Naujienų gausoje lengva pasiklysti. Socialiniai tinklai ir tobulėjančios technologijos iš esmės pakeitė taisykles, nes skelbti net ir išgalvotas žinias dabar gali bet kas.
Dirbtinio intelekto sukurtas tekstas, suklastota nuotrauka, netikras balso ar vaizdo įrašas akimirksniu pasiekia milžinišką auditoriją, o riba tarp tikrovės ir tyčinio klaidinimo tampa beveik nematoma.
Tokioje aplinkoje profesionalūs žurnalistai tampa svarbiausiais patikimos ir patikrintos informacijos skleidėjais.
Susiję straipsniai
„Būtent informacijos patikimumas ir skiria žurnalistiką nuo kitų viešosios veiklos formų, nes žurnalistai, prieš skelbdami informaciją, ją atsakingai patikrina“, – teigė ne kartą įtakingiausiu žiniasklaidos atstovu Lietuvoje pripažintas Edmundas Jakilaitis (49 m.).
Žurnalistų profesionalų asociacijos vadovė, nepriklausomos tiriamosios žurnalistikos platformos „Redakcija“ viena įkūrėjų Birutė Davidonytė (35 m.) įsitikinusi, kad faktų tikrinimas iš žurnalistų dabar reikalauja gerokai daugiau pastangų nei anksčiau, nes melagienos meistriškai slepiamos po daline tiesa.
„Pats pavojingiausias dalykas, ant kurio galima paslysti, – kai šaltinis pasako informaciją, kurioje yra dalis tiesos, dalis netiesos ir dalis asmeninio vertinimo.
Tai yra apgaulinga, nes tam tikra informacija išties pasitvirtina, bet visa kita gali būti melas. Tačiau žurnalistas gali skelbti tik tą informaciją, kurią išties gali įrodyti“, – sakė B.Davidonytė.
Naujienų portalo „Lytas“ Lietuvos aktualijų skyriaus redaktorė 30 metų Agnė Černiauskaitė pastebėjo, kad, vertindamas gautą informaciją, žurnalistas turi apsvarstyti, ar juo nėra naudojamasi kokiems nors tikslams pasiekti.
„Žinoma, net jei yra asmeninių tikslų, tai dar nereiškia, kad pateikta informacija yra neteisinga“, – tvirtino A.Černiauskaitė.
„Lietuvos rytas“ pasidomėjo, kaip informaciją renka ir ją tikrina profesionalūs žurnalistai, išvengdami propagandos ir paslėptos dezinformacijos pinklių.
Pasitikėjimas – po ilgo laiko
Šiemet sukako 30 metų, kai E.Jakilaitis pradėjo dirbti televizijos žurnalistu ir pasakoti apie politikos, verslo, sporto, kultūros, meno, tarptautinių santykių aktualijas.
Karjeros pradžioje, dirbdamas televizijos žinių reporteriu, rinkdamas informaciją E.Jakilaitis įprato skaityti pirminį šaltinį. Nesvarbu, tai būtų įstatymas, tarptautinė sutartis ar kitoks dokumentas.
Siekdamas suprasti skirtingus argumentus žurnalistas skaito ir naujienų agentūrų pranešimus, nors kitos žiniasklaidos priemonės paskelbtos informacijos niekada nelaiko savo šaltiniu.
„Pirminis šaltinis žurnalistui padeda apsisaugoti. Viena vertus, kolegos gali būti neteisingai supratę faktus, tad geriau pačiam gauti tiesioginį patvirtinimą, kad būtent taip ir yra.
Be to, skaitydamas originalius dokumentus galiu susidaryti asmeninį požiūrį į aktualiją ir turėti įžvalgų, kurios dar nebuvo nuskambėjusios“, – savo darbo specifiką atskleidė E.Jakilaitis.
