Sprendimą būti mokytoja K. Liaskovskaja priėmė dar šeštoje klasėje ir kito profesinio kelio net nesvarstė. Po studijų Pedagoginiame institute grįžo dirbti į savo mokyklą – tą pačią, kurioje pati užaugo ir kurioje dirba jau daugiau nei tris dešimtmečius.
„Mano mokykla – Vilniaus „Žaros“ gimnazija – įsikūrusi Naujosios Vilnios mikrorajone. Tai ypatinga, savita vieta sostinėje, tarsi miestas mieste, kur žmonės vieni kitus pažįsta, o mokytojai dažnai yra dėmesio centre. Mūsų gimnazija vienintelė ugdymo įstaiga su rusų mokomąja kalba šiame mikrorajone. Čia mokosi įvairių tautybių vaikai: rusai, baltarusiai, lenkai, romai, armėnai, azerbaidžaniečiai, ukrainiečiai“, – vardija direktorė.
K. Liaskovskaja pripažįsta, kad vadove būti neketino, tačiau 2016 m. ji priėmė pasiūlymą tapti pavaduotoja neformaliajam ugdymui toje pačioje mokykloje. 2022 m., kai buvo paskelbtas konkursas gimnazijos vadovo pareigoms užimti, kandidatuoti ją paskatino stiprus noras keisti mokyklą, kuri jai visada buvo ir tebėra ypač svarbi.
„Mūsų bendruomenę sieja ypatingi ryšiai: dešimt pedagogų ir penkios darbuotojos, kaip ir aš, yra šios mokyklos auklėtinės, čia mokėsi ir daug dabartinių mokinių tėvų ir net senelių. Didžiausia mano motyvacija – žmonės, gimnazijos bendruomenė. Visi kartu mes ugdome jaunus žmones. Mane motyvuoja kolegos, kurie manimi tiki ir mane palaiko, mokiniai, kurie kasdien ateina į mokyklą su savo lūkesčiais, bei tėvai, pasitikintys mūsų darbu“, – sako K. Liaskovskaja.
Mokykla – kelias į visavertį gyvenimą Lietuvoje
„Žaros“ gimnazijos vadovė teigia, kad viena svarbiausių savybių, kurią turėtų turėti mokyklos vadovas – aiški vizija, nes tik tiksliai žinodamas, kokią mokyklą nori kurti, vadovas gali suburti bendraminčius ir kryptingai judėti bendro tikslo link. Pagrindinis K. Liaskovskajos tiek asmeninis, tiek strateginis gimnazijos siekis – vaikų integracija Lietuvoje.
„Mano, kaip vadovės, pagrindinis tikslas – išmokyti vaikus gyventi Lietuvoje. Turiu omenyje ne tik lietuvių kalbos žinių stiprinimą, bet ir visapusišką mokinių integraciją į Lietuvos visuomenę: darbo rinką, mokslo ir meno bendruomenes, pilietinį ir politinį gyvenimą. Siekiame, kad mūsų mokiniai kurtų savo ateitį Lietuvoje. Suprantu, kad tai ilgas ir nelengvas procesas, kuris neatneša greitų, iš karto pamatuojamų rezultatų. Tačiau esu tikra, jog nuoseklios, bendros mokinių, mokytojų, vadovų ir tėvų pastangos duos teigiamų rezultatų“, – teigia direktorė.
Pokyčių variklis – mokytojai
Siekdama šio ir kitų mokyklos tikslų, K. Liaskovskaja nuo pat vadovavimo pradžios sąmoningai pasirinko skirti daug dėmesio mokytojui – jo savijautai, profesiniams poreikiams ir lūkesčiams.
„Man buvo svarbu ne tik administruoti procesus, bet ir būti šalia: kalbėtis, išklausyti, suteikti metodinę pagalbą, kartu spręsti iškylančius sunkumus ir džiaugtis pasiektais rezultatais. Todėl neapsiribojau vien pamokų ar veiklų stebėjimu – daug laiko skyriau išsamiems aptarimams. Tokie susitikimai tapo reguliariais“, – pasakoja K. Liaskovskaja.
