Organizacijos „Švietimas #1“ sukurtoje visiems prieinamoje duomenų bazėje pirmą kartą į vieną vietą surinkti ir patogiai pateikti mokyklų finansavimo duomenys iš visų šaltinių – valstybės, savivaldybės, ES ir kitų. Tai leidžia lengvai palyginti, kiek kainuoja mokinio ugdymas skirtingo tipo mokyklose.
Pigiausiai vieno mokinio išlaikymas kainuoja progimnazijose – vidutiniškai 4201 eurą per metus, rodo 2024 m. duomenys. Šio tipo mokyklose vaikai mokosi nuo 1 iki 8 klasės.
„Matome, kad toks ugdymo modelis veikia efektyviausiai. Progimnazijose įprastai yra daug mokinių, didesnės klasės, o tai leidžia efektyviau paskirstyti mokytojų darbo krūvius. Pavyzdžiui, mokytojai dalykininkai gali dirbti ir su pradinukais, ir su vyresniais vaikais. Taip pat mokyklos pastato ir administracijos kaštai „pasidalija“ didesniam vaikų skaičiui“, – sako „Švietimas #1“ vadovė Laura Masiliauskaitė.
Brangiausios – pagrindinės mokyklos
Kitoje spektro pusėje – pagrindinės mokyklos, kuriose vaikai mokosi nuo 1 iki 10 klasės. Čia vieno mokinio išlaikymas vidutiniškai yra 42 proc. didesnis nei progimnazijose ir siekia 5948 eurus (neskaičiuojant specialiųjų mokyklų).
Susiję straipsniai
„Pagrindinės mokyklos dažniau veikia regionuose, kur mažėja vaikų skaičius. Įprasta, kad klasės čia yra mažesnės. Taip pat neretai 9–10 klasėje tėra po vieną klasę kiekviename sraute, t. y. viena devintokų klasė ir viena dešimtokų. Tačiau kadangi mokomi vaikai nuo pat 1-os iki 10-os klasės, reikia viso spektro dalykų specialistų. Net jei mokinių nedaug, vis tiek reikia matematikos, istorijos, biologijos, fizikos mokytojų“, – aiškina L. Masiliauskaitė.
Palyginimui, jeigu progimnazijose vienam mokytojui tenka vidutiniškai 10,4 mokinio, tai pagrindinėse mokyklose – vos 8.
Prie mažesnio pagrindinių mokyklų efektyvumo prisideda ir infrastruktūros kaštai.
„Daugelis regioninių mokyklų pastatytos tuomet, kai jose mokėsi gerokai daugiau vaikų nei šiandien. Pastatus reikia šildyti, prižiūrėti, išlaikyti administraciją. Nesvarbu, ar mokykloje mokosi 50 vaikų, ar 500, fiksuoti kaštai išlieka beveik tokie patys, todėl vienam mokiniui tenkanti suma išauga“, – pažymi L. Masiliauskaitė.
Kito tipo mokyklose – skirtumai mažesni
Pradinėse mokyklose, kuriose vaikai mokosi nuo 1 iki 4 klasės, vieno mokinio ugdymas vidutiniškai siekia 4937 eurus, o vienam mokytojui tenka apie 9 mokinius. Tai atitinka vidutinę mokinių išlaikymo kainą Lietuvoje.
Gimnazijose, kuriose vaikai dažniausiai mokosi nuo 9 iki 12 klasės, ugdymas kainuoja brangiau – 5145 eurai mokiniui ir apie 10 mokinių vienam pedagogui.
„Gimnazijų atveju ugdymo kainą įprastai didina vyresnių mokinių ugdymo specifika, t. y. pasirenkamieji dalykai, pasirengimas brandos egzaminams, kam reikia daugiau ir įvairesnių mokytojų bei papildomų investicijų į ugdymą“, – sako L. Masiliauskaitė.
Dideli kaštai mokesčių mokėtojams
Nepaisant mokyklos tipo, už minėtų vidurkių slepiasi labai skirtingos realybės, pažymi „Švietimas #1“ vadovė.
Yra mokyklų, kuriose metinė išlaidų suma mokiniui siekia kelis tūkstančius eurų, o kitose gali siekti ir keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių eurų. Kartais tai lemia objektyvios priežastys: didelis specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų skaičius, papildomos ugdymo pagalbos ar priemonių poreikis, vienkartinės investicijos į infrastruktūrą ar renovaciją. Tačiau dalį skirtumų sukuria ir neefektyvūs sprendimai.