Patyręs žurnalistas neslepia, kad turi ir nuolatinių patikimų, laiko patikrintų šaltinių: „Per daugybę metų pradedi pasitikėti šaltiniais, kurie niekada neapgavo, turi prieigą prie tam tikros informacijos ir yra linkę ja dalytis dėl visuomenės intereso.“
Tačiau naujų informatorių pranešimus aktualijų ir diskusijų laidų vedėjas tikrina kone po didinamuoju stiklu, stengdamasis išsiaiškinti ne tik tai, ar žinia teisinga, bet ir pranešėjo galimus motyvus.
Tik retas šaltinis neturi paslėptų interesų. Vieni siekia kilti karjeros laiptais, nes nori pakenkti kolegai, kiti galbūt tikisi permainų darbovietėje, nes pavargo dirbti slegiančioje aplinkoje, pasitaiko ir tokių, kurie, nutekindami informaciją, siekia atkeršyti.
Turėti interesų savaime nėra blogai, tačiau žiniasklaidos profesionalas, anot E.Jakilaičio, privalo apie juos žinoti, kad nebūtų sumaniai apsuktas aplink pirštą.
E.Jakilaitis niekuo aklai nepasikliauja: „Ypač svarbu būti atsargiems vertinant informaciją socialiniuose tinkluose. Nors didžiosiose žiniasklaidos priemonėse faktai jau būna daugmaž patikrinti, pasitaiko, kad ant apgavysčių kabliuko pakliūva ir labiausiai patyrę žurnalistai.
Tikrai nesu tikras, kad kas nors negalėtų apgauti ir manęs, todėl reikia nuolat saugotis.“
Politikai – ne draugai
Dirbdamas su politikais E.Jakilaitis brėžia aiškią ribą tarp darbo ir asmeninių santykių. Žiniasklaidą ir politiką žinomas žurnalistas lygina su viena statybų aikštele, kurioje abi pusės stato tą patį valstybės namą, tačiau privalo išlaikyti profesinį atstumą.
„Nedraugauju nė su vienu politiku, mus sieja tik pagarbus ryšys. Politikai man yra profesinės veiklos subjektai, tam tikra žaliava.
Draugai yra draugai, o politikai yra politikai, todėl su jais palaikyti artimų asmeninių santykių žurnalistui tikrai nevertėtų“, – įsitikinęs E.Jakilaitis.
Svarbu komandinis darbas
B.Davidonytė 2011 m. dar studijuodama pradėjo dirbti sporto žurnaliste. Vėliau rašė apie aplinkosaugą ir suprato, kad jai patinka skirti daugiau laiko temai atskleisti, tad pamažu perėjo prie tyrimų žurnalistikos, kuria užsiima jau daugiau kaip dešimtmetį.
Visus šiuos metus žurnalistė itin griežtai laikosi taisyklės bet kokią iš šaltinių gautą informaciją nuodugniai patikrinti.
Pasak B.Davidonytės, profesionalas negali pasikliauti vien nuogirdomis, todėl visada ieško dokumentų, liudijimų ir kitų įrodymų turimai informacijai pagrįsti. Tik tokia informacija, kurią patvirtina ne vienas, o keli šaltiniai, gali tapti žurnalistinio tyrimo pagrindu.
Tyrimų žurnalistika – komandinis darbas, nes remiantis vien asmeniniu vertinimu rizika su– klysti yra per didelė.
„Kai nėra kitų požiūrių, nelieka svarbaus saugiklio. Būtent darbas komandoje, kai tą pačią informaciją patikrina keli žmonės, apsaugo nuo klaidų. Tyrimą skelbiame tik tuomet, jei visi drauge prieiname prie tos pačios išvados“, – darbo užkulisius atskleidė B.Davidonytė.
Žiniasklaidoje žinomą taisyklę, kad informacija tampa patikima tik tada, kai ją patvirtina trys nesusiję šaltiniai, Žurnalistų profesionalų asociacijos vadovė laiko svarbia, tačiau jau nepakankama.
Tyrimų žurnalistikoje neretai pasitaiko, kai koks nors gandas taip pasklinda, kad apie jį išgirsta kone visa Lietuva.
„Tokiais atvejais pranešėjai gali būti ir nesusiję, tačiau tikėtina, kad informaciją jie išgirdo iš to paties vieno šaltinio.
