Pameistrystė regionuose: ar ši mokymosi forma gali prisidėti prie regionų plėtros?

Pastaraisiais metais Lietuvoje Europos socialinio fondo agentūra įgyvendino didžiausią iki šiol pameistrystės skatinimo projektą „Pameistrystė – nauja galimybė man!“, kurio metu net 96 formaliojo profesinio mokymo programose besimokantys mokiniai galėjo mokytis pameistrystės forma.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vertinimu, pagrindinis šio projekto pasiekimas – tai, kad visos profesinio mokymo įstaigos dalyvavo įgyvendinant pameistrystę, o ši mokymosi forma buvo praktiškai išbandyta visuose Lietuvos regionuose

Tai leido įsitikinti, kad pameistrystė gali veikti ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miestuose. Be to, pameistrystės forma buvo sėkmingai mokomasi beveik 100 specialybių, paneigiant mitą, kad ši sistema tinka tik kelioms profesijoms. Šis projektas yra gera pradžia. Dabar su visais socialiniais partneriais tariamasi, kaip pasiekti, kad pameistrystė neliktų laikinu impulsu, o taptų nuosekliai plėtojama sistema.

Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Plungės rajono meras Audrius Klišonis pameistrystę vertina labai pragmatiškai – per realius regionų verslo poreikius. Jo teigimu, regionuose veikiančioms įmonėms trūksta siaurų sričių specialistų, gebančių atlikti konkrečius technologinius darbus tiek paslaugų sektoriuje, tiek gamyboje.

Universitetai ir kolegijos suteikia bendrą išsilavinimą ir platesnį matymą, tačiau verslui dažnai reikia darbuotojų, kurie gebėtų dirbti su konkrečia įranga, valdyti technologines linijas ar atlikti specifines operacijas. Kadangi mokymo įstaigos neturi visų modernių gamybinių technologinių sprendimų, pameistrystė leidžia mokiniui įgyti reikalingus įgūdžius tiesiogiai dalyvaujant realiame gamybos procese.

A. Klišonis akcentuoja ir verslo atsakomybę – įmonės, bendradarbiaudamos su mokyklomis ir kitais socialiniais partneriais, turėtų ir pačios prisidėti prie sau reikalingų darbuotojų ugdymo. Tai ypač aktualu situacijoje, kai dalis pramonės dėl kaštų ar kitų priežasčių iš didžiųjų miestų keliasi į regionus.

Jei regione nėra parengtų specialistų, investiciniai sprendimai gali būti atidėti arba nukreipti į kitą vietą. Pameistrystė šiuo atveju tampa jungtimi tarp švietimo sistemos ir realios ekonomikos. Ji leidžia verslui būti ne tik pasyviu darbo rinkos stebėtoju, bet ir aktyviu formuotoju.

Regionų demografinė situacija Lietuvoje išlieka sudėtinga. Jauni žmonės išvyksta į didmiesčius ar užsienį ne tik dėl studijų, bet ir dėl geresnių darbo galimybių. Regionuose išplėtota pameistrystė galėtų turėti papildomą poveikį šiai situacijai spręsti. A. Klišonio teigimu, viena svarbiausių paskatų žmogui likti ar sugrįžti į regioną yra kokybiška darbo vieta ir lūkesčius atitinkančios pajamos. Regionų ateities jis neįsivaizduoja be pramonės plėtros, išskyrus išimtinius atvejus, tokius kaip Neringa, kuri orientuota į turizmą.

Visur kitur be stipraus verslo ir gamybos sektoriaus regionų gyvybingumas bus sunkiai įsivaizduojamas. Pameistrystė leidžia jaunam žmogui dar mokymosi metu tapti ekonomiškai aktyviam – jis gauna atlygį, įgyja realios darbo patirties ir prisideda prie bendro vidaus produkto kūrimo. Tai reiškia, kad pameistrystė ne tik mažina jaunimo nedarbą, bet ir kuria papildomą vartojimo impulsą vietos ekonomikai.

Be to, pameistrystė suteikia aiškesnę karjeros trajektoriją – nuo mokymosi iki darbo vietos, o vėliau, jei reikia, ir iki aukštesnio išsilavinimo. Tokia nuosekli struktūra gali mažinti neapibrėžtumą, kuris dažnai skatina migraciją.

Investuotojams svarbiausias klausimas – ar regione bus pakankamai kvalifikuotos darbo jėgos. A. Klišonio vertinimu, veiksminga pameistrystės sistema gali būti vienas iš esminių argumentų investuotojui renkantis vietą naujam projektui.

