Dirbtinis intelektas mokyklose: kaip jį paversti mokymosi, o ne nusirašinėjimo įrankiu?

Kaip šiuos įrankius panaudoti taip, kad jie taptų vertingais partneriais, aiškina „Telia Lietuva“ Dirbtinio intelekto, duomenų ir analitikos vadovė Asta Bagdonavičienė.

Pirmasis pokytis, anot ekspertės, turėtų įvykti mąstyme – ji ragina nustoti dirbtinį intelektą laikyti įrankiu, kuris viską padaro už mokinį.

„DI nėra mokinys ir nėra mokytojas. Jis – asistentas: greitas, kartais labai kūrybingas, bet klaidingas ir be atsakomybės už rezultatą. Atsakomybę visada neša žmogus. Tai reiškia, kad tikrasis tikslas mokykloje turėtų būti ne „ar mokinys panaudojo DI“, o ar mokinys mokėsi: ką suprato, ką patikrino, ką patobulino, kokius sprendimus priėmė ir kodėl.“

Ji pabrėžia, kad praktikoje tai veikia tuomet, kai mokytojai aiškiai apibrėžia ribas ir įvardija: kur DI tinka, o kur – ne.

„Pavyzdžiui, tinka idėjų generavimui, struktūros pasiūlymui, alternatyvių argumentų suradimui, teksto redagavimui, pavyzdžių ar analogijų kūrimui, žingsnių plano sudarymui ar pasiruošimui debatams.

Tačiau netinka (arba tinka tik su aiškiomis ribomis): kontroliniams, kai tikrinamas individualus supratimas, ar užduotims, kur svarbus autentiškas rašymo stilius, pavyzdžiui, asmeninei refleksijai“, – aiškina A. Bagdonavičienė.

Svarbi ir kita taisyklė – jei mokinys negali paaiškinti, kaip ir kodėl priėjo prie atsakymo, vadinasi, realaus supratimo nėra, net jei rezultatas atrodo nepriekaištingas.

Todėl užduotys turėtų būti konstruojamos taip, kad atsiskleistų pats mąstymo procesas: pradinė versija, pasiūlymai, pasirinkimai ir argumentai. Tik tada dirbtinis intelektas tampa ne nusirašinėjimo priemone, o įrankiu, kuris padeda mąstyti.

Ekspertė ragina nepamiršti emocinio aspekto – mokiniai turi jaustis saugiai ir neslėpti, kai naudoja DI.

„Jei mes norime atsakingo naudojimo, turime normalizuoti skaidrumą – „naudojau, nes…“ – ir mokyti, kaip tai daryti etiškai. Mokytojams čia tenka labai praktiškas vaidmuo: parodyti pavyzdį, duoti „receptus“ – klausimų šablonus. Vis dėlto, svarbiausia – paaiškinti, kaip atpažinti, kada DI „pūtė miglą“, kada supaprastino, kada sugalvojo faktus“, – pataria specialistė.

Ar virtualūs įrankiai gali padėti ugdyti kritinį mąstymą? Pasak ekspertės, taip – jei naudojamas sąmoningai.

„Sakyčiau, reikia pradėti nuo skaidrumo. Jei mokinys ar mokytojas atvirai pasako „aš šį įrankį naudoju“, jis jau atliko pirmą kritinio mąstymo veiksmą: įsivertino, kad šiai konkrečiai užduočiai DI gali būti naudingas.“

Ji pati dirbtinį intelektą naudoja struktūruotai. „Mano principas labai aiškus – dirbu „algoritmiškai“: pirma pateikiu kontekstą, apibrėžiu rėmus, pasidalinu savo pradinėmis mintimis. Tada prašau DI papildyti ir pasiūlyti aspektų, kurių pati dar neapgalvojau.“

Tokiu būdu šis įrankis man nėra tiesiog atsakymų generatorius. Jis padeda plėsti mąstymą, išjudinti kūrybiškumą ir pamatyti daugiau kampų.“

Tą patį galima perkelti ir į klasę. Pavyzdžiui, ruošiantis debatams, mokinys gali paprašyti skaitmeninį asistentą suformuluoti priešingus argumentus ar parodyti logikos spragas.

„Tačiau svarbiausia – neužtenka paklausti „ką daryti“. Verta paklausti ir „kada tai neveiks, ir kodėl“. Man šitas klausimas yra vienas vertingiausių, nes jis automatiškai įjungia kritinį mąstymą: padeda ne tik pasiskolinti idėją, bet ir suprasti ribas, rizikas“, – primena „Telia Lietuva“ atstovė.