Kad nuo to apsisaugotume, privalome ieškoti kitų įrodymų: registrų duomenų, sutarčių ar kitų dokumentų. Stengiuosi, kad mano darbuose tiesioginiai ar anoniminiai liudijimai visada turėtų ir tvirtą dokumentais paremtą pagrindą“, – teigė B.Davidonytė.
Naudojasi duomenų bazėmis
Anot Žurnalistų profesionalų asociacijos vadovės, jai ir kolegoms didžiausią pavojų kelia tikrais faktais paremta informacija, kurios kita dalis gali būti klaidinga.
Atskleisti visišką melą yra palyginti lengva, daug sunkiau, kai tiesa apipinama vertinimais ir emocijomis, kai yra iškraipoma, kai nemažai svarbių faktų nutylima.
„Laikomės taisyklės, kad jei negalime informacijos visiškai pagrįsti, jos neskelbiame, net jei ji atrodo labai skandalinga“, – pabrėžė B.Davidonytė.
Siekdami apsidrausti nuo klaidų tyrimų žurnalistai Lietuvoje naudojasi teismų ir kitų institucijų duomenų bazėmis.
Jei šaltinis teigia, kad įstaigai vadovauja anksčiau teistas asmuo, žurnalistams palyginti lengva tai patikrinti susiradus teismo bylą. Sudėtingiau pagrįsti faktus tampa tuomet, kai priimami politiniai susitarimai už uždarų durų ir nėra jokių dokumentais paremtų įrodymų.
Tokiais atvejais tenka kantriai ieškoti papildomų liudininkų.
Propagandai faktų nereikia
Pasak B.Davidonytės, esminė riba, skirianti profesionalią žurnalistiką nuo nuomonės formavimo ar propagandos, yra santykis su tiesa.
„Propagandai faktų nereikia. Jos skleidėjai gali išgalvoti kokią tik nori istoriją ir pateikti ją kaip neginčijamą tiesą, sukurdami reikiamą naratyvą.
O profesionalus žurnalistas privalo skelbti tik tai, ką gali tvirtai įrodyti. Klysta visi, tačiau tam ir reikalingi griežti procesai bei informacijos tikrinimo saugikliai, kad tų klaidų darbe būtų kuo mažiau“, – įsitikinusi žurnalistė.
Tačiau didžiuliu galvos skausmu žiniasklaidai tampa vis profesionalesnės apgavystės, kuriamos dirbtinio intelekto. Ypač – vaizdo ir garso klastotės, vadinamieji „deepfake“.
Nors socialiniuose tinkluose plintančius netikrus įrašus dar įmanoma atpažinti, B.Davidonytė spėja, kad netrukus ši riba visiškai išnyks.
„Ateityje nematysime skirtumo tarp tikro, realiai nufilmuoto vaizdo ir tokio, kurį sukūrė dirbtinis intelektas. Tas pat nutiks ir su suklastotais balsais – jau dabar tau gali paskambinti tariamas šaltinis, kalbantis idealiai nukopijuotu balsu.
Žurnalistams teks būti dar atidesniems ir įtaresniems.
Pavyzdžiui, jei dokumentas ar vaizdo įrašas skleidžia labai stiprią emociją ir skelbia pernelyg skandalingą naujieną, tokią kaip suklastotas Volodymyro Zelenskio pranešimas apie Ukrainos pasidavimą kare su Rusija, jį privaloma patikrinti dešimtis kartų“, – įsitikinusi žurnalistė.
Nuolat nardo įvykių sūkuryje
A.Černiauskaitė portale „Lrytas“ pradėjo dirbti prieš aštuonerius metus, kai viena jos dėstytojų pasiūlė pabandyti rašyti verslo temomis. Nors apie verslo aktualijas studentė tada mažai išmanė, jai labai norėjosi prisiliesti prie tikrosios žurnalistikos.