Jei investuotojai žinosi, kad reikiami specialistai bus parengti laiku ir kokybiškai, jų investicinė rizika mažėja ir didėja vietos patrauklumas. Tačiau savivaldybių galimybės šioje srityje ribotos, todėl asociacijos prezidentas siūlo svarstyti nacionalinio lygmens mokestines lengvatas į regionus persikeliančioms įmonėms, panašias į taikomas laisvosiose ekonominėse zonose.

Vis dėlto, jo nuomone, net ir mokesčių politika neveiks, jei nebus sisteminės pameistrystės plėtros. Kiekvienam investuotojui svarbus ne pažadas, o veikiančios sistemos buvimas.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentė dr. Monika Paulė pameistrystę vertina makroekonominiu lygmeniu. Empiriniai tyrimai rodo, jog pameistrystės paplitimas koreliuoja ir su mažesniu jaunimo nedarbo lygio.

To puikus pavyzdys – šalys, išvysčiusios dualinę sistemą, kai teorinis mokymasis mokymo įstaigoje derinamas su pameistryste įmonėje, mokiniui vienu metu mokantis ir dirbant realioje darbo aplinkoje. Tarptautinės darbo organizacijos bei „Eurofound“ fondo analizės patvirtina, kad šalyse, kuriose dualinė sistema išvystyta, jaunimo nedarbas paprastai yra reikšmingai mažesnis.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, dualinė sistema vidutiniškai sumažina jaunimo nedarbą apie 5 procentiniais punktais. Tokios šalys kaip Vokietija ar Šveicarija rodo, kad pameistrystė gali veikti kaip struktūrinis stabilizatorius pereinant iš švietimo į darbo rinką

Vis dėlto M. Paulė pabrėžia, kad šio reiškinio nederėtų aiškinti vien tik pameistryste – svarbi ir bendra ekonomikos struktūra. Tačiau pameistrystė aiškiai veikia kaip pereinamojo laikotarpio amortizatorius.

Kalbant apie ilgalaikį poveikį, pameistrystė siejama ir su darbo našumu. Vokietijos ir Šveicarijos tyrimai rodo, kad pameistrių produktyvumas per trejus metus reikšmingai išauga – nuo maždaug trečdalio kvalifikuoto darbuotojo lygio iki beveik trijų ketvirtadalių.

Įmonėse, kurios taiko pameistrystę, apyvarta vienam darbuotojui gali būti 1,7–2,3 proc. aukštesnė nei panašiose įmonėse be pameistrių. Nors Lietuvoje išsamios nacionalinės kaštų-naudos analizės dar nėra atlikta, praktiniai signalai rodo, kad finansinė logika egzistuoja. Darbdaviams gali būti kompensuojama iki 70 proc. pameistrio darbo užmokesčio ir dalis meistro atlygio.

Tarptautinė praktika rodo, kad investicijos dažniausiai atsiperka per 2–3 metus. Tai leidžia pameistrystę vertinti ne tik kaip socialinę iniciatyvą, bet ir kaip konkurencingumo didinimo priemonę.

Lietuvoje daugiau nei 40 proc. jaunų suaugusiųjų turi aukštąjį išsilavinimą – tai vienas aukščiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Tačiau apie 26,5 proc. dirbančiųjų pasižymi pernelyg aukšta kvalifikacija savo pareigoms. Tai rodo ne absoliutų kvalifikacijos trūkumą, o struktūrinį disbalansą. Pameistrystė gali veikti kaip korekcinis mechanizmas, stiprinantis praktinių kompetencijų pasiūlą ir racionalizuojantis darbo rinką.

Ar pameistrystė gali sustiprinti Lietuvos regionus? Atsakymas yra kompleksiškas. Pameistrystė veikia tik tada, kai ji integruota į augimo potencialą turinčias įmones. Regionuose, kur verslo bazė silpna, siauri įgūdžiai gali būti sunkiai pritaikomi.

Tačiau subalansuotai vertinant savivaldos, verslo ir švietimo institucijų pozicijas, galima teigti, kad pameistrystė turi realų potencialą tapti viena iš regionų ekonomikos stiprinimo grandžių. Ji nepakeis visos ekonomikos struktūros, tačiau gali padėti racionaliau panaudoti žmogiškuosius išteklius, mažinti jaunimo nedarbą, stiprinti investicinį aiškumą ir ilgainiui prisidėti prie produktyvumo augimo.

Jei pameistrystė bus plėtojama kaip ilgalaikė, kokybe grįsta sistema, ji gali tapti ne tik profesinio mokymo forma, bet ir svarbiu Lietuvos ekonominės ir regioninės politikos elementu.