Žemaitijos miškuose nuo buvusių sėbrų 2003-iaisiais kelis mėnesius slapstėsi Vladislovas Kudžma. Lenkijoje siautusioje nusikalstamoje gaujoje šis vyras buvo žinomas „Litovco“ pravarde.

Nutaręs pasitraukti iš narkotikų kontrabanda, prekyba ginklais ir žmonėmis besivertusios grupuotės, 42-ejų lietuvis užsitraukė buvusių bendrų nemalonę.

„Nevagiu jau daugiau kaip mėnesį, nes žinau: jei išsikasčiau svetimų bulvių ar įsibraučiau į svetimą namą, tikriausiai vėl sugrįžčiau į gaują“, – kalbėjo V.Kudžma.

Miškuose besislapstęs vyras sutiko „Lietuvos rytui“ papasakoti apie savo gyvenimą: klaidas, nusivylimus ir nusikaltėlių pasaulio tvarką.

[[ge:lrytas:lrytas:37952156]]

„Jie ir taip gerai žino, ko ieško, – pareiškė bėglys, netikėtai sutikęs nusifotografuoti. – Vis tiek artimiausiu metu spruksiu iš Lietuvos“.

Jis ketino patraukti į Latviją, susirasti Interpolo būstinę, ten pasiūlyti savo paslaugas ir paprašyti paramos.

Išvykdamas Vladas parašė laišką Mažeikiuose gyvenusiam tėvui ir pabuvo prie savo motinos kapo. Padėjo lauko gėlių.

Aplankė kunigą Gediminą, iš kurio 2000-aisiais pavogė brangų dviratį, motorinį pjūklą, pinigų. Atsiprašė ir pasižadėjo atsilyginti.

Dvasininkui, kuris jam atleido, Vladas sakė bandysiąs grąžinti tuos 3000 litų, nors kunigas jam pataręs verčiau padėti vargšams narkomanams – kad jie bent grįžtų į gyvenimą, nebūtinai prie Dievo.

„Lietuvos ryto“ diktofono juostelėje liko Vlado, kartais abejojusio savo žmogiškumu ir vadinusio save demonu, išpažintis.

Buvęs pionierius – plėšikas

Mažeikiuose gimęs Vladas čia pabaigė aštuonias klases. Nuo pat vaikystės pamėgo šaudymą, žavėjosi ne tik ginklais, bet ir pionieriška uniforma.

Galėjo valandas savimi uniformuotu grožėtis prieš veidrodį, o per sovietines šventines demonstracijas jam patikdavo kuo nuoširdžiausiai atsiliepti į sveikinimus, išgirstus iš tribūnos.

Po aštuonių klasių jis išvyko mokytis į Klaipėdą. Baigęs technikumą, ketino dirbti laivų statybose ar laivo virėju.

Tačiau 1979-aisiais, būdamas aštuoniolikmetis, kartu su draugais apiplėšė Klaipėdoje Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią.

[[ge:lrytas:lrytas:37678775]][[ge:lrytas:lrytas:37764566]][[ge:lrytas:lrytas:38028811]][[ge:lrytas:lrytas:37880069]]

Pavogė taurę ir kryžių, išbarstė ant žemės komunijai skirtus baltus paplotėlius.

Tuo metu įsivaizdavo, kad tyčiojasi iš tikinčių žmonių tamsumo. Vėliau suvokė padaręs šventvagystę.

„Tapau tikinčiu žmogumi. Grįžęs iš Lenkijos meldžiausi vienas Dzūkijos miškuose. Angelas man, tiesa, nepasirodė, jo balso neišgirdau. Tačiau supratau, kad sugrįžęs pas saviškius savo sielą pražudysiu galutinai“, – sakė Vladas.

Pradžia – Afganistanas

Po bažnyčios apiplėšimo mažeikiškis buvo pasiųstas ne į kalėjimą, o į karinę tarnybą Afganistane. Nuo to laiko šio vyro gyvenimas liko susietas su narkotikų kontrabanda.

Iš pradžių pateko į mokomąją kuopą, tačiau netrukus buvo labai sunkiai sužeistas į paširdžius. Aštuonis mėnesius jis buvo gydomas Taškento medicinos institute.

Išgijęs galėjo pasirinkti Lietuvą ir namus, tačiau tikėjimas socializmu vertė jį toliau likti tarnyboje.

