Visgi dalį tėvų ir mokytojų kai kurie aspektai vis dar neramina – pavyzdžiui, kaip technologijų amžiuje rasti balansą tarp tradicinio mokymosi ir skaitmeninių įrankių naudojimo, ar kelią besiskinančios šiuolaikinės priemonės apskritai nesusilpnins svarbių jauno, besivystančio žmogaus kompetencijų.
Bendrovės „Epson“ Europos rinkos plėtros vadovė ir viceprezidentė dr. Sara Henklemann-Hillebrand įsitikinusi, kad gyvename tokiame amžiuje, kai švietime turime daugiau technologijų nei bet kada anksčiau, tačiau tai švietimo sistemoms visame pasaulyje kartu suteikia ir naujų galimybių.
Specialistė įsitikinusi – DI nėra nei išgelbėjimas, nei katastrofa. Tai – įrankis, kurio poveikis priklauso nuo to, kaip mes gebėsime jį valdyti bei taikyti. Taip pat ir mokykloje.
Vaikai ir DI: įvertino, kiek ir kuo dirbtinis intelektas naudingas, neišvengiamas bei pavojingas vaikams
„Technologijos niekada neturėtų pakeisti skaitymo, dialogo, rašymo ranka ar kasdienio ryšio su realiu pasauliu. Tačiau, jei technologijos integruojamos apgalvotai, jos gali tik praturtinti mokymąsi ir gerinti įtrauktį.
Galiausiai, DI turėtų tarnauti žmogaus tobulėjimui, o ne bandyti paversti jį nekritišku“, – pabrėžia dr. Sara Henklemann-Hillebrand.
Apie DI vaidmenį švietime jau kovo 6 dieną bus galima išgirsti ir portalo Lrytas organizuojamame forume „Švietimo kodas“, kuriame „Epson Europe B.V.“ generalinis direktorius Baltijos šalims Mantas Nemickas pristatys pranešimą „Tarp dirbtinio intelekto ir kreidos: įtraukaus, subalansuoto ir žmogiško mokymosi modeliavimas“.
– Sara, papasakokite šiek tiek daugiau apie savo profesinę patirtį, karjeros kelią. Kiek laiko dirbate švietimo srityje?
Susiję straipsniai
– Švietimo srityje dirbu jau daugiau nei 15 metų – visada būdavau atsidūrusi tam tikroje pedagogikos, technologijų ir politikos sankirtoje. Šiuo metu užimu „Epson“ švietimo sektoriaus Europos rinkos plėtros vadovės pareigas – bendradarbiauju su ministerijomis, su mokyklų vadovais, mokytojais ir kitais partneriais visoje Europoje.
Mano patirtis tarpusavyje apima švietimo strategiją, rinkos plėtrą ir domėjimąsi, kaip skaitmeninis įsitraukimas kuria lygias galimybes.
Daugelį metų glaudžiai bendradarbiavau su K-12 (švietimo įstaigos nuo darželio iki 12 klasės, – aut.past.) institucijomis, aukštojo mokslo įstaigomis ir politikos formuotojais, stebėdama, kaip skaitmeninė transformacija skirtingose šalyse vystosi labai skirtingu greičiu.
Daugiausia motyvacijos turiu tada, kai galiu palaikyti sistemas, kuriančias įtraukią, tvarią ir ateities poreikiams pritaikytą mokymosi aplinką.
„Epson“ nuotr.
– Kokią vietą, jūsų nuomone, dirbtinis intelektas užima šiandienos mokyklose? Ką pati pastebite?
– DI jau yra mokyklose. Tai yra dabartis. Kartais jis jose yra labai akivaizdžiai – per įvairias mokymosi platformas ir įrankius, o kartais – ir netiesiogiai, pavyzdžiui, per programas, kurias mokiniai naudoja jau privačiai.
Bet ką aš pastebiu skirtingose Europos šalyse, tai yra toks smalsumo ir neužtikrintumo mišinys. Pedagogai pripažįsta dirbtinio intelekto potencialą, kalbėdami apie individualų, personalizuotą mokymąsi, suteikiant grįžtamąjį ryšį ir administracinę pagalbą. Bet kartu nerimaujama dėl duomenų apsaugos, per didelio atsidavimo į automatizacijos rankas ir net galimos kritinio mąstymo įgūdžių erozijos.
Tai verčia apie skaitmeninių įrankių poveikį apskritai kalbėti plačiau. Naujausias „Epson“ užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad 71 proc. mokytojų visoje Europoje nori labiau susikoncentruoti į tradicinę mokymosi medžiagą, pavyzdžiui, vadovėlius ar pratybas.
