Pameistrystė – nuo mokymosi formos iki valstybės ekonominės strategijos

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius Julius Jakučinskas pastarųjų metų pameistrystės skatinimo etapą vadina didžiausiu tokio pobūdžio projektu Lietuvoje. Tačiau jo vertinime svarbiausia ne tik skaitiniai rezultatai.

„Pagrindiniu laimėjimu galima laikyti ne tiek pačius pameistrystės skaičius, kiek tai, kad visos profesinio mokymo įstaigos dalyvavo projekte ir vykdė profesinį mokymą pameistrystės forma“, – pažymi jis. Mūsų vykdomo projekto „Pameistrystė – nauja galimybė man!“ metu net 96 formaliojo profesinio mokymo programose besimokantys mokiniai galėjo mokytis pameistrystės forma.

Tai reiškia, kad pameistrystė buvo išbandyta visoje šalyje – tiek mažesniuose regionuose, tiek didžiuosiuose miestuose – ir įsitikinta, jog ji gali veikti vienodai sėkmingai skirtinguose ekonominiuose kontekstuose.

Dar vienas svarbus aspektas – paneigtas mitas, kad pameistrystė tinka tik siauram profesijų ratui. Įgyvendinant projektą beveik 100 specialybių buvo mokomasi pameistrystės forma. Tai iš esmės keičia diskusijos toną: modelis yra lankstus ir gali būti pritaikomas plačiai ekonomikos struktūrai.

J. Jakučinskas pabrėžia, kad Lietuvoje dar laukia ilgas kelias, kol pameistrystė taps iš tiesų lygiaverte mokymosi forma greta įprasto mokyklinio profesinio mokymo. Tam reikės daugiamečių, nuoseklių valstybės, verslo ir švietimo įstaigų pastangų.

„Pameistrystė yra ne tik mokymosi forma, bet ir kultūrinis reiškinys“, – akcentuoja jis. Teisinis reguliavimas jau įtvirtintas profesinio mokymo sistemoje, tačiau tai savaime sėkmės negarantuoja. Sėkmė priklauso nuo gebėjimo rasti balansą tarp laisvės veikti ir kokybės užtikrinimo, tarp finansinių paskatų ir realaus įsipareigojimo.

Projektas taip pat parodė, kad nors pameistrystės centre formaliai yra pameistrys ir jį mokantis meistras, esminė ašis išlieka profesinio mokymo įstaiga. Ji veikia kaip fasilitatorius – nuo jos prasideda ir ties ja baigiasi kiekviena pameistrystė. Už kiekvienos sėkmės istorijos slypi gana paprasta formulė: profesinio mokymo įstaigos, pameistrio ir meistro motyvacija siekti rezultato.

Ši formulė kartojasi ir Metų pameistrio konkurso nominantų bei laureatų istorijose. Tai rodo, kad sistema veikia tada, kai egzistuoja ne tik finansiniai mechanizmai, bet ir aiškus vertybinis pagrindas.

Ekonominę pameistrystės reikšmę ypač akcentuoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentė ir Švietimo politikos komiteto pirmininkė dr. Monika Paulė. Jos teigimu, empiriniai tyrimai rodo stiprų neigiamą ryšį tarp pameistrystės paplitimo ir jaunimo nedarbo lygio.

Tarptautinės darbo organizacijos ir „Eurofound“ analizės patvirtina, kad šalyse, kuriose dualinė sistema plačiai išvystyta, jaunimo nedarbas paprastai yra reikšmingai mažesnis. EBPO duomenimis, dualinė sistema vidutiniškai sumažina jaunimo nedarbą apie 5 procentiniais punktais.

Tokios šalys kaip Vokietija ar Šveicarija, turinčios gilias pameistrystės tradicijas, demonstruoja vienus žemiausių jaunimo nedarbo rodiklių Europoje. Vis dėlto, kaip pabrėžia M. Paulė, nederėtų šio reiškinio aiškinti vien tik pameistryste. Svarbi ir bendra ekonomikos struktūra, stipri pramonės bazė, eksporto sektoriaus konkurencingumas.

Tačiau pameistrystė akivaizdžiai veikia kaip struktūrinis stabilizatorius pereinant iš švietimo į darbo rinką. EBPO tyrimai rodo, kad apie 80 proc. ilgalaikę pameistrystę baigusių jaunuolių per pirmuosius septynerius karjeros metus randa nuolatinį darbą. Tarp tų, kurie tokioje sistemoje nedalyvavo ir pradėjo nuo terminuotų sutarčių, šis rodiklis siekia apie 40 proc.

Tai reiškia trumpesnį nedarbo laikotarpį, mažesnę socialinę riziką ir spartesnę integraciją į produktyvią veiklą. Ekonomine prasme tai yra ne tik individualios karjeros sėkmės, bet ir viešųjų finansų stabilumo klausimas.

