Švietimo sistema, pasak jos, neturės kito pasirinkimo, kaip tik prie to prisitaikyti, todėl tam tikri struktūriniai pokyčiai esą – neišvengiami. Dalis mokytojų, svarstė L.Kaminskienė, ateityje greičiausiai dėstys jau ne po vieną mokomąjį dalyką, o pačios mokyklos, šiandien dar kovojančios už vieną ar kitą geresnį specialistą, ateityje greičiausiai turės jais dalintis.
„Tiesiog mes neturime tiek žmogiškųjų resursų – kalbu jau apie demografinę situaciją – kad pilnai galėtume tą mokytojų trūkumą užpildyti“, – pabrėžė profesorė.
L.Kaminskienė savo nuomonę turi ir dėl daug aistrų sukėlusio sprendimo prie brandos egzaminų abiturientams pridėti po 10 taškų, ir dėl neseniai įvykusio egzaminų kartelės sumažinimo, taip pat ir dėl matematikos ateities.
Siūlo keisti sustabarėjusį požiūrį į ugdymo sistemą: puikus pavyzdys visai šalia mūsų
Visgi, teigė VDU Švietimo akademijos kanclerė, niekada nebus gerų sprendimų, jeigu atsakomybė už švietimo sistemos spragas bus perkelta tik ant vienos grupės pečių.
Profesorė įsitikinusi, kad šiandien ne ką mažiau diskutuoti reikėtų ir apie patį vidurinio ugdymo programos peržiūrėjimą – esą moksleiviai dar pakankamai anksti atsisako labai svarbių disciplinų, o tai vėliau sukelia problemų ir ateityje.
– Rudenį pradėjote antrąją savo kadenciją kaip Švietimo akademijos kanclerė. Ar turite viziją, ką darysite taip pat, o ką galbūt pakeisite?
– Ko gero, tam tikra kaita yra neišvengiama, nes švietime situacija keičiasi tikrai pakankamai stipriai – čia kalbu ir apie mokytojus, apie jų augantį trūkumą, tai natūralu, kad Švietimo akademija negali nereaguoti.
Susiję straipsniai
Nors ir praeitoje kadencijoje dėjome tikrai labai daug pastangų į mokytojo profesijos viešinimą, galimybes, dirbome su jaunais žmonėmis, matome, kad tikrai reikia dar stipriau dirbti su įvairiomis amžiaus grupėmis.
Aišku, galbūt vis tiek prioritetas išliktų jauni žmonės, bet žmonių judėjimas tokioje plačioje darbo rinkoje kaip švietimas yra tikrai reikalingas. Manau, kad orientuosimės į tai, kad žmonėms suteiktume papildomas kvalifikacijas, plius, ateiti į švietimą, kad žmogus, kuris galbūt šiuo metu yra dirbantis kitame sektoriuje, bet svarstantis ir atrandantis savo pašaukimą būti mokytoju, galėtų ateiti.
Tai dar labiau galvojame ir galvosime apie skirtingų kelių atvėrimą, čia kalbant ir apie mikrokreditus, mikrokredencialus, kurie leidžia laipsniškai, gal ir skirtingais gyvenimo tarpsniais susirinkti reikalingas žinias, kompetencijas, kurios atvestų į mokytojo kelią.
Kadangi turime reaguoti, kaip aš sakau, čia ir dabar į tą augantį poreikį, manau, į tai ir orientuosimės, kad maksimaliai tą situaciją spręstume.
Kita vertus, antra kryptis iš to, kad mes ieškome tų skirtingų kelių, būdų – kuo labiau atveriame skirtingus kelius, tuo labiau turime žiūrėti į kokybę. Nes puikiai suprantame, kad trumpesnės, greitesnės studijos, greitesnis atėjimas į mokytojo profesiją po to reikalauja labai aukšto lygio palaikymo, mentorystės, profesinio tobulėjimo, veiklų, kad žmonės, kurie atėjo griečiau, per keletą metų vis dėlto taip pat gautų pagalbą ir liktų toje profesijoje, jog tai nebūtų toks procesas, kad greitai atėjau ir greitai išėjau.