„Sovietų Sąjungą laikau savo tėvyne. Ir jos likimas toks pat baisus kaip ir mano“, – prisipažino Vladas.

Jauno kareivio sugrįžimą į karinę tarnybą valdžia palankiai įvertino. Jis pateko į specialų dalinį, persekiojantį narkotikus gabenančius karavanus.

Opijų veždavo karstuose

Afganistanas – šalis, kurioje, pamėgusios karštas dienas ir vėsias naktis, gerai dera aguonos. Tai – opijaus tėvynė, o šis narkotikas – savotiška vietinių gyventojų valiuta.

Opijus turėdavo būti sunaikinamas, tačiau tai buvo pernelyg didelė pagunda ne tik kareiviams, bet ir jų vadovybei, kuri organizavo nelegalų opijaus gabenimą į Sovietų Sąjungą.

Vladas buvo vienas tų, kurie pakavo opijų į cinkuotus karstus su neva mūšyje žuvusių kareivių palaikais.

Viršilą nužudė iš keršto?

Beveik kiekvienas, įsipainiojęs į tokias aferas, ima vartoti kvaišalus. Dėl to – neišvengiami konfliktai. Vieno tokių metu Vladas nužudė savo kuopos viršilą.

Lietuvis teigė tai padaręs keršydamas už dėl viršilos kaltės žuvusį draugą. Už tai vėliau 9 metus sėdėjo įkalinimo įstaigose – daugiausia Maskvos srityje esančiame griežto režimo kalėjime. Tačiau buvo vežiojamas į Vladimiro, Zlatousto bei kitus kalėjimus, kuriuose jam irgi labai reikėjo narkotikų.

Mainais už gyvybę – žudymas

Vladas teigė, kad gyvybę jam pavyko išsaugoti tik savo narkotikų verslo partnerių dėka. Jų pinigai padėjo, kad jis nebuvo įkalintas ilgiau.

„Mainais už savo gyvybę kalėjime jiems darydavau kai kurias paslaugas – kai ką pašalindavau“, – prisipažino Vladas, nors kalbėti apie detales nebuvo linkęs.

Kalėjime jis įgijo dar vieną nusikalstamam pasauliui reikalingą kvalifikaciją – tapo samdomu žudiku. Be to, buvo puikus technikas, snaiperis.

„Gerai šaudau, laisvėje lankiau triatloną, sprogmenų galiu pagaminti garaže“, – neslėpdamas pasakojo vyras.

Į laisvę Vladas išėjo 1992 metais. Jam pačiam – netikėtai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Smolenske kalėję lietuviai buvo atgabenti į Vilnių, o po dviejų mėnesių dauguma jų buvo paleisti.

Įsiminė pažintis su V.Orvidu

Ištrūkęs į laisvę Vladas vedė ir apsigyveno Salantuose. Gyveno iš asmeninio ūkio, dirbdavo pas kitus ūkininkus. Susipažino su garsiuoju pranciškonu, unikalaus muziejaus po atviru dangumi įkūrėju Viliumi Orvidu.

„Vilius man buvo viltis, kuri mirė kartu su juo“, – sakė Vladas.

Jis prisiminė V.Orvido maldą už visus puolusius ir vargstančius – alkoholikus, žmones be nakvynės, be duonos kąsnio, narkomanus.

Buvęs kalinys patikėjo Viliumi, tapo jo draugu ir asmens sargybiniu. Su juo pranciškonas dalijosi ir skurdžiomis savo pajamomis, ir gerų žmonių paaukotais pinigais.

V.Orvidas mirė ant V.Kudžmos rankų. Vėliau Vladą prakalbino ir jo pasakojimą apie V.Orvidą vaizdo juostoje užfiksavo režisierius Vytautas V.Landsbergis.

Grįžo prie narkotikų

Po V.Orvido mirties V.Kudžma važinėjo į Kaliningrado sritį, vertėsi prekiaudamas cigaretėmis ir kitokiomis prekėmis. Kartą sutiko savo senus draugus. Grįžo prie savo senojo amato – narkotikų kontrabandos.

„Keliauji aklinoje tamsoje, nežinai, ar būsi nušautas tų, kurie tau davė krovinį, gal – pasieniečių. O gal gausi per galvą nuo kokio nors atsitiktinio valkatos ir neteksi kuprinės, o vėliau būsi nuolat įtarinėjamas saviškių. Man pasisekė, kad sugautas ir tardomas buvau oficialiai“, – atvirai pasakojo vyras.

