Tvarumo ugdymas šiandien suprantamas kaip viena svarbiausių švietimo sistemos krypčių. Aplinkosauginis raštingumas, gebėjimas vertinti informaciją ir kritiškai mąstyti tampa neatsiejama bendrųjų kompetencijų dalimi. Tačiau praktika rodo, kad net ir sąmoningai rūšiuodami neretai darome klaidų – ne iš abejingumo, o iš nežinojimo.
Rūšiavimo svarbą supranta, tačiau koją kiša klaidos
Kasmetinės apklausos, rodo, kad lietuviams rūpi aplinka ir jos tausojimas. Visgi rezultatai nuo gerų ketinimų atsilieka: dalis „išrūšiuotų“ atliekų taip ir netampa žaliavomis naujiems produktams, o nukeliauja deginimui.
Susiję straipsniai
Ši problema aktuali ir ugdymo įstaigose. Mokytojai, siekdami formuoti tvarumo kompetencijas, dažnai susiduria su praktiniu iššūkiu – priemonių stoka, laiko trūkumu ar net šaltinių nenuoseklumu – skirtingose savivaldybėse galiojančios rūšiavimo taisyklės ir infrastruktūros skirtumai apsunkina vieningos žinutės formavimą.
Tai, kas mokiniams paaiškinama klasėje, namų aplinkoje gali atrodyti kitaip.
Svarbu pabrėžti, kad Lietuvoje veikiantys gamintojai ir importuotojai, įgyvendindami išplėstinės gamintojo atsakomybės principą, skiria dalį savo lėšų būtent pakuočių atliekų rūšiavimo švietimui ir informavimo kampanijoms.
Gamintojų ir importuotojų asociacijos Gamtos ateitis edukacijos programų vadovė Kotryna Žukauskaitė–Šiaučiulė pabrėžia, kad dažniausiai klaidas lemia ne motyvacijos stoka, o žinių spragos ir aktyvi dezinformacija.
„Dauguma klaidų kyla ne iš abejingumo aplinkai, o dėl paprastų žinių spragų ar įsisenėjusių mitų, kurie gali demotyvuoti net ilgai rūšiuojančius žmones. Todėl labai svarbu atskirti faktus nuo įsitikinimų ir vadovautis rūšiavimo taisyklėmis. Klaidos – tai natūrali mokymosi proceso dalis, tad jų gėdytis neverta. Tačiau tam, kad jaustume progresą, jas pastebėti būtina“, – pabrėžia K. Žukauskaitė–Šiaučiulė.
Pirmoji taisyklė: rūšiuojame tik pakuotes
Atliekų tvarkytojai pastebi, kad viena dažniausių klaidų – į pakuočių konteinerius (dar vadinamus rūšiavimo konteineriais) išmetami įvairūs daiktai, kurie nėra pakuotės. Pavyzdžiui, plastikiniai žaislai, buities reikmenys ar kiti plastiko gaminiai dažnai patenka į plastiko konteinerius vien todėl, kad yra pagaminti iš plastiko. Tačiau rūšiavimo sistema skirta ne visiems plastiko daiktams, o tik plastiko pakuotėms.
„Tai, kad gyventojai prieš išmesdami daiktą galvoja, iš ko jis pagamintas, ir ar tinka rūšiavimui, yra sveikintina. Tačiau svarbu pabrėžti, kad konteinerinė rūšiavimo sistema yra skirta išskirtinai tik pakuotėms – ne daiktams, o gaminiams, kurie buvo sukurti prekei supakuoti ir apsaugoti.“, – atkreipia dėmesį K. Žukauskaitė–Šiaučiulė.
Stiklo konteineriuose dažnai randama indų, veidrodžių, keramikos – gyventojai susieja tokius gaminius su stiklu, nes jie turi tą pačią savybę – dūžta. Tačiau taip galvoti klaidinga. Šių medžiagų perdirbti kartu su stiklu neįmanoma – jos lydosi skirtingose temperatūrose, turi skirtingą cheminę sudėtį.