Taip pat 40 proc. mokytojų mano, kad nešiojamieji kompiuteriai ir planšetės gali turėti neigiamos, net žalingos įtakos mokymuisi, kai tuo yra piktnaudžiaujama.
Šie duomenys pabrėžia svarbų dalyką: pedagogai nesiekia atsisakyti technologijų ir jų nesmerkia, bet nori balanso – kad jos derėtų su jau gerai patikrintais metodais ir tarnautų aiškiems mokymosi tikslams, o ne nuo jų atitrauktų mokinių dėmesį.
DI šiandien jau nebėra eksperimentinis reiškinys, bet taip pat dar nėra ir visiškai integruotas į mokyklų struktūras. Mokyklos vis dar nusistatinėja aiškias taisykles, pareigas ir etikos ribas.
– Kokios šalys ar regionai labiausiai linkę taikyti dirbtinį intelektą savo švietimo sistemose? Kodėl?
– Šalys, kurios jau turi susikūrusios stiprią skaitmeninę infrastruktūrą ir turi aiškias nacionalines strategijas, pavyzdžiui, Estija, Suomija ar Singapūras, paprastai juda greičiau. Jau turimą technologinį pasirengimą jos derina su politiniais sprendimais ir mokytojų ruošimu.
Tačiau technologijų pritaikymas nėra tik infrastruktūros klausimas. Tai taip pat susiję su požiūriu ir valdysena. Regionai, kurie į DI žiūri ne kaip į technologijų lenktynes, o kaip į švietimo klausimą, klausiantys, kaip tai padeda siekti stipresnių mokymosi rezultatų ir įtraukties, yra labiau linkę jį taikyti tvariai.
Europoje matome vis didesnį susilyginimą su platesnėmis struktūromis, pavyzdžiui, Europos Sąjungos (ES) Skaitmeninio švietimo veiksmų planu, tačiau tempai vis dar labai skiriasi.
– Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijoje, mokyklose jau sprendžiama dėl mobiliųjų telefonų uždraudimo, nemažai diskusijų apie tai girdima ir Lietuvoje. Kita vertus, kalbama ir apie augantį dirbtinio intelekto vaidmenį, jo naudojimo būdus. Kaip šioje vietoje rasti balansą?
– Iš tiesų, tai vienas kitam neprieštarauja. Išmaniųjų telefonų ribojimas klasėse dažnai yra susijęs su tuo, jog norima išlaikyti mokinių dėmesį, puoselėti jų socialinius įgūdžius ir skatinti nepaviršutinišką mokymąsi. Tai lyg sprendžia dėmesio blaškymo ir pasyvaus įsitraukimo problemą. Kita vertus, dirbtinis intelektas gali padėti mokytis labiau struktūruotai – kai jis naudojamas sąmoningai ir tikslingai.
Tokio balanso idėją patvirtina ir naujausi „Epson“ užsakymu atlikti tyrimai, kurie parodė, kad daugiau nei pusė mokytojų ir tėvų nori, jog technologijos mokyklose būtų naudojamos labiau subalansuotai, t. y., jog skaitmeniniai įrankiai būtų naudojami mokymo kokybei gerinti ir stiprinti, o ne tiesiog dėl savęs.
Tyrimas taip pat atskleidžia, kad didžioji dauguma pedagogų ir tėvų įsitikinę, jog tradicinės mokymo priemonės, tokios kaip vadovėliai ar pratybos, turi teigiamą poveikį – ypač skaitymo įgūdžiams ir žinių įsisavinimui.
Taigi, vietoje to, kad rinktųsi tarp telefonų uždraudimo arba visiško DI įliejimo į mokymosi procesą, mokyklos turėtų apsibrėžti aiškius principus, kurie reglamentuotų technologijų naudojimą mokykloje, ir nustatyti, kada ir kaip DI priemonės padeda siekti mokymosi tikslų, o kada priešingai – gali tik bereikalingai atitraukti dėmesį.
– Vieni DI laiko neišvengiama ateitimi, kiti – grėsme. Kaip DI gali iš esmės tarnauti šiandienos ir ateities švietimo sistemai? Galbūt galite pateikti keletą konkrečių pavyzdžių?
– DI nėra nei išgelbėjimas, nei katastrofa. Tai – įrankis, ir, kaip ir bet kurio kito įrankio, jo poveikis priklauso nuo to, kaip mes jį taikome bei valdome.