– Mokytojų stygių dar tikrai aptarsime, bet taip pat norisi paliesti ir kitas švietimo aktualijas. Kai tiek pasaulyje, tiek Lietuvos vidaus politikoje visko vyksta tiek daug, kartais atrodo, kad švietimas yra šiek tiek pastumiamas į šalį. Bet vis dėlto pernai buvo temų, kurios buvo aptarinėjamos visų, kas tik galėjo ir netingėjo. Viena iš jų – dešimt papildomų taškų prie brandos egzaminų. Dabar, kai jau praėjo nemažai laiko, jūs, kaip edukologė – kaip į tokį sprendimą žiūrite? Ar ta audra, kuri kilo, dabar atrodo reikšminga?
– Toje konkrečioje situacijoje, ko gero, tas sprendimas nebuvo vieno asmens – tai buvo vėlgi ir komisijų, kurios buvo atsakingos už vertinimus, ir, matyt, tuo metu tai atrodė tinkamiausias sprendimas. Bet aš manau, visi sutinka, kad tai yra trumpalaikis sprendimas.
Čia apskritai, ko gero, yra tik situacijos gelbėjimas, bet tų balų pridėjimas ar kartelių mažinimas nėra sisteminiai pokyčiai, kurie yra reikalingi – čia yra toks laikinas žingsnis, pasiliekant laisvę sprendimus galbūt priimti vėliau. Aš taip vertinčiau.
– O kas, jūsų manymu, yra teisingiau – stumtelėti dalį jaunų žmonių pirmyn, nors kiek dirbtinai ir ne visai sąžiningai, ar paliekant juos už borto pamatyti labai prastus rezultatus ir pripažinti, kad švietime turime rimtų bėdų?
– Niekada nėra geri sprendimai, kai sistemos, šiuo atveju švietimo sistemos spragos, perkeliamos tik vienai grupei prisiimti už tai atsakomybę.
Man labai keistai skamba, kai mes norime tą atsakomybę perkelti tik mokiniams, bet, ko gero, pripažinkime, kad taip nėra – už tai atsakingi esame daugelis. Tiek ir švietimo politikai, kurie vykdo pokyčius, ir galime diskutuoti, kiek tam tikri pokyčiai, kalbu ir apie ugdymo turinio pertvarkas, galbūt nepilnai pasirengus, kiek tai pasiteisino, kiek – ne, taip pat mokytojų pasirengimas dirbti – mano galva, užtat gal ir negalime sakyti, kad tai yra mokinių gelbėjimas. Ko gero, tai yra pripažinimas, kad mes visi kažko nepadarėme, ir turime tą rezultatą, kokį turime.
Vėlgi, čia galime diskutuoti ir apie brandos egzaminų užduočių kokybės parametrus, ar iš tikrųjų tos užduotys parengiamos taip, kad matuotų tai, ką jos turi pamatuoti, ar čia yra kažkokie nesužiūrėti procesai. Vienareikšmiškai yra – ką bepaimtume, tikrai atrastume, kur turėtume patobulėti.
Bet, kaip ir sakau, taip vienareikšmiškai negali pasakyti, ar mes čia jau tikrai labai blogą darbą padarėme, kad tie balai buvo pridėti, ar būtų daug geresnis efektas, jeigu tų balų nebūtume pridėję ir turėtume labai didelius skaičius egzaminų neišlaikiusių jaunuolių.
Ko gero, jeigu žiūrėtume į visuomenės reakciją, aš manau, ji būtų buvusi daug stipresnė, ir galbūt net būtų pareikalavusi eilinio atsistatydinimo – gal net ir ministro, nesuvaldžius situacijos.
Čia yra vienas atvejis ir mes tikrai neturėtume kalbėti būtent tik iš to vieno atvejo perspektyvos. O dabar aistros nurimo ir tikrai galime žiūrėti, ką keičiame, kad nereikėtų balų nei mažinti, nei pridėti.
Sakyčiau, mūsų kryptis yra tai identifikuoti – jau kalbame ir apie ateities brandos egzaminų pertvarką, kiek jų turėtų būti, kokie, gal labiau integruoti, diskutuojama dėl atskyrimų, kad galbūt reikia atskirti brandos egzaminus nuo stojamųjų egzaminų. Šiandien tie sprendimai yra padėti ant stalo ir ieškoma, kas būtų geriausia.
