Kovo pradžioje naujienų portalas Lrytas surengė didžiausią Lietuvoje švietimo forumą „Švietimo kodas“, kuriame diskusijoje „Kas kuria mokyklos įvaizdį? Vadovo balsas, žiniasklaida ir visuomenė“ dalintasi mintimis apie tai, kokioje situacijoje yra švietimas.
Diskusijos metu nuskambėjo mintis, kad apie mokyklą, švietimą, įvaizdį ir taip, kaip būtų jį galima keisti kalbama šiek tiek per mažai, todėl su ekspertais ir profesionalais buvo aptarta, ne tik, kaip yra dabar, bet ir ką galima daryti, kad rezultatas pasikeistų.
Apie tai, kokia yra dabartinė švietimo įvaizdžio pozicija, diskusijoje kalbėjo tyrimų bendrovės „Mediaskopas“ duomenų strategė Vilūnė Kairienė, kuri atskleidė, kad duomenys rodo įdomius dalykus.
Atskleidė, kokia informacija dominuoja apie švietimą: ryški viena tendencija
„Esame tyrę švietimo ir pedagogų įvaizdį viešojoje erdvėje nuo pat 2020 m., ir situacija gerėja. Atsiranda teigiamų iniciatyvų, tačiau bendrai dominuoja neigiama informacija. Labai ryškiai matome, kad susidomėjimas švietimu atsiranda rinkiminiu laikotarpiu ir krizių metu.
Tuo tarpu, tiriant pedagogų įvaizdį, žiūrėjome plačiau – lyginome su skirtingomis profesijomis. Pamatėme, kad, pavyzdžiui, ugniagesiai yra nušviečiami kaip herojai, o kalbant apie mokytojus minėti žemi atlyginimai, streikai, atsistatydinantys ministrai“, – dalijosi V. Kairienė.
Situaciją, kodėl duomenų rinkėjai žiniasklaidoje mato tokias tendencijas, komentavo naujienų portalo Lrytas aktualijų žurnalistė Agnė Liubertaitė, kuri pabrėžė, kad švietimas nėra pati populiariausia tema.
„Skaitytojams aktualiausia – problemos, konfliktai. Pavyzdžiui, visai neseniai rašiau tik apie Alytaus gimnaziją. Matosi, kad tai žmonėms jautri, aktuali tema. Natūralu, kad žmones pritraukia problema, su kuria jie susitapatina.
Susiję straipsniai
Kartais gerosios naujienos paskęsta blogų žinių kontekste. Manau, kad švietimo žmonės turėtų labiau stengtis nešti gerą žinią.
Visuomet, rašant temą, mokyklos vadovams sakau: jei turėsite kuo pasidžiaugti ar pasiskųsti – rašykite. Labai trūksta platesnės komunikacijos“, – mintimis dalijosi žurnalistė.
Tuo tarpu „ALISA MANAGEMENT LABORATORY“ mokymų vedėja, viešųjų ryšių ir komunikacijos ekspertė Lina Venskaitytė palietė temą, kas didžiausią įtaką organizacijos įvaizdžiui daro iš reputacijos valdymo perspektyvos.
„Kolegės minėti tyrimų duomenys nėra grubiai į vieną pusę. Yra žmonių, kurie švietimo sektoriaus įvaizdį vertina gerai. Tas vertinimas dažnai yra pagrįstas mūsų pačių santykiu ir patirtimi.
Reputacijai svarbu ne tik žiniasklaida, mūsų pačių istorijos, bet ir tai, kokie lyderiai esame savo bendruomenėje, kaip komunikuojame su artimiausiomis tikslinėmis auditorijomis. Žiniasklaidai galima išsiųsti pakankamai gerų naujienų, tačiau galutinis reputacijos rezultatas ateina iš to, kaip mus patiria aplink esantys žmonės.
Svarbus požiūris – tai, kaip atrodome žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, ir kaip komunikuojame su aplinkiniais“, – įžvalgomis dalijosi L. Venskaitytė.
Ir nors dalis ugdymo įstaigų vadovų savęs neprilygina kitų sektorių lyderiams, komunikacijos ekspertė pabrėžė, kad bet kurios organizacijos vadovas neša reputacijos atsakomybę.
„Švietimo sektoriuje prisideda sunkumas, kad tai – misijos organizacija, kurioje yra dar daugiau atsakomybės. Tačiau vadybos ir lyderystės prasme tai – labai panaši sritis su kitomis. Atsakomybės ir pareigos yra tokios pačios kaip kitos organizacijos“, – išskyrė L. Venskaitytė.
Apie skirtingų sričių vadovų vaizdavimą žiniasklaidoje papildžiusi A. Liubertaitė pridėjo, kad švietimo sektorius – labai jautrus.
„Jei truputėlį prisikalbėsi – gali nukentėti. Pastebiu, kad kartais, kai konkrečioje mokykloje nutinka incidentas, mokyklų vadovai bando kuo greičiau baigti pokalbį. Kartais galvoju, kad tai tokia gera proga pasireklamuoti, tačiau savyje jie turi baimę, kad per daug pasakys, kažkam neįtiks.
Mokyklų vadovams linkiu daugiau drąsos – verslo atstovai savimi labai pasitiki. Kad yra lyderiai, linkiu parodyti ir ugdymo įstaigų vadovams“, – dalijosi naujienų portalo Lrytas žurnalistė.
Tačiau tokia situacija ne visur. „Saulės“ privačios gimnazijos steigėja ir generalinė direktorė I. Baranauskienė užsiima aktyvia komunikacija apie švietimą.
