D. Žvirdausko, šiandien vadovaujančio ne tik KTU inžinerijos licėjui, bet ir Lietuvos mokyklų vadovų asociacijai, kelias į švietimą nebuvo tiesus. Pirmasis jo išsilavinimas – meninis. Jis mokėsi keramikos, dirbo su moliu, dalyvavo tautodailininkų parodose.
„Darbui su moliu reikia ir jėgų, ir sveikatos. Atsirado sveikatos problemų ir norėjosi kažko naujo, pradėjau galvoti – negi visą gyvenimą taip bus? Man patiko kūryba, bet supratau, kad turiu ieškoti kito kelio. Tada ir atsirado inžinerija“, – pasakoja jis.
Baigęs agroinžinerijos studijas jau nepriklausomybės pradžioje, D. Žvirdauskas dirbo žemės ūkyje, dalyvavo praktikoje Austrijoje. Tačiau Lietuvoje ūkiai buvo likviduojami, darbo rinkoje vyravo nežinomybė, o jaunas specialistas atsidūrė Darbo biržoje. Būtent ten jam pasiūlyta pabandyti dirbti tuometinėje Kauno miesto „Purienų“ vidurinėje mokykloje.
„Galvojau, pabandysiu porą mėnesių. Išėjęs iš Darbo biržos netikėtai atėjau į savo senelio mokyklą – jis, slapstydamasis nuo tremties, čia daugybę metų dirbo pavaduotoju ūkio reikalams, o aš atėjau į tas pačias pareigas“, – sako D. Žvirdauskas.
Norėjo dirbti ten, kur gali atsakyti už švietimo rezultatą
Pradėjęs darbą mokykloje, D. Žvirdauskas nusprendė kryptingai gilinti žinias ir pasirinko edukologijos studijas – magistrantūrą, o vėliau ir doktorantūrą. 2006 metais KTU apgynė tuo metu pirmąją disertaciją apie mokyklos vadovo lyderystę. Mokslinis ir praktinis kelias jį įtraukė į projektus, tyrimus, duomenų analizę, darbą ministerijų darbo grupėse, švietimo stebėsenos rodiklių kūrimą.
Dirbdamas mokykloje direktoriaus pavaduotoju ugdymui ir mokytoju, lygiagrečiai jis dėstė universitetuose, bendradarbiavo su verslo ir tarptautiniais partneriais, tačiau vis aiškiau suprato, kad mokslinės įžvalgos jam prasmingiausios tada, kai jis pats gali jas praktiškai pritaikyti mokykloje.
„Man nepatiko kalbėti, kaip reikia daryti, ir neprisiimti atsakomybės už rezultatą. Medicinos profesorius skaito paskaitas, pranešimus, konsultuoja, rašo straipsnius ir realiai gydo žmones. O ar daug pažįstate edukologijos profesorių, kurie ateitų į klasę ar į mokinių tėvų susirinkimą ir realiai praktikoje parodytų, kaip valdyti mokyklos bendruomenę? Aš norėjau likti ten, kur galiu pats daryti ir atsakyti už tai, ką darau, tačiau to padaryti neįmanoma be palaikančios bendruomenės, administracijos, pagalbos specialistų, mokytojų, mokinių ir jų tėvų. Sutelkti šiuos nuostabius žmones bendram tikslui – svarbiausia, kas man pavyko“, – sako D. Žvirdauskas.
Inžinerijos idėjos pradžia
Baigęs doktorantūrą ir jau aktyviai dirbdamas praktikoje ir mokslo srityje, D. Žvirdauskas tapo Kauno „Purienų“ vidurinės mokyklos pavaduotoju ugdymui, o 2012-aisiais – mokyklos vadovu. Tuo metu mokykloje mažėjo mokinių skaičius, buvo svarstoma apie reorganizaciją.
„Atėjo momentas, kai reikėjo apsispręsti – tapsime paprasta progimnazija ar ieškosime savo krypties. Aš, matydamas duomenis, supratau, kad pasirinkus reorganizaciją mokykla ilgainiui išnyks. Tada ir atsirado inžinerijos idėja – kaip būdas išsigryninti tapatybę ir išgelbėti organizaciją“, – pasakoja jis.
Prasidėjo mokyklos transformacija. Inžinerijos programa buvo parengta pačios mokyklos komandos, administracijos, mokytojų, mokinių tėvų, bendradarbiaujant su universitetais – ypač su Kauno technologijos universitetu – be atskiro finansavimo ir be išorinių ekspertų grupių. Dalis mokyklos komandos dvi vasaras buvo be atostogų. D. Žvirdauskas džiaugiasi, kad inžinerijos mokyklos idėja patikėjo Kauno miesto vadovybė ir ją visapusiškai palaikė ir palaiko iki šių dienų.