Po teismo liko skola

Vladas įkliuvo netrukus – 1993-iaisiais. Jis buvo sučiuptas pasienio zonoje su 8,5 kilogramo techninio rudo heroino – ketvirtadalio milijono dolerių vertės nešuliu. Iki teismo pustrečių metų praleido specialioje narkomanams skirtoje įkalinimo įstaigoje.

Vėl padėjo narkobiznio pinigai, ir teisme, neįrodžius kontrabandos, narkotikų kurjeris buvo paleistas.

Už tai liko skolingas sėbrams ir pagal nerašytus įstatymus turėjo grįžti pas juos.

Po žiemos taigoje – namo

Tačiau Vladas nutarė dar kartą sprukti. 1996-ųjų žiemą susitikęs Omske su „bratanais“ susileido drauge opijaus dozę, palaukė, kol šie prisnūs, ir spruko.

Iš Omsko yra tik du tikri keliai – į rytus ir į vakarus. Vladas pasirinko trečią – taigą.

Prasibastęs taigoje kelis mėnesius, retkarčiais užsukdamas į gyvenvietes jis sulaukė pavasario. Po to patraukė į Lietuvą – ir pakeleivingomis mašinomis, ir pėsčias.

„Per dieną galiu nueiti 80 kilometrų. Galiu pasislėpti smėlyje, samanose, skruzdėlyne, po egle, puolamas uodų ir nejudėdamas, iki kaklo tupėti lediniame upelyje, valandas tūnoti po vandeniu, įsikandęs meldo galiuką“, – gyrėsi savo ištverme Vladas.

Teko sprukti į Lenkiją

Grįžo pas žmoną. Rado jau paaugusį sūnų, susilaukė kito. Ėmėsi ūkio darbų.

Tačiau 2000-aisiais V.V.Landsbergio filmą su prieš aštuonerius metus nufilmuotu Vlado pasakojimu pradėjo rodyti per televiziją.

Vladas manė, jog dokumentinį filmą galėjo pamatyti ir keli „bratanai“. 2001-aisiais jie susirado lietuvį. Buvo priminti įsipareigojimai gaujai.

V.Kudžma vėl pradėjo slapstytis. Aštuonis mėnesius – iki 2002-ųjų gegužės – gyveno Klaipėdoje. Po to nelegaliai, su netikru pasu kirto Lenkijos sieną.

Susirado Afganistano laikų bičiulį, savo vienmetį ir gaujos „brataną“ Genadijų Lariną, gimusį Kaliningrade, o vėliau apsigyvenusį Lenkijoje.

Laikytas legaliu verslininku

Su G.Larinu lietuvis susitiko Kriokšloje, 24 kilometrai nuo Seinų. Šioje vietoje 300 hektarų aptvertoje miško teritorijoje, prie ežero, G.Larinas, dar nuo Afganistano laikų žinomas „Pončiko“ pravarde, buvo įkūręs vilų kompleksą, saugomą Kaukazo aviganių.

Oficialiai G.Larinas buvo smulkus verslininkas.

Lietuvoje jis pigiai pirkdavo sintetinį audinį, veždavo jį į Kiniją, kur jam už minimalų užmokestį – „ryžių dubenėlį“ – siūdavo moteriškus apatinius su netikromis geros firmos etiketėmis.

Šie apatiniai būdavo parduodami Varšuvos turguje, verslas įteisintas. Tad verslininkas iš oficialaus pelno galėjo turėti automobilį, išlaikyti darbuotojus, pasistatyti vilą.

Tačiau tikrasis „Pončiko“ verslas – narkotikų kontrabanda bei prekyba jais, taip pat prekyba ginklais ir žmonėmis.

Grupuotė turėjo interesų Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje. Antai pastarojoje šalyje veikė brangių drabužių vagysčių iš parduotuvių sistema, iš kurios didžiąją dalį pasiimdavo grupuotė.

Kriokšloje – sargo darbas

Kriokšlos vilų komplekse Vladas „Litovcas“ dirbo sargu, ruošė medieną, kepė šašlykus, gamino lazaniją, viliodavo druska stirnas – jas aptvertoje teritorijoje šaudė apgirtę svečiai.

