Utenos švietimo centro direktorė: mano ambicija – pamatyti mokytojo įdėtą darbą

V. Bujanauskienė sako, kad pasirinkimas dirbti švietime jai niekada nebuvo svarstytinas klausimas, nes visada norėjo būti mokytoja.

„Nuo pat vaikystės žaisdavau mokyklą – būrelyje vaikų aš visada būdavau mokytoja. Mano idealas buvo mano pradinių klasių mokytoja, paskui – auklėtoja. Net kopijavau jų elgesį, kalbą, apsirengimą“, – prisimena švietimo centro vadovė.

Baigusi studijas Vilniaus universitete ji pradėjo dirbti mokytoja, vėliau tapo pavaduotoja ugdymui, mokyklos direktore. 2007-aisiais atsirado reta galimybė – kurti Utenos švietimo centrą.

„Aš neatėjau į jau sukurtą kultūrą, mes kartu su Švietimo skyriumi kūrėme centrą nuo nulio. Visi darbuotojai, kultūra, idėjos – viskas buvo mūsų rankose. Tai buvo reta proga kurti instituciją, kurios savivaldybėje iki tol nebuvo, ir kurti taip, kaip įsivaizduoji pats“, – prisimena V. Bujanauskienė.

Pradžioje Švietimo centras buvo orientuotas į mokytojų kvalifikacijos tobulinimą. Tačiau per beveik du dešimtmečius jo veikla išaugo į gerokai platesnę – apimančią švietimo pagalbą, įtraukųjį ugdymą, STEAM kryptį ir tiesioginį darbą su mokiniais bei mokyklų bendruomenėmis.

„Tie dvidešimt metų buvo labai įdomūs. Lietuva turėjo galimybę per Europos struktūrinių fondų lėšas įgyvendinti daug inovacijų švietime. Savivaldybėje kartu su mokyklomis, su ikimokyklinio ugdymo įstaigomis ieškojome idėjų, radę – ieškojome žmonių, kurie eitų kartu, ir praktiškai jas įgyvendindavome. Metai po metų taip ir dėliojosi – projektai, tęstinumai, naujos kryptys. Inovacijos ateidavo, ir tu turėdavai būti pasiruošęs jas priimti“, – sako V. Bujanauskienė.

Tinklo pertvarkos metu prie centro buvo prijungta pedagoginė psichologinė tarnyba – atsirado švietimo pagalbos kryptis, o kartu ir didesnis dėmesys įtraukties temai. 2016 m. pradėtas steigti STEAM ugdymo centras, kuris išplėtė veiklą nuo kvalifikacijos tobulinimo iki integruotų, praktinių veiklų su mokiniais.

Vadovaudama Švietimo centrui, V. Bujanauskienė svarbiausiu dalyku laiko santykį su žmonėmis – gebėjimą pažinti, įsiklausyti ir pamatyti stipriąsias puses.

„Nėra žmogaus, kuris nebūtų kam nors motyvuotas. Jeigu žmogus dirba mokykloje, jis tikrai turi vietą, kurios galbūt pats nejaučia, bet kuri jį palaiko. Reikia tik atrasti, kur jis patirtų sėkmę, kad jo buvimas mokykloje nebūtų tik buvimas, bet būtų jam pačiam džiaugsmas ir kitiems atneštų džiaugsmo“, – sako V. Bujanauskienė.

Ši nuostata tapo ir kryptingu savivaldybės darbu su mokyklomis. 2019 m., dalyvaujant projekte „Lyderių laikas 3“, iškeltas tikslas „Kiekvienas vaikas yra svarbus“, o praktine jo išraiška tapo universalus dizainas mokymuisi – prieiga, leidžianti planuoti pamokas taip, kad jos būtų prieinamos skirtingų poreikių mokiniams.

„Mes buvome vieni iš pirmųjų, kurie pradėjome gliaudyti tuos paslaptingus žodžius – universalus dizainas mokymuisi. Iš pradžių tai buvo tik raidė, bet vis daugiau mokytojų jas moka perteikti savo praktika“, – pasakoja švietimo centro direktorė.

Centro veiklos rezultatai, anot direktorės, labiausiai matomi klasėje – mokytojų darbe ir tėvų pasitikėjime.

„Būna, kad mokytojas išleidžia ketvirtokus ir vėl ateina pirmokų klasė. Ir tėvai laukia minutės, kada bus atidaryta registracija, o klasė susiformuoja per penkias ar dešimt minučių. Tai reiškia, kad apie tą mokytoją visi žino, nereikia niekam reklamos“, – pavyzdį pateikia V. Bujanauskienė.

Tokį augimą bei tobulėjimą palaiko nuolatinis dalijimasis patirtimi, kolegų konsultacijos, atvirumas naujoms priemonėms. Tačiau svarbiausia, anot centro direktorės, kad šie pokyčiai būtų matomi ne tik per konkursų prizus.

„Mes kalbame apie įtraukųjį ugdymą, apie tai, kad kiekvienas žmogus yra svarbus. Bet vis dar dažnai skaičiuojame olimpiadų nugalėtojus. Yra vaikų, kurie iki ten nenueis, bet mokytojas įdėjo labai daug darbo, ir tas vaikas padarė pažangą. Mano ambicija – pamatyti tą mokytojo darbą. Kad visi galėtume pasakyti: taip, darbo įdėta labai daug ir mes tuo džiaugiamės“, – sako V. Bujanauskienė.