„Mokyklos regionuose yra bendruomenės centrai, todėl suprantamas noras jas išlaikyti net ir mažėjant vaikų skaičiui. Tačiau kai tai daroma tik siekiant išlaikyti pustuščius pastatus, nejungiant tokių mokyklų į didesnį tinklą, jų
netransformuojant, tai lemia itin didelius kaštus mokesčių mokėtojams ir nebūtinai geresnį ugdymą bei ateitį jų vaikams. Netgi priešingai, EBPO 2020 m. tyrimas rodo, kad jeigu Lietuvos mokyklose mokytųsi bent po 200 vaikų, mokinių gebėjimų testų rezultatai pagerėtų 9 proc., o valstybė, neskaičiuojant papildomų savivaldybių išlaidų, sutaupytų apie 10 mln. eurų per metus“, – pažymi L. Masiliauskaitė.
Ragina skirti daugiau dėmesio vaikams, o ne pastatams
Pasak L. Masiliauskaitės, lėšos, kurios šiandien skiriamos neefektyviai infrastruktūrai, galėtų būti nukreiptos į mokytojų motyvaciją ir pritraukimą, individualią pagalbą vaikui, kokybiškesnį ugdymą.
„Mūsų tikslas – kad Lietuvos švietimo sistema taptų geriausia Europoje. Iš tyrimų žinome, kad mažesnis mokinių skaičius klasėje savaime negarantuoja geresnių rezultatų. Mokymosi kokybę labiausiai lemia mokytojų ir vadovų kompetencija, ugdymo organizavimas ir pagalbos sistema. Jei riboti savivaldybių biudžetai nukreipiami į pastatus, mažėja galimybės investuoti būtent į tai, kas iš tiesų lemia kokybišką vaiko ugdymą“, – sako L. Masiliauskaitė.
Jos teigimu, yra gerųjų pavyzdžių, kaip mokyklos regionuose gali būti valdomos efektyviau ir jų neuždarant. Pavyzdžiui, kelioms mokykloms vadovauja vienas vadovas, jos dalijasi administracija, transportu, pasitelkia šiuolaikines technologijas, tokias kaip dirbtinis intelektas, efektyvinant mokytojų darbą ir t. t.
„Deja, pasitaiko ir priešingų situacijų. Kai kuriuose regionuose, siekiant išlaikyti esamą mokyklų tinklą, ribojama, kiek mokinių gali priimti atskiros ugdymo įstaigos. Kitaip tariant, nustatoma klasių komplektų kvota, kiek vaikų gali mokytis konkrečioje mokykloje. Tokiais atvejais yra baudžiamos stiprios, kokybišką ugdymą užtikrinančios mokyklos – nors daug tėvų nori leisti į jas vaikus, joms neleidžiama formuoti papildomų klasių, net jei tam ir yra pajėgumų“, – sako L. Masiliauskaitė.
Duomenų problemos
L. Masiliauskaitė pažymi, kad pirmą kartą vienoje vietoje paprastai pateikti švietimo duomenys atskleidžia ne tik didelius finansavimo skirtumus, bet ir duomenų kokybės problemas švietime.
„Jeigu norime, kad Lietuvos švietimo sistemos kokybė augtų, turime identifikuoti silpnąsias vietas. Tam būtina nuolat analizuoti kuo daugiau duomenų. Tačiau surinkę visus atvirai prieinamus duomenis į vieną vietą pamatėme, kad yra daug neatitikimų. Todėl vertinant atskirų konkrečių mokyklų finansavimą svarbu atsižvelgti į tai, kad duomenys gali būti netikslūs. Dažnai jie suvedami rankiniu būdu, trūksta sistemizacijos, nėra vieningo apibrėžimo, kas laikoma pedagogu ar mokiniu“, – pažymi L. Masiliauskaitė.
Kita vertus, net ir esant duomenų ribotumams, yra akivaizdu, kad dėl demografinių tendencijų mokinių skaičius regionuose ir toliau mažės.
„Tikimės, kad finansavimo duomenys paskatins visuomenę daugiau diskutuoti apie prioritetus. Ar Lietuvos švietimas turi orientuotis į pastatų išlaikymą, ar į turinį? Į sienas ar į žmones? Beje, kokybiškas švietimas, o ne pastatai, ypač dabar, kai pragyvenimas didžiuosiuose miestuose brangsta, yra vienas geriausių būdų regionams pritraukti daugiau jaunų šeimų į savo savivaldybes ir kartu atgaivinti mokyklas“, – sako L. Masiliauskaitė.
Apie „Švietimas #1“
VšĮ „Švietimas numeris vienas“ – tai ne pelno siekianti, Lietuvos startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigta organizacija, vienijanti lyderius, kurie siekia kurti pažangią, pasaulyje pirmaujančią švietimo sistemą.