– Švietimo ministerijos iniciatyva dvejiems metams sumažinta brandos egzaminų kartelė – išlaikyti egzaminą užteks 25 taškų. Tokiam sprendimui girdima ir nemažai kritikos, esą tie mokiniai, kurie iki egzaminų nebuvo labai stropūs, motyvacijos galės per daug neieškoti ir jiems atėjus. Kokia jūsų pozicija? Ar matote tame tiesos, ar tai kaip tik gali padėti suvaldyti situaciją?
– Vertinu tai kaip tiesiog politikų sprendimą išlošti truputėlį laiko prieš priimant jau tikrai rimtesnius pokyčius. Nemanau, kad ta dviejų metų situacija labai kažkam pakenks ir kažkam labai padės – nei čia ji labai pamotyvuos, nei labai demotyvuos.
Tai nėra situacija, kuri kažkaip labai ženkliai paveiktų, bet ji tinka nuimant įtampas ir atrandant tą sprendimą, kaip mes keičiame apskritai visą brandos egzaminų situaciją.
– Šiandieniniai moksleiviai arba studijas neseniai pradėję jaunuoliai pastaruoju metu turėjo susidurti su daug naujovių: tarpiniai patikrinimai, atnaujintos ugdymo programos, besikeičiančios egzaminų laikymo tvarkos. Ką pastebite, kai bendraujate su studentais – ar jaučiate tų pokyčių, nenuspėjamumo įtaką, ar jie greitai adaptuojasi?
– Kad labai pajaustume būtent tokias įtakas, tikrai negalėčiau pasakyti. Galbūt labiau pradedame jausti jaunuolių, kurie patyrė kovido situacijos poveikį, socializacijos, bendravimo gebėjimų (sumažėjimą). Kad kai kuriems jauniems žmonėms iš tikrųjų tie keleri metai tam tikrą neigiamą poveikį padarė – tai faktas.
Universitetai, taip pat ir Švietimo akademija, rengdami būsimus mokytojus tikrai atkreipiame didesnį dėmesį į gyvą bendravimą, bendradarbiavimą, projektinius darbus, kurie leistų labiau įsitraukti. Bet kad labai ženkliai pajustume tokį netikrumą, tai ženklesnių pokyčių tikrai nepastebėjome. Bent kol kas.
– Švietimo akademijoje ugdote būsimus mokytojus. Labai įdomu, kiek reikšmės šiandien tiek mokykloje, tiek universitete turi pažymys? Atrodo, kad dažnai jau skatinama koncentruotis ne į skaitine išraiška gautus įvertinimus, bet į sunkiau apčiuopiamą grįžtamąjį ryšį. Kokią realią situaciją matote – ar pažymys šiandien vis dar yra aukščiausia siekiamybė, ar šiandien jau yra kitų būdų įvertinti?
– Kad tų būdų yra, tai faktas, bet kad pažymys veikia kaip pagrindinis stimulas, tai tikrai taip. Kai ateina studijuoti mūsų pirmakursiai ir net antrakursiai, kalbame, kad užtrunka ta adaptacija, kai mokaisi ne dėl pažymio, o mokaisi dėl savęs, kad tai lyg investicija į tavo ateitį, į tavo profesiją.
Ateina jauni žmonės, pripratę, kad kai kažką net ir minimaliai padarau, gaunu kokį pliusą, kažkokį pažymį, ir lyg tai tą žmogų motyvuoja. Tą pakeisti šiek tiek užtrunka, bet tas virsmas įvyksta. Visgi tikrai jaučiame, kad iš mokyklų tą pažymio kultūrą tikrai labai stipriai atsineša jauni žmonės.
Kai kuriose mokyklose stipriau vyksta įvairūs tyrimu grįsti darbai, projektiniai darbai, kurie įtraukia į kitokias veiklas, o ne vien tik į akademinį, kartais gal ir tokį mechaninį išmokimą. Nuo to po truputėlį mums reikia vis labiau atsitraukti, nes gyvenimas nėra vien tik iškarpytų žinių rinkinys – gyvenimas yra visada integruotų žinių pritaikymas realybėje ir sprendimų ieškojimas.
– Pakalbėkime apie vieną opiausių problemų švietime – mokytojų trūkumą. Jau kelis pastaruosius metus statistika rodo, kad tam tikras pedagogikos kryptis jaunuoliai arba savo sričių specialistai, norintys tapti pedagogais, renkasi aktyviau – ar galima teigti, kad ta žaizda pamažu užsitraukinėja, ar tai dar tik labai ilgo proceso pradžia?