Lietuvoje išsamios nacionalinės pameistrystės kaštų – naudos analizės kol kas nėra atlikta. Tačiau praktiniai signalai rodo, kad finansinė logika egzistuoja.

Darbdaviams gali būti kompensuojama iki 70 proc. pameistrio darbo užmokesčio ir dalis meistro atlygio. Be to, pameistrystės laikotarpiu įmonė gali įvertinti darbuotojo tinkamumą su mažesne rizika nei įprasto įdarbinimo atveju.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad investicijos dažniausiai atsiperka per 2 – 3 metus po įsidarbinimo. Vokietijos ir Šveicarijos tyrimai atskleidžia ir produktyvumo dinamiką: pameistrių produktyvumas išauga nuo maždaug 30 – 37 proc. kvalifikuoto darbuotojo lygio pirmaisiais metais iki 68 – 75 proc. trečiaisiais metais.

Įmonių lygmeniu nustatyta, kad pameistrystę taikančiose įmonėse apyvarta vienam darbuotojui yra 1,7 – 2,3 proc. aukštesnė nei panašiose įmonėse be pameistrių. EBPO duomenys rodo, kad mažesnis įgūdžių neatitikimas gali paaiškinti iki 12 proc. našumo skirtumų tarp šalių.

Tai leidžia kalbėti ne tik apie koreliaciją, bet ir apie reikšmingus priežastinius mechanizmus tarp išvystytos pameistrystės sistemos ir ilgalaikio darbo našumo augimo.

Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą turi daugiau nei 40 proc. jaunų suaugusiųjų – vienas aukščiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Tačiau STRATA duomenimis, apie 26,5 proc. dirbančiųjų pasižymi pernelyg aukšta kvalifikacija savo užimamoms pareigoms.

Tai reiškia, kad aukštasis išsilavinimas dažnai naudojamas pozicijose, kurioms jo objektyviai nereikia. Todėl tiksliau kalbėti ne apie absoliutų vidurinės kvalifikacijos deficitą, o apie neefektyvią kvalifikacijos struktūrą.

Pameistrystė galėtų padėti racionalizuoti šią struktūrą, jei ji būtų orientuota į realius verslo poreikius. Tai reiškia, kad būtinas ne tik kiekybinis augimas – pavyzdžiui, siekis padidinti pameistrystės dalį nuo maždaug 3 proc. iki 15 proc. – bet ir kokybinis sistemos brandumas.

Ar pameistrystė gali tapti regioninės ekonomikos stabilizavimo mechanizmu? Vienareikšmiško atsakymo nėra. M. Paulė pabrėžia, kad pameistrystė veikia tik tada, kai ji integruota į augimo potencialą turinčias įmones.

Regionuose, kur rinka siaura ir įmonių bazė silpna, pameistrystė gali tapti rizikinga – įgyti siauri įgūdžiai gali būti nepanaudojami, jei verslas traukiasi ar bankrutuoja. Todėl regioninė pameistrystė turi būti derinama su platesnėmis verslo plėtros ir investicijų skatinimo priemonėmis.

Tai dar kartą rodo, kad pameistrystė negali būti vertinama izoliuotai nuo ekonominės politikos.

Tarptautiniai tyrimai, pavyzdžiui, Darbo ekonomikos instituto (IZA), įsikūrusio Vokietijoje, analizės, rodo, kad šalyse su stipria dualine sistema jaunimo nedarbas mažiau svyruoja ekonominių krizių metu. Tačiau Lietuvoje tokio poveikio empirinio vertinimo kol kas neturime.

Todėl kalbėti apie aiškų amortizacinį efektą būtų per anksti. Vis dėlto ekonominė logika leidžia manyti, kad geriau sureguliuotas perėjimas iš švietimo į darbo rinką gali sumažinti krizės padarinių mastą.

Šiandien aukštesniuoju lygmeniu – vyriausybės, verslo ir darbdavių asocijuotų struktūrų –suvokimas, kad pameistrystė yra efektyvi profesinio mokymo forma, jau įsitvirtinęs. Didesnių diskusijų dėl to nebekyla.

Todėl didžiausias dėmesys turi būti nukreiptas į mokinių ir įmonių lygmenį – komunikuojant apie pameistrystės naudas, stiprinant profesinio mokymo įvaizdį ir kuriant tvarius paskatų mechanizmus.

Kaip rodo tiek švietimo, tiek verslo atstovų argumentai, pameistrystė Lietuvoje gali tapti ne tik alternatyvia mokymosi forma, bet ir vienu iš ilgalaikio produktyvumo, konkurencingumo ir darbo rinkos stabilumo veiksnių.

Klausimas šiandien – ne ar ji reikalinga, o ar Lietuva pasirengusi ją laikyti ekonominės politikos dalimi.

Daugiau informacijos apie pameistrystę ir galimybes skelbiama interneto svetainėje: https://igykprofesija.lt/pameistryste

Projektas „Pameistrystės viešinimas Lietuvoje“ finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“lėšomis.