Į popieriaus, plastiko, stiklo ir metalo konteinerius patenkantys rūšiavimui netinkami daiktai gali užteršti visą pakuočių srautą – keli neperdirbami objektai gali sugadinti net kelis kubinius metrus rūšiuojamų pakuočių. Tai ne tik sumažina perdirbamų medžiagų kiekį, bet ir reiškia papildomas logistikos bei tvarkymo sąnaudas.
Lengvas būdas neapsirikti – visada pradėti nuo klausimo: ar tai pakuotė? Jei taip, tada įvertinti jos pagrindinę medžiagą ir pasirinkti atitinkamą konteinerį.
Mitai silpnina motyvaciją
Mokiniams dažnai kyla klausimas – ar vienas žmogus gali ką nors pakeisti? Ši abejonė atspindi platesnį pilietinio ugdymo iššūkį. Rūšiavimas tampa labai konkrečia praktika, leidžiančia parodyti, kaip individualūs veiksmai virsta kolektyviniu rezultatu.
„Gali atrodyti, kad viena neteisingai išrūšiuota pakuotė nieko nekeičia. Tačiau sistema veikia masto principu – sudėjus tūkstančius kasdienių veiksmų, poveikis tampa labai reikšmingas“, – sako K. Žukauskaitė–Šiaučiulė.
Vienas labiausiai paplitusių mitų apie atliekų rūšiavimą – įsitikinimas, kad išrūšiuotos atliekos galiausiai vis tiek atsiduria vienoje šiukšliavežėje, todėl rūšiavimas neturi prasmės.
Iš tiesų, taip gali pasirodyti, jei atvažiavusi šiukšliavežė vieną po kito ištuština skirtingus rūšiavimo konteinerius. Tačiau modernios šiukšliavežės turi atskiras sekcijas popieriui, plastikui, stiklui ir kitoms pakuotėms. Todėl atliekos patenka į perdirbimo įmones atskirtos, net jei jas surenka viena mašina.
Išrūšiuotos pakuotės atgabenamos į modernias rūšiavimo linijas, kur yra dar kartą perrūšiuojamos mechaniniais ir rankiniais būdais. Skirtingos medžiagos atpažįstamos pagal svorį, magnetines savybes ir kitus parametrus. Tačiau būtent gyventojų atliekamas pirminis rūšiavimas yra lemiamas – kuo švaresnės ir teisingiau atskirtos atliekos patenka į sistemą, tuo didesnė tikimybė, kad jos bus sėkmingai perdirbtos.
Rūšiavimas kaip kritinio mąstymo pamoka: kaip tai pritaikyti klasėje?
Rūšiavimo tema gali tapti ne tik praktiniu įgūdžiu, bet ir puikia kritinio mąstymo ugdymo priemone. Pamokoje galima pasiūlyti mokiniams atsinešti skirtingų pakuočių pavyzdžių ir kartu analizuoti: ar tai tikrai pakuotė, iš kokios medžiagos ji pagaminta, į kurį konteinerį turėtų keliauti ir kodėl.
Kitas metodas – mitų ir faktų analizė. Mokiniams galima pateikti dažniausiai pasitaikančius teiginius, pavyzdžiui, „vis tiek viską supila į vieną mašiną“ arba „jei pakuotė nešvari, jos rūšiuoti neverta“, ir paprašyti argumentuotai pagrįsti, ar tai tiesa. Tokia užduotis skatina tikrinti informaciją, ieškoti patikimų šaltinių ir formuoti įrodymais grįstą požiūrį.
Taip pat galima organizuoti situacijų analizę: pavyzdžiui, mokiniai gauna „šventinio vakaro“ atliekų rinkinį ir turi nuspręsti, kaip teisingai jį išrūšiuoti, pagrįsdami savo sprendimus. Tai padeda suprasti ne tik taisykles, bet ir atliekų tvarkymo sistemos logiką.
Svarbu skatinti mokinius, kilus abejonėms, ieškoti patikimų informacijos šaltinių ir tikrinti faktus. Vienas iš rekomenduojamų šaltinių, kuriame aiškiai pateikiamos rūšiavimo taisyklės ir praktiniai paaiškinimai, yra rusiavimoabc.lt.
Tokiu būdu rūšiavimo tema tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir informacinio raštingumo bei atsakingų sprendimų priėmimo pamoka.