– Kuo galime pasidžiaugti, jau žvelgiant į penkerių metų praeitį, kad tas virsmas vyksta, ir jis vyksta ta prasme, kad ir jauni žmonės, ir brandesni žmonės vis dažniau atsigręžia ir mato mokytojo darbą kaip patrauklų, kaip įdomų, kuris turi iššūkių.
Bet ką mes turime suvokti, žvelgdami į mūsų bendrą situaciją, kad turėsime išmokti gyventi su mokytojų trūkumu, ir tikėtina, kad tas trūkumas dar didės. Nes praktiškai yra nerealu per kelerius metus, tiesiog mes neturime tiek žmogiškųjų resursų – kalbu jau apie demografinę situaciją – kad pilnai galėtume tą mokytojų trūkumą užpildyti.
O ką tai reiškia? Gyvenimas su tuo trūkumu tikrai padiktuos ir tam tikrus kitus sprendimus. Tikrai daugės mokytojų, kurie moko ne vieną, du, gal net ir tris mokomuosius dalykus. Su kolegomis iš „Švietimas nr. 1“, „EDU Vilnius“ ruošiamės ir bandysime pilotuoti tam tikrose mokyklose šešerių metų pradinio ugdymo idėją – kai pradinio ugdymo mokytojai tęsia savo darbą ir moko mokinius 5-oje, 6-oje klasėje.
Kitaip sakant, tokie struktūriniai pokyčiai, manau, yra neišvengiami. Manau, vyks ir tampresnis mokyklų bendradarbiavimas, tai yra, dalijantis mokytojais, nes šiandien tai yra labiau konkurencinis dalykas – aš radau mokytoją ir man nesvarbu, ar mano kaimynystėje esanti mokykla turi istorijos ar chemijos mokytoją, tegul patys ieško sprendimų. Tai manau, kad tokį tampresnį ir pačių mokyklų bendradarbiavimą ateityje tikrai išvysime.
– Užsiminėte, kad mokytojai galėtų apimti ir daugiau klasių nei jiems įprasta, bet tai skamba taip, lyg kai kuriems mokytojams gali dar labiau padidėti darbo krūvis. Kaip tada reikėtų apsaugoti kartu ir mokytojus, kad spręstųsi ir pedagogų stygiaus problema, bet kad jie ir nesudegtų, kai reikės prisiimti dar daugiau atsakomybių?
– Ko gero, kalbame apie tam tikras mokytojų grupes, nes kelių dalykų mokymas priklauso nuo tam tikrų specializacijų. Kitaip sakant, jeigu mes kalbame apie lietuvių kalbos, matematikos mokytojus, kuriems pagal visą ugdymo turinį yra daug pamokų ir iš esmės nėra labai jau sudėtinga mokytojui suformuoti pilną krūvį, tai tuo tarpu yra kalbų mokytojai, STEAM dalykų mokytojai – tai fizika, chemija, informatika – dažniausiai, jeigu tu turi tą vieną dalyką, kartais tos vienos mokyklos ir neužtenka.
Tai tų kelių, giminiškų dalykų dėstymas, tikrai mes šiuo atveju kaip Švietimo akademija rengiame ir dvikalbius mokytojus, ir tie, kurie renkasi fiziką, biologiją, chemiją, kad ir matematiką, tai sudaro galimybes žmogui kažkaip tą krūvį susidaryti maksimaliai vienoje darbo vietoje.
Kitas dalykas – žinoma, čia yra ir to pervargimo rizika, kadangi mokytojai tikrai daug dirba, tai reikalauja ir papildomo mokymosi. Čia vėlgi, matyt, diskusijos yra ir su mokyklų vadovais, planuojant mokytojų krūvius, sudarant jiems galimybes mokytis, o universitetas šiuo atveju irgi ieško lanksčių būdų ir formų, kad žmogus maksimaliai galėtų suderinti tuos dalykus.
Bet vis tiek mokytojo darbas, kaip ir apskritai švietimo sektoriaus darbuotojų veikla, yra labai stipriai susijusi su nuolatiniu mokymusi – tas yra neišvengiama.
– Kokių mokytojų šiandien stinga labiausiai? Ar keičiasi tendencijos?
– Galime galbūt pasidžiaugti, kad auga jaunų žmonių, kurie renkasi matematikos pedagogiką, skaičius. Net sunku ir palyginti – dabar tikrai tų žmonių skaičius yra augantis.
