Maudymosi sezonas baigėsi, tačiau nelaimės vandenyje nesibaigia: „Sunkiausia – nežinomybė ir kiekviena prarasta sekundė“

Ar gyventojai vertino savo gyvybę, ar buvo įsiklausyta į patarimus, kaip saugiai elgtis prie vandens telkinių?

Deja, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, šią vasarą vanduo pasiglemžė 14 proc. daugiau gyvybių nei pernai per maudymosi sezoną.

Nors pastaruosius dešimt metų stebime žūčių vandenyje mažėjimo tendenciją, kai vidutiniškai vanduo pasiglemždavo daugiau kaip 50 gyvybių, situacija išlieka sudėtinga.

Ar buvo galima išvengti skaudžių nelaimių?

Ugniagesiai gelbėtojai sako – taip. Tačiau būtina ne tik žinoti saugaus elgesio prie vandens taisykles ir principus, bet ir jų laikytis.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, per maudymosi sezoną iš vandens telkinių ugniagesiai gelbėtojai ištraukė 40 nuskendusių žmonių (2025 m. per tą patį laikotarpį – 35), iš jų 3 nepilnamečius (2025 m. – 5). Ugniagesiai gelbėtojai išgelbėjo 19 žmonių (2025 m. – 16).

Visi vasaros mėnesiai buvo pažymėti tragiškomis žmonių žūtimis: birželį nuskendo 14, liepą – 15, rugpjūtį – 9 žmonės. Rugsėjį taip pat neišvengta aukų – nuskendo 2 žmonės.

Žvelgiant į ilgesnį laikotarpį, per pastaruosius 10 maudymosi sezonų ugniagesiai gelbėtojai atliko daugiau kaip 1,5 tūkst. gelbėjimo darbų vandenyje, iš vandens telkinių ištraukė 540 nuskendusių žmonių, iš jų 34 vaikus, o 176 į vandens gniaužtus patekusius ir skendusius žmones pavyko išgelbėti.

Retas susimąsto, kad už šių skaičių slepiasi artimųjų netekusių žmonių skausmas, ugniagesių gelbėtojų darbas, patiriama įtampa ir išgyvenimai.

Kaip teigia Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-osios komandos vyriausiasis ugniagesys gelbėtojas naras Ričardas Zinkevičius, gavus pranešimą, kad žmogus skęsta, sunkiausia yra nežinomybė, ar pavyks jį išgelbėti, ir laikas, kuris bėga nenumaldomai. Važiuojant į įvykio vietą dėliojasi veiksmų scenarijai, tačiau atvykus viską reikia įvertinti per trumpiausią įmanomą laiką. Didžiausia įtampa kyla žinant, kad kiekviena prarasta sekundė mažina žmogaus galimybes likti gyvam.

Gelbėjimas, kai žmogus dar gali būti gyvas, ir nuskendusio žmogaus paieška – dvi skirtingos situacijos, kurioms reikia ne tik profesinių įgūdžių, bet ir skirtingo psichologinio pasirengimo.

„Gelbėjimas – tai momentas, kai užplūsta labai didelis adrenalino kiekis, o noras išgelbėti gyvybę suteikia daug energijos. Viskas atliekama maksimaliai skubant ir greitai“, – pasakoja R. Zinkevičius.

Tačiau paieška po vandeniu yra kitokia. „Paieška – tai etapas, kai adrenaliną pakeičia psichologinis momentas, nes supranti, kad gyvybės jau nebeišgelbėsi ir privalai padaryti viską, kad grąžintum bent jau kūną artimiesiems. Sunku būna matyti žuvusiojo artimųjų reakcijas, tokiais momentais kartais ir patį užplūsta liūdni jausmai“, – sako ugniagesys gelbėtojas naras.

Paieškos po vandeniu metu narams dažnai tenka dirbti aklinoje tamsoje ar drumzliname vandenyje. Tokiomis sąlygomis matomumas būna itin prastas, todėl lieka tik lytėjimo pojūtis ir didelė koncentracija į paiešką.

„Tokiose situacijose sunku atsiriboti nuo emocijų ir nesileisti valdomam streso. Privalai mąstyti tik apie paieškos taktiką ir saugumą. Kiekvienas judesys ar prisilietimas po vandeniu, prie dugno, esant blogam matomumui, būna kupinas įtampos, nes nežinai, ką apčiuopsi ir ką išvysi prieš save“, – pasakoja R. Zinkevičius.

Pasak jo, viena sunkiausių situacijų – kai aplinkybės yra neaiškios, tariamai nuskendusio žmogaus vieta nurodyta netiksliai, o įdėjus daug pastangų ir atlikus paiešką skenduolis nerandamas. Tuomet tam tikrą laiką lieka nežinomybė.

Pagrindinės skendimų priežastys nesikeičia

Specialistai pabrėžia, kad dauguma nelaimių kartojasi dėl tų pačių priežasčių. Dažniausiai žmonės pervertina savo jėgas, maudosi apsvaigę nuo alkoholio, šokinėja į nežinomus vandens telkinius, nesilaiko saugaus elgesio taisyklių arba palieka vaikus be priežiūros.

Taip pat pastebima, kad nelaimės dažniausiai įvyksta ne kurortuose ar prie jūros, o žmonėms gerai pažįstamose vietose – ežeruose, upėse ar tvenkiniuose netoli namų. Kaimo vietovėse žmonės skęsta daugiau nei du kartus dažniau nei miestuose.

Nors oficialus maudymosi sezonas baigėsi, nelaimių vandenyje nepavyksta išvengti ir rudens bei žiemos sezonais. Statistika negailestinga: žvelgiant į ilgesnį laikotarpį, per 2016–2025 metus ugniagesiai gelbėtojai iš vandens telkinių ištraukė 1 235 nuskendusius žmones, iš jų 57 vaikus. Mažiau nei pusė – 42 proc. – visų nelaimių įvyko vasaros mėnesiais.

Todėl ugniagesiai gelbėtojai prašo būti atsargius prie vandens telkinių, branginti ir saugoti save bei savo artimuosius.