V. Bujanauskienės įsitikinimu, siekiant geriausio švietimo Europoje, būtina apsibrėžti, ką šiandien laikome kokybe ir kokių rezultatų iš tikrųjų tikimės iš mokyklos.

„Jeigu kalbame apie įtraukųjį ugdymą – kas po tuo slypi? Buvo planų, kad kiekvienam mokiniui artimiausia mokykla turi užtikrinti įtrauktį. Bet tada turime ryžtingai paskaičiuoti – bendra mokymosi rezultatų „temperatūra“ gali kristi. Ne kiekvienas vaikas pasieks maksimumą ar nuvažiuos į olimpiadą. Jeigu vertybiškai sakome, kad svarbu, jog visi būtų kartu, tada turime susitarti, kokio siekiamumo norime ir nebespausti mokyklos vien dėl gerų akademinių rodiklių“, – teigia V. Bujanauskienė.

Jos teigimu, pasirinkus įtrauktį kaip vertybinę kryptį, neišvengiamai atsiranda ir investicijų klausimas – daugiau mokytojų, mažesnės klasės, daugiau pagalbos specialistų.

„Jeigu darome spaudimą, kad ir akademinis rezultatas būtų aukštas, ir įtrauktis įgyvendinta, tada turime kalbėti apie investicijas. Švietimas yra brangus. Bet pirmiausia turime susitarti, ko iš tikrųjų norime. Tada ir mokytojas žinos, kur jis turi eiti, ko iš jo tikimasi“, – pabrėžia švietimo centro vadovė.

Ji atkreipia dėmesį ir į jaunų mokytojų iššūkį – nemaža jų dalis palieka mokyklą, nes krūvis ir lūkesčiai dažnai būna neapibrėžti.

„Yra suskaičiuota, kiek mokytojų išeis dėl kartų kaitos, kiek ateina ir kiek išbūna. Neramina, kad jaunesni žmonės, atėję į mokyklą, dažniau neišlieka. Galbūt todėl, kad nelabai aišku, ko iš jų tikimasi. Jeigu žmogui aiškiai pasakai kryptį, jis gali ją įgyvendinti ir išlikti. Bet jeigu lūkestis – „viskas“, tai tas „viskas“ tampa per sunkus“, – apibendrina V. Bujanauskienė.

Nepaisant iššūkių, V. Bujanauskienė mato ir svarbių Lietuvos švietimo stiprybių.

„Mūsų mokyklų aprūpinimas šiandien tikrai labai geras. Man teko pavasarį matyti kai kurias Vakarų Europos mokyklas – jos atrodo prasčiau nei mūsų. Ir dar viena stiprybė – šalies mokytojams yra svarbus mokinys. Nepaisant neapibrėžtumo švietimo lauke, mokytojai deda daug pastangų, kad vaikas mokykloje įgytų tiek dalykines, tiek socialines kompetencijas“, – sako direktorė.

Ji išskiria ir aktyvią dalijimosi kultūrą – mokytojai renkasi į gerosios praktikos renginius, organizuoja konferencijas, dalijasi patirtimi su kolegomis iš kitų savivaldybių.

„Teko diskutuoti su Suomijos švietimo atstovais, ir galiu pasakyti – mūsų mokytojai tikrai labai aktyvūs, jie dalijasi, jie eina į veiklas. Bet yra grėsmė, kad keisis karta, mes labai panašėjame į Vakarų Europą, į šiaurietišką uždarumą, ir galime to netekti“, – nerimu dalijasi švietimo centro vadovė.

Dalijimosi kultūra svarbi ir organizacijų „Švietimas #1“ ir „Lietuvos Junior Achievement“ inicijuotame Švietimo vadovų klube, kurio narė yra ir V. Bujanauskienė. Ją prisijungti paskatino kolegų rekomendacijos ir noras pažvelgti į švietimą platesniame kontekste.

„Labai geros diskusijos, galimybė išeiti iš to švietimo burbulo, kuriame esame, ir pasižiūrėti į švietimą iš šalies. Pamatyti, kaip gyvena verslas, kokių žmonių jis tikisi, kokios metodikos taikomos. Tada sugrįžęs matai, kad gyvenimas keičiasi ne tik tame burbule, bet ir už jo ribų. Susitikimai leidžia permąstyti, kokius žmones šiandien turime ugdyti, kad jie gebėtų prisitaikyti ir darbo rinkoje, ir bendruomenėje“, – svarsto švietimo centro vadovė.

Paklausta, ką palinkėtų svarstantiems apie karjerą švietime, V. Bujanauskienė kalba ne apie pareigas ar stabilumą, o apie prasmę.

„Švietimas yra vieta, kur visą laiką jausi gyvybės pulsą. Kartais bus liūdna, kartais bus įtampos. Bet čia visada gali rasti džiaugsmo gyslelę – žvilgsnyje, padėkos žodyje, atėjime su problema ir prašymu padėti. Tu jauti prasmę, kodėl esi šitoje žemėje, šiame pasaulyje“, – reziumuoja švietimo centro vadovė.