Šiuo metu labai išpopuliarėjusi specialioji pedagoginė pagalba, populiariais vis dar išlieka ikimokyklinis, pradinis ugdymas, bet aš manyčiau, kad čia galbūt ženklaus augimo ir neturėsime. Kur yra didžiausias poreikis, ten, tikėtina, tas augimas ir bus didžiausias – tai būtent įvairių dalykų mokytojai.
Matome, kad būtent į dalyko pedagogiką ateina žmonės tiek į pirmos pakopos studijas, tiek turime ir didžiulius konkursus į pedagogikos programą, kuri nuo 2025 metų jau tapo ne tik vienerių, bet ir dvejų metų programa, kuri leidžia ne tik įgyti mokytojo kvalifikaciją, bet būtent dar papildomai studijuoti ir dalyką.
– Minėjote, kad daugėja stojančių į matematiką, bet kartu taip pat keliamas klausimas ir viešai diskutuojama, ar tikrai reikia privalomo matematikos brandos egzamino, gali būti, kad jo ateityje ir bus atsisakyta. Ar tokiu atvejų neatsitiktų taip, kad žengtume atgal?
– Matote, niekas tikrai nekelia klausimo, ar matematika yra reikalinga, ar nereikalinga. Vienareikšmiškai ji yra reikalinga, ir čia, matyt, ne apie tai yra diskusija. Ar ji turėtų išlikti kaip privalomas egzaminas, sakyčiau, yra diskutuotinas klausimas, bet tai vienokiu ar kitokiu būdu, ko gero, nesumenkintų matematikos kaip disciplinos, kaip srities reikšmingumo.
Gali būti diskusijos, kokiu lygiu, kokia apimtimi renkantis skirtingas studijų kryptis jos reikia, nes šiandien mes turime situaciją, kad stojant į menų krypties studijas matematikos egzamino nereikia. Bet mes labai dažnai matome, tarkime, iš atėjusių studijuoti mūsų muzikos pedagogikos ar kitų menų pedagogikos studentų, kad jų matematikos gebėjimai buvo tikrai pakankamai geri.
Tai čia labai stipriai sukabinti tą dalyką su vien tik brandos egzaminu aš nesutikčiau, kad privalomumas skatina to dalyko mokymąsi. Ko gero, ne. Manau, visi sutinka, kad daug kas priklauso nuo to, kaip sudaryta mūsų vidurinio ugdymo programa.
Manau, čia reikėtų galvoti apie pokytį – tai, kad tas vadinamas dalyko atsisakymas mokykloje prasideda pakankamai per anksti, ir mes tos sistemos padarinius labai jaučiame.
Vaikai atsisako chemijos jau devintoje, dešimtoje klasėje, atsisako antros užsienio kalbos, atsisako kitų neva jiems nereikalingų dalykų. Bet aš labai abejoju, jeigu mes kalbame apie brandą, apie tą vidurinio ugdymo pakopą, kuri turi būti pasiekta, ar tikrai tų dalykų žmogui nereikia. Tai aš netgi sakyčiau, gal reikėtų galvoti būtent apie vidurinio ugdymo programos peržiūrą.
Tikrai apie tai mes kalbame ir tarp aukštųjų mokyklų, ir būtent kritika dėl tokio išprofiliavimo – ji nėra naudinga. Ir tada mes matome situaciją, kai kiekvienais metais Lietuvoje mes turime, kai kada nesiekia net ir šimto, ir kelios dešimtis tik mokinių, pavyzdžiui, laiko kokį prancūzų kalbos egzaminą, drastiškai krinta skaičiai, kurie laiko chemiją, fiziką ir panašius dalykus. Taip neturėtų būti.
– Dar grįžtant prie mokytojų, jauni pedagogai, dažnai tik pradėję savo darbą, nebeatlaiko sudėtingų darbo sąlygų, nesulaukia galbūt ir pakankamai palaikymo iš savo aplinkos, minėjote, kad jie greitai ateina ir greitai išeina. Kas yra atsakingas už tai, kad perspektyvūs mokytojai liktų švietimo sistemoje ir tiek patys joje augtų, tiek ir augintų jaunąją kartą?