Ar virtualūs įrankiai gali iš pamatų keisti mokytojo profesiją? A. Bagdonavičienė įsitikinusi – iš esmės ne.

„Nuoširdžiai manau: mokytojo vaidmuo iš esmės nesikeičia. Ir tai sakau drąsiai. Mokytojas visada perduodavo faktines žinias, bet mokymo esmė niekada nebuvo vien faktai. Faktus galima rasti enciklopedijoje, internete ar DI įrankyje.“

Dirbtinis intelektas gali padėti pasiruošti pamokoms, diferencijuoti užduotis ar pasiūlyti daugiau diskusijų kampų bei grįžtamojo ryšio formų. Vis dėlto, kaip pabrėžia A. Bagdonavičienė, tikslas nėra „daryti daugiau“, o kurti kokybiškesnį mokytojo ir mokinio santykį bei daugiau asmeninio ryšio mokymosi procese.

„Kitaip tariant, mokytojo profesionalumas tampa dar svarbesnis, nes reikia ne tik mokyti turinio, bet ir padėti mokiniams orientuotis naujoje, DI prisodrintoje informacijos erdvėje.“

Nors dirbtinis intelektas gali praplėsti mokymosi galimybes, specialistai perspėja, kad be aiškių taisyklių jis gali turėti ir priešingą efektą. Netinkamai naudojami skaitmeniniai įrankiai gali paskatinti paviršutinišką mokymąsi, kai svarbiausia vietoje supratimo tampa greitas atsakymas.

„Ši rizika yra visiškai reali ir, mano akimis, didžiulė ten, kur mokymas vis dar remiasi faktų atkartojimu, o vertinimas tikrina tik tai, ar mokinys prisimena.“

Tokioje sistemoje DI tampa trumpiausiu keliu į teisingą atsakymą, bet ne į supratimą. Todėl vien draudimų nepakanka – reikia aiškių, praktinių gairių: kada virtualus asistentas padeda, o kada atima mokymosi procesą. Taip pat būtina kalbėti apie informacijos saugumą ir vaikų duomenų apsaugą.

Kalbant apie prieinamumą, A. Bagdonavičienė pabrėžia sistemiškumą ir svarbą, jog prieigą prie dirbtinio intelekto įrankių turėtų turėti visos mokyklos – jų mokytojai ir mokiniai. Lietuvos švietimo ministerija komunikuoja turinti tokią programą ir suteikianti prieigą prie Microsoft Copilot įrankio. Tai gera pradžia.

Panašius žingsnius kitose šalyse jau matome. Eskpertė išskiria Estijos pavyzdį – nacionalinę programą „AI Leap“ (est. TI Hüpe), kuri siekia suteikti mokykloms DI įrankius ir mokymus. Iki 2027 m. jie turėtų pasiekti apie 58 tūkst. mokinių ir 5 tūkst. mokytojų.

Lietuvoje taip pat veikia iniciatyvos, tokios kaip „Devbridge Foundation“ projektas „Learn on.AI“ ar platesnio masto judėjimas „Švietimas #1“. Tačiau, pasak pašnekovės, pavienių projektų nepakaks – itin svarbi aiški valstybės strategija ir jos įgyvendinimas; be jos rizikuojame turėti fragmentuotą pažangą.

Paklausta, koks sprendimas padėtų dirbtinį intelektą paversti atsakingu ugdymo įrankiu, ekspertė akcentuoja du dalykus: aiškias gaires ir užduočių dizainą, kuris vertina procesą. „Sakyčiau, suteikime įrankius bei galimybes skaidriam DI naudojimui mokyklose per aiškias gaires ir užduočių dizainą, kuris vertina mąstymo procesą, o ne greitą atsakymą. Taip pat lygiagrečiai investuokime į visuotines mokytojų kompetencijas. Toks pokytis dar nevyksta? Tuomet patys būkime pokyčio agentais savo aplinkoje. Linkiu turėti tam ir ūpo, ir resursų!“

Todėl svarbiausias klausimas šiandien – ne ar mokyklose bus naudojamas dirbtinis intelektas, o kaip jis bus naudojamas. Nuo to priklausys, ar DI taps patogia nusirašinėjimo priemone, ar įrankiu, kuris padės mokiniams mąstyti dar plačiau.