Atvykėliai atsigabendavo merginų, dažniausiai ukrainiečių, kurias vėliau neretai tiesiog pamiršdavo.

„Būdavo, paskambinu jiems ir paklausiu: ar nieko nepamiršote? Man atsako, kad jei paliko pinigų, galiu pasiimti. Tik po kiek laiko, susigaudę, kad liko merginos, liepia jų vardu iškviesti taksi“, – dėsto Vladas.

V.Kudžmos tikinimu, į Kriokšlą atvykdavo ir verslininkų, ir politikų, ir kunigų.

Be išlaikymo su visais patogumais, „Litovcas“ iš savo darbdavio per mėnesį gaudavęs 300 zlotų rankpinigių.

„Visai neblogai aš ten gyvenau. Pagal savo kvalifikaciją nė sykio nebuvau panaudotas. Iki savo paskutinės užduoties, kurią visiškai sąmoningai sumoviau“, – prisiminė jis.

Buvo „Pončiko“ valdžioje

Nors ir vadindamas Vladą savo draugu, „Pončikas“ vis dėlto neslėpė viršenybės. Jis išsaugojo Afganistano laikų jųdviejų pokalbio įrašą, kuriame Vladas aiškiai nusako savo tikslą nužudyti viršilą.

To įrašo, anuomet išpirkto iš kuopos operatoriaus, jiedu klausydavęsi, tačiau kasetė visuomet likdavusi pas „Pončiką“. Kaip ir netikras Vlado pasas.

Egzekucija neįvyko

Vieną dieną Vladas gavo užduotį: nužudyti grupuotei neįtikusį žmogų – kunigą, vieno gaujos narių nuodėmklausį.

Tačiau į pragarą „Litovcas“ nusprendė keliauti ne vienas – kartu pasiimti ir savo nekenčiamą sėbrą G.Lariną.

Egzekucijai pasirinko vieną iš naktų, po šeštadieninės „bratano“ mėgstamos rusiškos pirties.

Išsigalando peilį, ultragarsiniu brakonieriaus švilpuku susišaukė visus keturis Kaukazo aviganius, kuriuos dėl visa ko, kad nesutrukdytų, pririšo toliau nuo vilų.

Prasmukęs į kambarį, pamatė ant nugaros miegantį „Pončiką“.

„Ir aš jo nenudėjau. Smogiau peiliu jam virš galvos. Jis atsibudo. Pamačiau jo akyse išgąstį. Iš akių mačiau, kad suprato, jog galiu susirasti jį bet kada. Ir sprukau“, – prisimena vyriškis, neatlikęs nei samdomo žudiko užduoties, nei atkeršijęs savo nekenčiamam gaujos vadeivai.

Linksmybės – tik savaitę

Iš Lenkijos į Lietuvą Vladas atvyko žiemą.

„Sieną kirtau ties Kapčiamiesčiu. Man, kaip kunigo žudikui, skirtus 1100 eurų prašvilpiau per savaitę. Gelbėjau brolius „bomžus“, vaišinau skustagalvius. Pirkau jiems maisto ir degtinės. Aš pats su jais linksminausi – kvailiojau, kalbėjau, dainavau. Po savaitės atsibudau Klaipėdos stotyje su 15 litų kišenėje“, – pasakojo V.Kudžma.

Šitaip prasidėjo 2003-iųjų vasaris. Žiemą Vladas praleido Žemaitijos nacionaliniame parke netoli Platelių. Gyveno moliniame vienuolio pastatytame namelyje, dirbo medkirčiu. Vėliau, jau Mažeikių rajone, jis skynė braškes. Bandė gyventi nevogdamas.

Tačiau Vladas pripažino, jog instinktai išliko: „Retai užeinu į parduotuvę, bet užėjęs visada žvilgčioju į žmonių pinigines. Tarsi ruoščiausi ką nors pasekti ir vėliau apiplėšti. Pinigai man – kaip žvėriui šviežias kraujas. Aš esu kūniškas, esu žmogus. Galbūt todėl ir negaunu išrišimo, nes negaliu atsakyti „taip“, kai manęs klausia, ar pasižadu niekada gyvenime nebenaudoti prievartos. O jeigu privažiuos mašina, išlips jie? Jų nekenčiu. O jei būsiu alkanas?“ – svarstė Vladas.

(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)

Atgailaujantis žmogžudys „Litovcas“ mynė žvėrių takus Atsukam laiką