Kiek pačiai tenka bendrauti su jaunais mokytojais, tai mokyklos kultūra, vadovo, bendruomenės palaikymas yra kritiniai faktoriai. Jeigu tu ateini į bendruomenę, kuri tave priima kaip jauną specialistą, besimokantį, kuri linkusi dalintis gera patirtimi, tai yra vienareikšmiškai labai motyvuojantys dalykai, skatinantys jauną žmogų dirbti geriau, tobulėti ir kuo sklandžiau integruotis į tą bendruomenę.
Kai kurios mokyklos netgi pačios inicijuoja įvairias mentorystės programas jauniesiems mokytojams, kurie pradeda dirbti, gerus, motyvuotus mokytojus paskiria tų jaunų mokytojų mentoriais, kurie padeda per pirmus, antrus, net ir trečius metus atrasti tam mokytojui priimtiną darbo formą, darbo stilių.
Žinoma, yra ir kiti dalykai, apie ką kalba ir visos tarptautinės organizacijos, tyrimai – tai yra socioekonominė situacija. Nors labai dažnai kalbame, kad yra ne tik atlyginimai, bet jie taip pat yra svarbūs, taip pat motyvuoja. O iš aukštųjų mokyklų pusės, tai yra būtent mokytojų parengimo kokybė. Kuo yra geriau pasirengęs jaunas mokytojas, tuo jis yra atsparesnis tiems iššūkiams, kurie neišvengiamai atsiranda mokykloje, kai tu pradedi dirbti. Tai yra ir įvairios sudėtingos situacijos, ir vaikų įvairovė, tėvų įvairovė, kiti aspektai.
Tai kiekviena pusė turime dirbti savo darbą ir bendradarbiauti, kalbėtis, ką mes ir darome – kalbamės su mokyklų vadovais, mokytojais, ką jie pastebi, ko trūksta mūsų jauniems absolventams, kai jie ateina. Gal kažko nepamatome, nepakankamai atkreipiame dėmesį, tai atitinkamai bandome į tai žiūrėti ir koreguoti savo studijų programas.
– O su kokiu požiūriu į mokytojo profesiją ateina jūsų studentai? Ar galima matyti, kad tas mokytojo vaizdinys kaip nors esmingai keičiasi, ar jis tiesiog plečiasi ir įgauna kažkokių naujų spalvų?
– Žinote, jie ateina tikrai su tokiu geru, labai pozityviu matymu, nes jie ir renkasi tas studijas turėdami tikrai šviesų, gražų paveikslą.
Bet, aišku, ir studijų laikotarpiu situacija keičiasi. Kas mus galbūt ir neramina, kad jau nuo pirmo kurso labai nemažai mūsų studentų pradeda dirbti, ir dažnai jie pradeda dirbti būtent mokyklose, darželiuose. Yra atvejų, kai žmonės tiesiog yra persitempę, sukrenta per daug atsakomybių – ir studijuoti, ir dirbti, ir, sakykime, toks pervargymas atitraukia nuo to sprendimo dirbti mokytoju.
Todėl kai studentai ateina į universitetą, mes labai skatiname, kad taip, praktika yra labai svarbi, bet kad ji ateitų galbūt truputėlį vėliau, galbūt trečiame, bent jau ketvirtame kurse, bet ne nuo pat pirmųjų metų, kai iš esmės žmogus dar tik atėjo iš mokyklos, jeigu mes kalbame apie buvusį abiturientą.
Tikrai jam reikia laiko, galų gale brandos, kad jis galėtų pradėti dirbti mokytoju. Tai čia vienas iš tokių tikrai naujesnių iššūkių mums, nes seniau, palyginimui, pirmo ar antro kurso dirbančių studentų skaičius būdavo gal truputėlį virš 30 proc., tai dabar tie skaičiai yra tiesiog didžiuliai – 70, kai kada net ir 80 proc.
Tai iš esmės galime teigti, kad didesnė dalis dirba, nei nedirba, tai būtent tai yra ta nauja realybė, su kuria dabar mes turime gyventi.
Nors studentai, pasirinkę prioritetinių krypčių pedagogikos studijas, gauna didesnes stipendijas, vis tiek jauni žmonės nori būti kuo anksčiau nepriklausomi. Aišku, ir mokyklos labai stipriai kalbina, kadangi mokytojų trūksta – tokiu būdu kaip studentų pagalba jie kažkaip bando tą trūkumą padengti.