaltinis, sutikdamas atskleisti informaciją, gali reikalauti likti anonimas.
Žurnalistas ir redaktorius vertina, ar toks prašymas pagrįstas, ir prisiima atsakomybę dėl skleidžiamos žinios.
Šaltinio anonimiškumas savaime nėra blogas, nes be jo tiriamoji žurnalistika iš viso neegzistuotų arba būtų daug prastesnė.
Įtarimų dėl anonimiškos informacijos turėtų kilti, kai tas anonimiškumas atrodo nepagrįstas: paskelbiama daug tekstų, prie kurių nenurodoma autorystė, nėra redakcijos kontaktų ir žurnalistų sąrašo, todėl nežinai, kas tas žinias skelbia. Galbūt visi tie tekstai ar vaizdai yra sugeneruoti dirbtinio intelekto ir neturi nieko bendra su realybe.
– Kokie yra trys pagrindiniai požymiai, kurie profesionaliam komunikacijos tyrėjui iškart išduoda, jog šaltinis ar pati žiniasklaidos priemonė turi būti vertinami kritiškai?
– Pasikartosiu, bet tai svarbu. Įtarimų iškart kelia apie save jokios informacijos nepateikianti neva žiniasklaidos priemonė.
Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į skelbiamus tekstus ar vaizdo įrašus. Jei juose faktai pateikiami ne neutralia publicistine kalba, bet siekiama sukelti stiprias, dažniausiai – neigiamas emocijas, tai irgi yra aiškus pavojaus signalas, kad žiniasklaidos priemonė yra nepatikima.
Dezinformaciją ar propagandą nagrinėjantys specialistai pastebi ir tai, kad tokios neva žiniasklaidos priemonės nuosekliai ir principingai kartoja tuos pačius naratyvus.
Tarkime, apie Rusijos karą prieš Ukrainą. Nors visiems aišku, kad tai Rusija 2022 metų vasario 24 dieną užpuolė Ukrainą, tokie dezinformacijos skleidėjai nuolat aiškina, pavyzdžiui, kad tai yra Rusijos gynybinis karas prieš Vakarus ir panašiai.
– Kaip keičiasi medijų raštingumo taisyklės, kai šaltiniu tampa atskiras asmuo, bet ne registruota žiniasklaidos priemonė?
– Nesakyčiau, kad keičiasi medijų raštingumo taisyklės ar principai, tiesiog pseudožiniasklaidos priemonėse neveikia tam tikri instrumentai.
Jei kokia nors paskyra socialiniuose tinkluose skleidžia keistą informaciją, užtenka pažiūrėti, ar tai realus žmogus. Įtarimų iškart kelia abstrakti nuotrauka – gėlės ar gyvūno.
Pačioje paskyroje irgi galima rasti požymių, ar tai realus žmogus: ar jis įkėlė nuotraukų iš realaus gyvenimo, tarkime, kaip su draugais kepė šašlykus, ar pa– skelbė daugiau įrašų ir panašai.
Pasitaikydavo atvejų, kai netikras paskyras valdžiusi programa visą parą be perstojo vis ką nors paskelbdavo. Realus žmogus 24 valandas negali sėdėti prie kompiuterio ar telefono.
Technologinė pažanga keičia taisykles, nes dabar vadinamąjį botą jau įmanoma suprogramuoti taip, kad jis sukurtų iliuziją, jog yra tikras žmogus.
Anksčiau tie „botai“ publikuodavo trumpas žinutes, dabar dirbtinis intelektas jau geba sukurti ilgą, rišlų, argumentuotą tekstą, todėl reikia būti dar atidesniems, kad neužkibtume ant dezinformacijos ir propagandos kabliuko.
– Kalbant apie medijų raštingumą dažnai siūloma naudoti tokius skaitmeninius įrankius kaip „Whois“ (domeno savininko patikra) arba platformą „Media Bias/Fact Check“. Kiek šie techniniai įrankiai yra prieinami ir efektyvūs akademinio pasirengimo neturinčiam eiliniam vartotojui?
– Nėra vieno atsakymo, nes žmonės skirtingi. Jeigu žmogus deda pastangų patikrinti informaciją, jis tikrai ras ir įrankių, ir galimybių tai padaryti.
Mes vis garsiau kalbame apie mokymąsi visą gyvenimą, nes gyvename pasaulyje, kuris keičiasi taip sparčiai, kad mokykloje ir universitete įgytų žinių jau neužtenka. Ypač kalbant apie medijų raštingumą ir naudojimąsi tam tikromis platformomis.
Šiandien jau neveikia priemonės, dar visai neseniai leisdavusios atpažinti „botą“, tad tenka ieškoti naujų įrankių ir požymių. Vis dar mokosi net šios srities specialistai.
– Organizacija „Reporteriai be sienų“ (RSF) nuolat vertina spaudos laisvės indeksus. Kaip šalies spaudos laisvės lygis siejasi su jos visuomenės atsparumu dezinformacijai?
– Kalbant apie „Reporterių be sienų“ taikomą metodologiją, sakyčiau, kad ji neatspindi visuomenės atsparumo dezinformacijai, nes ten vertinama, kaip žiniasklaidos sistema veikia tam tikroje politinėje aplinkoje.
Bet, pavyzdžiui, Eurostato tyrimas apie visuomenės atsparumą dezinformacijai, rodos, prieš porą metų atskleidė, kad Lietuva yra tarp atsiliekančių valstybių Europoje pagal tai, kiek žmonių tikrina informaciją, su kuria susiduria internete.
Nors mes daug kalbame apie dezinformaciją ir propagandą, mėgstame sakyti, jog esame budrūs, tyrimai rodo, kad vis dėlto nesame tokie atsparūs, kaip kartais mums patiems atrodo.
– Nors žinome, kaip tikrinti faktus, propaganda tampa vis labiau personalizuota ir emociškai paveiki. Ar vien tik medijų raštingumo ugdymo pakanka šiai kovai laimėti?
– Pirmiausia reikėtų kelti klausimą, kaip mes apskritai suprantame medijų raštingumą.
Jei sakome, kad medijų raštingumas yra gebėjimas atpažinti dezinformaciją, tai, ko gero, norint laimėti šią kovą vien jo neužtenka, nes dezinformacija sparčiai keičiasi.
Aš medijų raštingumą laikau kompleksiniu, nes propaganda, dezinformacija yra didelis iššūkis, su kuriuo susidoroti vien medijų raštingumo neužtenka.
Svarbus ir žmogaus elgesys internete, ypač socialiniuose tinkluose, gebėjimas įvertinti, kas yra etiška, o kas ne.
Internetas supurtė etiškumo supratimo pagrindus.
Mes gana gerai suprantame, kas yra etiška realiame gyvenime, bet internete žmogus, slėpdamasis po anonimiškumo skraiste, kartais peržengia etikos ribas.
Plačiąja prasme medijų raštingumas sustiprina žmogaus galimybes atsispirti dezinformacijai ir propagandai, bet ir valstybė turi imtis veiksmų švarai informacinėje erdvėje palaikyti. Pavyzdžiui, blokuoti prieigą prie pripažintų dezinformacijos šaltinių.
Vis dėlto tos higienos neįmanoma visiškai užtikrinti, nes internete nėra ribų, tad dezinformatoriai ir propagandininkai turi dideles galimybes skleisti tam tikrus melagingus naratyvus.