Nenuostabu, kad ir vienas pirmųjų struktūrinių pokyčių gimnazijoje buvo metinių pokalbių su mokytojais inicijavimas – iki tol bendruomenei tai buvo nauja praktika. Vėliau atsirado ir trišaliai mokinių, tėvų ir klasių vadovų pokalbiai.
„Mokytojai pabrėžė, kad tokie pokalbiai suteikė daug vertingos informacijos apie mokinius, padėjo laiku spręsti ugdymo problemas, skatino bendravimą, dalijimąsi sėkmėmis, leido artimiau pažinti mokinių šeimas“, – sako gimnazijos vadovė, pridurdama, kad apie 87 proc. tėvų šiuos susitikimus įvertino teigiamai.
Kartu su dialogo kultūra buvo stiprinama ir švietimo pagalbos sistema. Gimnazijoje įgalinta Vaiko gerovės komisija, daugiau dėmesio skiriama mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ir jų šeimoms. Svarbiu bendruomeniniu sprendimu tapo ir ugdymo plano korekcija – padidintas lietuvių kalbos pamokų skaičius.
Didžiausias iššūkis – įveikti stagnaciją
Kalbėdama apie iki šiol pasiektus rezultatus, K. Liaskovskaja pabrėžia, kad didžiausias pasiekimas nėra konkretūs skaičiai ar reitingai, o pasikeitusi gimnazijos vidaus dinamika.
„Didžiausias iššūkis buvo suburti bendruomenę pokyčiams ir įveikti natūralų atsargumą naujovėms. Pokyčių kelias reikalauja dialogo, kantrybės, asmeninio pavyzdžio, pagarbos ir laiko. Tad ir didžiausiu savo kaip vadovės pasiekimu laikau ne tiek formalius rezultatus, kiek tam tikros stagnacijos įveikimą ir besikeičiančią bendruomenės kultūrą: didesnį atvirumą, dialogą, komunikaciją“, – sako direktorė.
Laimėjimai – nuo tėvų klubo iki prizų lietuvių kalbos olimpiadose
Šie pokyčiai atsispindi didėjančiame mokinių bei tėvų įsitraukime – gimnazijoje veikia neformalus „Šauniųjų tėvų klubas“, vienijantis aktyvius, bendradarbiauti nusiteikusius tėvus, dalyvaujančius gimnazijos renginiuose, prisidedančius prie jų organizavimo, gimnazijos aplinkos ir gerovės kūrimo. Taip pat stiprinama mokinių savivalda, kurią direktorė mato kaip svarbią ugdymo proceso dalį.
Be to, mokinių pažanga gimnazijoje stebima sistemiškai, tad dalis rezultatų taip pat matomi ir skaičiais: stipriai padidėjęs III–IV gimnazinių klasių mokinių skaičius, matematikos NMPP vidurkis viršija šalies vidurkį, o lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadose mokinės pasiekė prizines vietas miesto lygmeniu ir pateko į nacionalinį etapą.
„Tokie maži laimėjimai patvirtina, kad kryptingas darbas, aukšti lūkesčiai ir tikėjimas mokinių galimybėmis duoda rezultatų“, – apibendrina K. Liaskovskaja.
Daugiau dėmesio ten, kur jo labiausiai reikia
Žvelgdama į ateitį, ji įvardija dvi pagrindines kryptis: dar stipresnę pagalbą specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams ir nuoseklų mokytojų metodinį palaikymą.
„Ateityje planuojame dar daugiau dėmesio skirti mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Jų sėkminga integracija į bendrąjį ugdymo procesą, pagalbos stiprinimas ir bendradarbiavimas su šeimomis yra viena iš prioritetinių mūsų gimnazijos krypčių. Ne mažiau svarbus mokytojų metodinis palaikymas, pamokos kokybės gerinimas, kūrimas aplinkos,
kurioje mokytojai galėtų dalintis gerąja patirtimi, gauti metodinę pagalbą, reflektuoti savo darbą, tobulėti“, – planais dalijasi vadovė.