DI iš esmės gali būti naudingas švietimui trijose pagrindinėse srityse. Pirmiausia – individualiai pagalbai. Prisitaikančios sistemos gali padėti dar gana anksti nustatyti vaiko mokymosi spragas ir pateikti diferencijuotus, individualiems poreikiams pritaikytus uždavinius.
Antra – administracinės naštos sumažinimas. Automatizavus tam tikrus dokumentus ar kasdienes užduotis, mokytojai gali sutaupyti laiko ir skirti jį prasmingam ryšio kūrimui, bendravimui.
Trečia – prieinamumas. Tam tikri DI įrankiai arba kitos pagalbinės technologijos gali pagerinti įvairių poreikių turinčių moksleivių įtrauktį.
Tačiau DI niekada neturėtų pakeisti mokytojo ir jo sprendimų, jo vaidmens. Mokytojas yra išskirtinai žmogiška profesija. Empatijos, etiško įvertinimo ir sąmoningumo neįmanoma automatizuoti.
„Epson“ nuotr.
– Ar mokytojai sugebės prisitaikyti prie kintančios realybės ir dirbtinio intelekto įtakos? Kam tai bus sunkiausia, o kam – lengviausia? Ir ar gali būti, kad vaikai su tuo visgi susidoroja geriau nei suaugusieji?
– Per kelis pastaruosius dešimtmečius mokytojai prisitaikė prie visų didžiausių technologinių pokyčių – nuo interaktyvių lentų iki skaitmeninių mokymosi platformų. Prisitaikys ir vėl. Tikrasis iššūkis yra ne amžius, bet pasitikėjimas ir vienas kito palaikymas.
Mokytojai, kurie yra gerai paruošiami, turi laiko eksperimentams ir sulaukia institucinės pagalbos, tikrai lengviau integruos DI į mokymo procesą.
Vaikai gali būti intuityvesni skaitmeninių įrankių naudotojai, tačiau tai nereiškia, kad jie geriau supras jų reikšmę ir pasekmes. Svarbiausias dalykas – reikėtų vadovautis kritiniu mąstymu ir atsakingai šiais įrankiais naudotis. Šia prasme suaugusieji vis dar išlieka pačiu svarbiausiu pavyzdžiu.
– Kaip švietimo sistemos visame pasaulyje turėtų pasiruošti tam, kad dirbtinis intelektas greičiausiai taps labai svarbia, gal net neatsiejama gyvenimo dalimi?
– Pasiruošimas turėtų vykti keliomis kryptimis:
1. Mokymo programa: DI raštingumas turi tapti skaitmeninio raštingumo dalimi. Mokiniai turėtų suprasti, kaip veikia algoritmai, kur jau atsiranda šališkumas ir kaip naudojami duomenys;
2. Mokytojų rengimas: pedagogams reikia struktūrizuoto profesinio augimo, kuris apimtų ir technines žinias, ir diskusijas;
3. Valdymas: būtina turėti aiškią privatumo, skaidrumo ir atskaitingumo politiką. Svarbiausia, kad švietimo sistemos būtų orientuotos į unikalių žmogiškųjų kompetencijų stiprinimą: kūrybiškumą, bendradarbiavimą, empatiją ir kritinį mąstymą. Šios kompetencijos taps dar vertingesnės dirbtinio intelekto valdomame pasaulyje.
– O kokį patarimą duotumėte tiems, kurie nerimauja dėl DI poveikio vaikams?
– Susirūpinimas šiuo atveju yra natūralus ir netgi sveikas – jis rodo atsakomybę.
Mano patarimas būtų toks: koncentruokitės ne į tai, kad DI reikėtų kaip nors riboti, bet labiau į tai, kaip reguliuoti, naviguoti jo naudojimą. Vaikams reikalinga aplinka, kurioje jie mokytųsi ne tik kaip naudoti DI, bet ir apskritai kada bei kodėl jį naudoti.
Technologijos niekada neturėtų pakeisti skaitymo, dialogo, rašymo ranka ar kasdienio ryšio su realiu pasauliu. Tačiau, jei technologijos integruojamos apgalvotai, jos gali tik praturtinti mokymąsi ir gerinti įtrauktį. Galiausiai, DI turėtų tarnauti žmogaus tobulėjimui, o ne bandyti paversti jį nekritišku.
Jei šis principas taps mūsų sprendimų pagrindu, į ateitį galėsime žvelgti jau ne su baime, o su pasitikėjimu.
Didžiausias Lietuvoje švietimo forumas „Švietimo kodas“ – jau kovo 6-ąją Kaune, Vytauto Didžiojo universitete.