Po metų, prieš 2019 metų prezidento rinkimus, reikėjo pastiprinimo portalo aktualijų skyriui, o baigiamąjį žurnalistikos bakalauro darbą A.Černiauskaitė rašė būtent rinkimų tema, tad, kaip tada atrodė, laikinai pakeitė skyrių: „Nardymas po politikos pasaulį man taip patiko, kad atgal negrįžau, – nuo tada ir esu politikos aktualijų žurnalistė, prieš kelerius metus tapau aktualijų skyriaus redaktore. Vis dėlto džiaugiuosi, kad iki šiol esu labiau žurnalistė nei redaktorė.“
Svarbu gebėjimas sudominti
Kiekvieno straipsnio sėkmė, pasak A.Černiauskaitės, priklauso nuo turinio išskirtinumo ir aktualumo. Tokiam straipsniui parašyti žurnalistui svarbu būti pastabiam detalėms, smalsiam ir, žinoma, turėti patikimų šaltinių.
Ne mažiau svarbus ir gebėjimas sudominti skaitytoją.
„Portale greitis yra neišvengiamas, kaip ir intriguojanti antraštė. Pavadinimų kūrimas – atskiras menas, kuriame galima šiek tiek pažaisti, bet svarbu nepersistengti: antraštė negali būti klaidinanti ar dviprasmiška, nors varžydamiesi tarpusavyje žurnalistai neretai mėgsta pagudrauti.
Daugiausia skaitytojų dėmesio sulaukia didelį atgarsį visuomenėje sukėlę įvykiai, nelaimės, politiniai skandalai bei išskirtiniai interviu.
Pavyzdžiui, mano pokalbį su buvusiu kultūros ministru Ignotu Adomavičiumi, kai jis nesugebėjo atsakyti, kam priklauso Krymas, ir po to prarado pareigas, perskaitė šimtai tūkstančių žmonių, nors tekstai apie politiką paprastai nėra skaitomiausias žanras“, – sėkmingu pavyzdžiu dalijosi redaktorė.
Dėmesys nuomonių įvairovei
Kai kalba pasisuko apie informacijos tikrinimo procesus redakcijoje A.Černiauskaitė išskyrė temas, kurioms taikomi aukščiausi informacijos patikrinimo standartai. Pavyzdžiui, valstybės saugumo klausimais.
„Turime griežtą sutarimą: net jei šaltiniai atrodo labai patikimi, be oficialaus patvirtinimo niekada neskelbiame informacijos, susijusios su šalies saugumu, ne– svarbu, ar tai būtų oro erdvės pažeidimai, ar dronų numušimai.
Visai kitai informacijai galioja klasikinė taisyklė – privalome turėti daugiau nei vieną šaltinį ar pašnekovą.
Visada stengiamės atspindėti nuomonių įvairovę. Gavę išskirtinių žinių iš politikos užkulisių ieškome dar bent vieno asmens, kuris jas patvirtintų“, – teigė žurnalistė.
Pasitaiko, kad šaltiniai pateikia klaidingos informacijos, nors, A.Černiauskaitės nuomone, ne visada tai padaro tyčia. Žmonės tą pačią situaciją mato skirtingai arba linkę sutirštinti spalvas, todėl gebėjimas išsklaidyti abejones profesionaliam žurnalistui yra itin svarbus.
„Jokio kito stebuklingo būdo tai padaryti nėra – tik nuoseklus ir kantrus faktų tikrinimas“, – įsitikinusi A.Černiauskaitė.
Atkaklumas davė rezultatų
Žinoma žurnalistė brėžia aiškią ribą tarp oficialių pareiškimų ir vien tik asmeniniam žinojimui suteiktos informacijos, vadinamojo „off the record“. Šios linijos, anot A.Černiauskaitės, žurnalistas peržengti neturi teisės.
A.Černiauskaitė kai kuriais atvejais pateisina šaltinių tapatybės neviešinimą ir šią informaciją akylai saugo. Jos vertinimu, be anonimiškumo garantijos visuomenės tiesiog nepasiektų itin svarbi informacija, nes žmonės bijotų kalbėti.
Politikos kuluaruose keitimasis žiniomis yra įprastas, o kitur pasitaiko daug jautresnių situacijų.