2014 metų rugsėjį mokykla atvėrė duris jau kaip pirmasis Lietuvoje Kauno technologijos universiteto inžinerijos licėjus. Per daugiau nei dešimtmetį licėjus išsiplėtė nuo vieno padalinio su 900 mokinių iki trijų padalinių, o mokinių skaičius išaugo iki daugiau nei 2000.
Progresą matuoja ne balais
Kauno technologijos universiteto inžinerijos licėjuje, pasak D. Žvirdausko, akademiniai rezultatai niekada nebuvo savitiksliai. Mokykla neina „šimtukų dėl šimtukų“ keliu – patys mokiniai keliasi sau tikslus, užsiima projektine veikla ir siekia rezultatų, matuojamų ne vien egzaminų balais.
„Gerai, kai vaikai turi šimtukų, bet man svarbiau, kad jie kelia sau tikslus ir supranta, ko jiems reikia tam tikslui pasiekti. Atsimenu vieną mūsų mokinį Gustavą, kuris atėjo ir pasakė: „direktoriau, aš noriu stoti į konkrečią inžinerijos programą Lietuvoje arba Danijoje. Tam man reikia beveik šimto balų iš anglų, pakankamo balo iš matematikos ir lietuvių, kad gaučiau atestatą“. Ir jis taip ir padarė, o likusį laiką investavo į inžinerijos projektus – kūrė tanko modelį, specialią apyrankę žmonėms su kompleksine negalia, darė kitus prototipus“, – pasakoja direktorius.
Licėjuje tokių pavyzdžių – apstu. Mokiniai dalyvauja Europos kosmoso agentūros inicijuotame „CanSat“ konkurse ir jau du kartus atstovavo Lietuvai tarptautiniame etape. Robotikos lygose jie konkuruoja su stipriausiomis komandomis, o vienais metais dešimtokai universiteto konkurse pranoko studentus.
Mokykla kaip kūrybos laboratorija
Turiniui būtina ir infrastruktūra – mokykloje įrengtos inžinerinės erdvės, kuriose mokiniai gali dirbti po pamokų, kurti, testuoti, ruoštis konkursams.
„Aš noriu daugiau tokių erdvių. Noriu, kad pradėti projektai vyktų ne tik namuose ar savaitgaliais, bet čia, mokykloje. Kad vaikai galėtų ateiti bet kada, tartis, kurti, bandyti. Tam reikia išteklių, reikia partnerystės, reikia finansavimo“, – teigia D. Žvirdauskas.
Mokykloje svarbi ir komandos dinamika. KTU inžinerijos licėjuje dirba ir universiteto dėstytojai, kurių akademinis tempas ir mąstymo gylis skiriasi nuo tradicinės mokyklos ritmo. Tai neišvengiamai sukuria įtampų, bet kartu augina visą kolektyvą.
Vadovaujant būtinas asmeninis nuoseklumas
Vadovauti tokio masto organizacijai, pasak D. Žvirdausko, reiškia gebėti vienu metu matyti viziją ir dirbti su detalėmis.
„Vadovas negali būti tik gražiai kalbantis žmogus. Jis turi mokėti dirbti su duomenimis, su ataskaitomis, deleguoti funkcijas. Jeigu kalbi apie tyrimus ar strategiją, turi mokėti susikaupti ir padaryti konkretų darbą. Priešingu atveju viskas lieka tik kalbomis. Aš esu to tikslo kelyje – bet rodikliai ir duomenys jau kalba patys už save“, – teigia licėjaus direktorius.
Tačiau vien procedūrų neužtenka. Anot D. Žvirdausko, vadovavimui būtinas ir asmeninis nuoseklumas.
„Jeigu deklaruoji vertybes, pats turi taip gyventi. Negali reikalauti iš kitų to, ko pats nedarai. Mokiniai ir mokytojai labai greitai pajunta, ar esi nuoširdus. Tikėjimas, drąsa ir energija – man tai esminės savybės. Vadovas turi dalintis energija, bet kartu mokėti atsinaujinti, stiprinti savo imunitetą, kad neperdegtų. Štai ir aš bandau atrasti vis naujų veiklų: anksčiau – krepšinis, dabar – būriavimas, žiemos žygiai su nakvyne miške esant minus 17 laipsnių temperatūrai, mėgėjiškas grojimas muzikos instrumentais ir kt.“, – sako jis.
Atskirtis – didžiausias iššūkis
Būdamas ne tik didžiausios šalies mokyklos direktoriumi, bet ir Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentu, D. Žvirdauskas švietimo situaciją mato platesniu mastu. Kalbėdamas apie geresnio švietimo siekį Lietuvoje, jis pirmiausia įvardija ne egzaminus ar programas, o atskirtį – socialinę, akademinę ir įtraukaus ugdymo įgyvendinimą.