Lietuvos švietimui linki aiškaus ilgalaikio tikslo
Kalbėdama apie visos Lietuvos švietimą, K. Liaskovskaja pabrėžia, kad esminis pokytis siekiant tapti geriausiais Europoje turėtų prasidėti ne nuo pavienių iniciatyvų, o nuo bendros krypties.
„Mano manymu, Lietuvos švietimo sistemai pirmiausia reikalingas bendras, aiškus ir ilgalaikis tikslas. Šiandien dažnai susitelkiame į pavienius projektus ar trumpalaikes iniciatyvas, kurios nesukuria aiškios pridėtinės vertės. Švietimui būtinas nuoseklumas ir stabilumas“, – sako gimnazijos direktorė.
Ne mažiau svarbiu veiksniu ji įvardija mokytoją – jo kvalifikaciją, motyvaciją ir darbo sąlygas. Kartu pabrėžiama ir aiški tėvų atsakomybė.
„Reikalingi aukštos kvalifikacijos, motyvuoti, savo profesiją vertinantys specialistai, kuriems sudaromos sąlygos nuolat tobulėti ir oriai dirbti. Taip pat būtini aiškūs teisės aktai, apibrėžiantys tėvų atsakomybę, nes ugdymas yra bendras mokyklos ir šeimos darbas“, – pabrėžia K. Liaskovskaja.
Stiprybė – kūrybiški mokytojai
Vertindama jau vykstančius teigiamus pokyčius, ji mato ir aiškias Lietuvos švietimo stiprybes – vis stiprėjančias ugdymo įstaigų bendruomenes, augantį bendradarbiavimą tarp mokytojų, mokinių ir tėvų.
„Be to, didelė mūsų šalies stiprybė – aukšta mokytojų kvalifikacija. Nepaisant iššūkių, Lietuvos mokytojai yra profesionalūs, kūrybiški, gebantys prisitaikyti prie pokyčių ir nuolat besimokantys. Pozityviai vertinu ir augantį dėmesį jauniems mokytojams – jų pritraukimui, mentorystei, profesiniam palaikymui. Tai investicija į švietimo ateitį“, – įsitikinusi gimnazijos vadovė.
Asmeninį profesinio augimo poreikį K. Liaskovskaja sieja ir su savo sprendimu prisijungti prie organizacijų „Švietimas #1“ ir „Lietuvos Junior Achievement“ įkurto Švietimo vadovų klubo.
„Prisijungti paskatino noras augti kaip vadovei, gilinti žinias, stiprinti lyderystės kompetencijas. Tikiuosi ne tik naujų žinių ir praktinių įgūdžių, bet ir bendrystės – buvimo tarp kolegų, kurie susiduria su panašiais iššūkiais ir ieško veikiančių sprendimų“, – sako ji.
Galimybė būti mokytoju – didžiulė dovana
Paklausta, ką palinkėtų žmonėms, svarstantiems apie karjerą švietime, K. Liaskovskaja pabrėžia šio darbo prasmę.
„Švietimo kelias nėra lengvas, tačiau jis kupinas prasmės. Tai darbas, kuriame rezultatai ne visada matomi iš karto, bet jie išlieka ilgam. Galimybė dirbti mokytoju ar švietimo įstaigos vadovu yra didžiulė dovana – proga perduoti jaunimui savo patirtį, žinias ir formuoti jų vertybes bei požiūrį į pasaulį“, – reziumuoja K. Liaskovskaja.
Apie „Švietimas #1“
VšĮ „Švietimas numeris vienas“ – tai ne pelno siekianti, Lietuvos startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigta organizacija, vienijanti lyderius, kurie siekia kurti pažangią, pasaulyje pirmaujančią švietimo sistemą.