„Kai prabyla žmogus, neturintis bendravimo su žiniasklaida patirties, jį kausto didžiulė baimė. Jis nori papasakoti apie neteisybę, melą ar netgi nusikalstamą veiką, tačiau pagrįstai baiminasi vadovybės keršto ir skaudžių pasekmių karjerai“, – aiškino žurnalistė.
Kaip pavyzdį ji pateikė portale „Lrytas“ neseniai skelbtą savo tyrimą apie incidentą pasienyje, kai buvo bandoma nuslėpti, kas iš tiesų įvyko ir kaip nelegalūs migrantai užpuolė, aptalžė ir Baltarusijos link tempė mūsų pasienietį.
„Pirminė žinia pasirodė kitame portale, tačiau aš pradėjau gilintis į nutylėtas detales. Tai padaryti buvo itin sunku. Užtrukau kelias savaites, kol pavyko rasti pasieniečių, kurie žinojo tiesą ir išdrįso ja pasidalyti anonimiškai. Tai – labai jautri informacija.
Nors man prieš nosį buvo užtrenktos ne vienos durys, užsispyrimas davė rezultatų. Svarbu įtižkinti šaltinį, kad jis gali žurnalistu pasitikėti, o tiesa yra svarbesnė už sisteminę tylą“, – įsitikinusi aktualijų skyriaus redaktorė.
Anot A.Černiauskaitės, pareiga saugoti savo šaltinių tapatybės paslaptį žurnalistams yra privaloma.
Ši teisė ginama net įstatymais, išskyrus išimtis, kai kyla tiesioginis pavojus žmogaus gyvybei ar valstybės saugumui.
Objektyvumas yra siekiamybė
Pasak žurnalistės, žurnalistika tarnauja visuomenei – siekia paaiškinti procesus ir apnuoginti melą, o propaganda bei nuomonės formavimas visada turi konkrečių interesų, siekia įtikinti ar daryti įtaką.
„Žurnalistas pateikia faktus, bendrą vaizdą ir leidžia žmonėms patiems susidaryti nuomonę. Žurnalistas ieško tiesos, net jei ji yra jam pačiam nepatogi. Propaganda, priešingai, manipuliuoja informacija, nutyli nepatogius faktus ir kuria vienpusišką naratyvą. Dirbdama stengiuosi likti nešališka, nors, turiu pripažinti, tai ne visada pavyksta.
Žurnalistai yra tokie patys žmonės su asmeninėmis vertybėmis, pilietine ir politine pozicija. Sunku išlaikyti atstumą, kai susiduri su melu ir neteisybe. Netikiu visišku objektyvumu, tačiau jis privalo likti kiekvieno profesionalo siekiamybe“, – įsitikinusi redaktorė.
Propagandininkai ir dezinformatoriai, anot A.Černiauskaitės, žaidžia žmonių jausmais – baime, pykčiu, nepasitikėjimu ir nesaugumu, o tai paralyžiuoja auditorijos kritinį mąstymą.
Augant dirbtinio intelekto populiarumui ir plintant sunkiai atpažįstamoms vaizdo bei garso klastotėms žurnalisto darbas, A.Černiauskaitės nuomone, iš esmės keičiasi. Šiandien joks vaizdo įrašas ar garso takelis nebėra savaime suprantamas įrodymas.
„Žurnalisto darbas vis labiau panašėja į detektyvo – privalai išsiaiškinti viską, nes pasikliauti vien akimis ar ausimis nebegalima. Todėl keičiame tikrinimo metodus: vertiname ne patį įrašą, o jo atsiradimo kontekstą ir sklaidos grandinę.
Pasirodžius skandalingam politiko įrašui tiriame, kas jį paviešino pirmasis, ar tas kanalas patikimas, kur ir kada medžiaga buvo užfiksuota, ar pats asmuo tai patvirtina.
Mūsų auksinė taisyklė paprasta – geriau pavėluoti su naujiena valandą arba dieną nei išplatinti klastotę ir akimirksniu prarasti per daugelį metų uždirbtą skaitytojų pasitikėjimą“, – teigė A.Černiauskaitė.