„Mes esame stiprūs tiek, kiek stipri mūsų silpniausia vieta. Galime turėti labai gabių vaikų, galime džiaugtis šimtukais, bet jeigu paliekame silpnesnius už borto, sistema silpnėja. Lietuva neturi iškasenų, neturi didelių resursų – pagrindinis mūsų išteklius yra žmogus“, – dalijasi D. Žvirdauskas.
Viena iš esminių problemų, jo teigimu, yra tai, kad valstybė iki šiol neturi vientisos duomenų analizės sistemos, leidžiančios matyti individo kelią nuo darželio iki darbo rinkos. Ši idėja, anot jo, nėra utopinė – ji taikoma daugelyje Vakarų Europos šalių.
„Kai kurios kitos šalys turi individo identifikatorių – ID, kuris leidžia sekti jo kelią per visą švietimo sistemą: darželis, mokykla, gimnazija, universitetas, darbo rinka. Tarpinstitucinės komandos – iš švietimo, ekonomikos, socialinės apsaugos – analizuoja tuos duomenis, mato tendencijas ir gali prognozuoti ateitį. Pas mus to, bent jau aš, nematau. Mes daug kalbame apie reformas, bet neturime bazinės analitikos“, – teigia D. Žvirdauskas.
Kritika be alternatyvų – bevertė
Kritikos jis negaili ir „gražioms kalboms“ be įgyvendinimo mechanizmo. Egzaminų sistema – vienas iš pavyzdžių, kur diskusijos dažnai lieka neproduktyvios.
„O ką siūlome vietoj to? Kaip matuosime pažangą? Kaip atrinksime į aukštąsias mokyklas? Postringauti lengva, bet jeigu neturi konkretaus pasiūlymo, kaip padaryti geriau, tai tik kelia chaosą. Reikia kalbėti, pamatuoti, suskaičiuoti duomenis ir daryti, o darant – reflektuoti ir taisyti, jei matai, kad „nesigauna“, – sako D. Žvirdauskas.
Ne mažiau svarbi jam atrodo ir komunikacijos kultūra. Viešinimas, pasak jo, turi turėti atsakomybę, nes kiekvienas skandalas ar iš konteksto ištrauktas įvykis gali pakenkti visai sistemai.
„Visa komunikacija turi būti valdoma atsakingai. Žiniasklaidoje kartais pavieniai švietimo atvejai pateikiami kaip sisteminės problemos. Tai kuria chaosą, silpnina pasitikėjimą ir atgraso žmones nuo profesijos. Mes turime kalbėti apie problemas, bet turime tą daryti ne destruktyviai, o tuo pačiu kalbėdami ir apie sprendimų galimybes“, – teigia jis.
Praktika, duomenys ir bendruomenė
Švietimo vadovų klubas, inicijuotas organizacijų „Švietimas #1“ ir „Lietuvos Junior Achievement“, D. Žvirdauskui yra erdvė profesiniam dialogui. Pats būdamas klubo nariu jis vertina tai, kad čia susitinka skirtingų tipų mokyklų vadovai ir gali atvirai kalbėtis apie realius iššūkius.
„Susitikimuose vyrauja gera atmosfera, vadovai kalba atvirai, dalijasi ir tuo, kas pavyko, ir tuo, kas nepavyko. Tokios erdvės labai trūko, nes tik atvirai kalbėdami galime iš tikrųjų augti kaip bendruomenė. Bet man svarbu, kad tai nebūtų mokymai dėl mokymų. Kad tai būtų bendras darbas – suskaičiuoti duomenis, susitarti dėl rodiklių, suformuluoti aiškias pozicijas. Jeigu eisime paviršiumi, nieko nebus. Bet jeigu imsimės sisteminių dalykų, galime pajudinti švietimą iš esmės“, – pasakoja vadovas.
Paklaustas, ko palinkėtų žmonėms, svarstantiems apie kelią švietime, D. Žvirdauskas grįžta prie asmeninių vertybių ir savybių.
„Linkėčiau tikėjimo, drąsos, energijos ir atsakomybės. Linkėčiau galvojimo, kaip pasiekti kartais ir sunkiai pasiekiamus tikslus, o tam reikia kantrybės bei meilės žmonėms“, – reziumuoja licėjaus direktorius.
Apie „Švietimas #1“
VšĮ „Švietimas numeris vienas“ – tai ne pelno siekianti, Lietuvos startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigta organizacija, vienijanti lyderius, kurie siekia kurti pažangią, pasaulyje pirmaujančią švietimo sistemą.