Lietuvos praeitis tai aiškiai patvirtina. Kiekvieną kartą, kai švietimas buvo stiprinamas, stiprėjo ir visuomenė. Kai jis buvo varžomas ar naikinamas, silpo galimybės augti laisvai. Mūsų švietimo istorija – tai ne tik pažangos, bet ir nuolatinių suvaržymų bei draudimų kelias. Nuo pirmųjų mokyklų užuomazgų iki pat nepriklausomybės atkūrimo švietimas ne kartą buvo sąmoningai ribojamas politinių režimų ir laikomas pavojingu.
Ankstyvas švietimo proveržis
Nors pirmosios mokyklos Lietuvoje atsirado dar XV amžiuje, ilgą laiką mokslas buvo prieinamas tik nedidelei visuomenės daliai. Esminiu lūžiu tapo 1773 m. įkurta Edukacinė komisija – pirmoji švietimo ministerija Europoje. Ji pradėjo visos švietimo sistemos reformą, siekė visuotinio ir privalomo mokymo bei pabrėžė švietimo reikšmę valstybės ateičiai.
Tačiau 1795 m., Lietuvai patekus į carinės Rusijos sudėtį, šios idėjos buvo palaipsniui nuslopintos. Po 1831 m. sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas – svarbiausias mokslo ir intelektinės laisvės centras. Carinė valdžia stabdė mokyklų veiklą, ribojo lietuvių kalbą ir silpnino švietimo sistemą, siekdama nutraukti švietimo raidą ir apriboti visuomenės galimybes ugdytis.
Draudimų epocha ir švietimas pogrindyje
Dar didesnis smūgis buvo suduotas po 1863 m. sukilimo. Iki 1904 m. galiojęs lietuviškos spaudos draudimas lotyniškuoju raidynu, parapinių mokyklų uždarymas ir mokymas rusų kalba tapo kryptinga politika, siekusia palaužti tautinį švietimą.
Tačiau net ir spaudos draudimo sąlygomis švietimas Lietuvoje nebuvo sunaikintas. XIX amžiaus antroje pusėje susiformavo unikalus reiškinys – slaptos daraktorinės mokyklos, kuriose vaikai buvo mokomi skaityti ir rašyti lietuviškai.
Labai svarbų vaidmenį šioje nelegalia laikytoje švietimo veikloje atliko knygnešiai, kuriuos Rusijos valdžia laikė vienais pavojingiausių politinių nusikaltėlių – tūkstančiai jų buvo persekiojami, kalinami ar tremiami. Nepaisant to, draudžiama lietuviška spauda buvo platinama toliau, o knygnešystė tapo pasipriešinimo simboliu.
„Tai, kas vyko spaudos draudimo metais, yra labai svarbi pamoka šiandienai. Žmonės suprato, kad be švietimo neįmanoma išlikti kaip tautai. Švietimas tapo kolektyvine atsakomybe“, – pabrėžia Laura Masiliauskaitė, „Švietimas #1“ vadovė.
Švietimas kaip jaunos valstybės pamatas
Atkūrus Lietuvos valstybę 1918 m., švietimas tapo vienu pirmųjų ir svarbiausių jaunos valstybės uždavinių. Pirmojo pasaulinio karo ir okupacijų nualintoje šalyje teko spręsti ne tik politinius ar ekonominius, bet ir elementaraus raštingumo klausimus. Skaičiuojama, kad tuo metu apie 30 proc. Lietuvos gyventojų buvo visiškai neraštingi, o dar didesnė dalis turėjo tik menkus raštingumo įgūdžius.
Viena ryškiausių šio laikotarpio asmenybių – Kazys Bizauskas, vienas jauniausių Vasario 16-osios Akto signatarų ir nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras. Jam vadovaujant, pasirinkta pradėti nuo visuotinio ir privalomo pradinio mokslo – K. Bizauskas užsibrėžė tikslą kasmet kiekvienoje apskrityje steigti po dvi pradžios mokyklas.
„Tai labai svarbus momentas – nepriklausoma Lietuva švietimą suvokė, kaip valstybės pamatą. Sprendimas pradėti nuo privalomo pradinio mokslo rodo, kad švietimas buvo laikomas būtinybe visai visuomenei, o ne privilegija“, – sako L. Masiliauskaitė.
1918–1925 m. įgyvendinus švietimo reformą, buvo rengiami lietuviški vadovėliai, formuojamas naujas ugdymo turinys ir siekta atsisakyti carinės mokyklos palikimo. Įdomu tai, kad tarpukariu buvo pradėtos steigti šešerių metų pradinės mokyklos – modernus struktūrinis sprendimas, rodantis, kad jauna valstybė siekė kurti ne formalią, o kokybišką, ilgalaikį poveikį turinčią švietimo sistemą. Taip švietimas tapo neatsiejama valstybės stiprinimo strategijos dalimi.
Kelias atgal į savarankišką švietimą
Sovietų okupacijos metais Lietuvos švietimo atgimimas buvo nutrauktas ir pajungtas režimo tikslams – mokykla tapo politinės kontrolės ir sovietinės ideologijos įrankiu, o vien per pirmąją trėmimų bangą ištremta daugiau kaip 1450 mokytojų.
Tik XX a. pabaigoje, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, švietimas pradėjo išsivaduoti iš suvaržymų. Tautinės mokyklos idėja tapo esminiu lūžio tašku, o 1991 m. priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas įtvirtino teisę kurti savarankišką, tautos kultūra grįstą sistemą. Šiame procese svarbų vaidmenį suvaidino Meilė Lukšienė ir jos telkta intelektualų bendruomenė, padėjusi sugrąžinti Lietuvos švietimui kryptį ir tapatybę.
Kuo stipresnis švietimas, tuo stipresnė valstybė
Lietuvos švietimo istorija leidžia suprasti, kad visais laikais švietimas buvo strateginis valstybės klausimas. XVIII amžiuje įkurta Edukacinė komisija, spaudos draudimo metų pasipriešinimas, tarpukario reforma ar tautinės mokyklos atkūrimas – visi šie etapai liudija tą pačią tiesą – kuo stipresnis švietimas, tuo stipresnė valstybė.
„Vasario 16-oji primena ne tik apie atkurtą nepriklausomybę, bet ir apie atsakomybę ją stiprinti. Jei anuomet švietimas buvo laisvės pamatas, šiandien jis turi būti mūsų ambicijos pagrindas – siekti stipriausios švietimo sistemos Europoje. Nes kuo stipresnis švietimas, tuo stipresnė valstybė“, – pažymi L. Masiliauskaitė.