„Jei pats nepasakysi savo tiesos, atsiras, kas ją pasakys ir ne taip, kaip norėtumėte. Nelieka nieko kito, tik pasakyti tokią tiesą, kokią nori, kad girdėtų. Reikia atskirti, kas svarbu visuomenei, kitaip – tavęs negirdės.
O kad girdėtų, reikia. Nes esi savo mokyklos lyderis, reikia auginti mokyklą, auginti vertę“, – kalbėjo direktorė.
Su mintimis, kad mokyklos vadovo komunikacija labai svarbi, sutiko ir L. Venskaitytė.
„Pirmiausiai skatinu galvoti apie lyderio komunikaciją viduje. Svarbu, kad ji sutaptų su dalykais, kuriuose nešame į išorę. Vadovo komunikacija sutelkia žmones veikti – tai užbėgimas už akių krizėms. Juk krizės kyla dėl prasto bendravimo.
Svarbi ir išorinė komunikacija. Šiuolaikiniame pasaulyje yra daugybė skaitmeninių kanalų, kuriuos aktyviai naudoja jauni, būsimi mokytojai. Juose lyderis turi galią parodyti, ko žmogus gali tikėtis tapęs bendruomenės dalimi“, – akcentavo viešųjų ryšių ir komunikacijos ekspertė.
A. Liubertaitė antrino, jog jei nesutampa vidaus ir išorės komunikacija, vyksta chaosas, o tai iliustravo Alytaus mokyklos atvejis.
„Tada nesupranti, kuri pusė yra teisi, nes tai, kas vyksta mokyklos viduje, direktoriaus ir mero kabinetuose – kardinaliai skiriasi. Pirmiausia reikia dirbti su vidine bendruomene, visi turi žinoti, kas, kaip ir kodėl“, – pabrėžė žurnalistė.
Kad vertybės sutaptų ir žinutės nesiskirtų, stengiasi ir I. Baranauskienė. Tiesa, ji pabrėžė, kad jei įstaigoje dirba tikra komanda, visi žino, kokią žinutę nori nešti.
„Direktoriui nereikia priminti, visi tuo gyvena. Jei mokykla, mokytojas, direktorius vieną kalba, o kitą daro – tai yra negarbinga. Juk mokykloje turėtų būti didžiausia tiesa: tave girdi mokiniai, tėvai, kolegos iš kitų mokyklų“, – pridėjo „Saulės“ privačios gimnazijos steigėja.
Atsakė, ką daryti toliau
Diskusijos metu iškeltas ir kitas aktualus klausimas – nuo ko pradėti mokyklai, kurios reputacija itin prasta, nors joje nėra taip blogai.
I. Baranauskienė akcentavo, kad spręsti problemas mokykloms komunikacijos departamento nereikia, tačiau kai kurios privačios mokyklos tokių specialistų turi.
„Jei įstaigoje nėra taip blogai, reikia pradėti kalbėtis. Su tėvais, bendruomene, su savo komanda. Reikia išnešti žinią, ir kai daug kartų pasakysi, tavimi patikės. Savo bendruomenei vieną žinią transliuoju 32 metus. Ir dabar girdžiu, kaip jie ją kartoja.
Žinau, kad jie patikėjo ir pradeda taip gyventi. Mokykloje viskas įsitvirtina per 10 metų“, – akcentavo gimnazijos direktorė.
L. Venskaitytė tęsė, jog svarbiausia su tikslinėmis auditorijomis komunikuoti reguliariai.
„Svarbu susitarti, kas yra vienos ar kitos temos savininkas. Palaikyti disciplinai reikia tokio žmogaus, kuris turėtų galią kitų paprašyti pagalbos.
O išorėje, net jei trūksta resursų, vertėtų susitvarkyti interneto puslapius ir socialinius tinklus, juose turėtų būti svarbiausios žinutės, aktualijos.
Prižiūrint sezoniškumą, kviečiu vertinti ne tik šalies, bet ir bendrą pasaulio kontekstą. Didelių dramblių palikimas kambaryje, kai žinios tik apie tai, o mes tylime, nėra gerai. Kartais reikia nuraminti žmones“, – dalijosi komunikacijos ekspertė.
Aptarę tai, kokiame taške švietimas yra dabar, diskusijos dalyvės svarstė, ką galima padaryti, kad keistųsi požiūris į mokyklą, mokytoją ir visą sistemą.
„Kaip žiniasklaidos tyrimų atstovė noriu pakviesti mažiau spausti ant nuorodų, kurios yra apie krizę, o dažniau rinktis pozityvias naujienas taip formuojant naują įprotį. Tada ir žiniasklaida jų daugiau publikuos“, – pasisakė V. Kairienė.
Tuo tarpu A. Liubertaitė šyptelėjo sakydama, kad skatina skaityti viską – ir tai, kas blogai, ir tai, kas gerai.
„Susikurti iliuzijų pasaulį nebūtų labai gerai. Tačiau švietimą bandome šviesti ir per pozityvią prizmę – to pavyzdys ši konferencija. Nenoriu visko suversti švietimo bendruomenei, kad apie juos nerašo, nes per mažai komunikuoja.
Šioje vietoje turi pasitempti ir žiniasklaida – giliau paieškoti temų, paskambinti tiems, kurių veidus matome ne taip dažnai. Daug namų darbų yra abiems pusėms“, – pabrėžė aktualijų žurnalistė.
Štai L. Venskaitytė skatino monetą matyti iš dviejų pusių. Pasak jos, žmonės turi domėtis ir sudėtingomis situacijomis, ir geromis istorijomis.
„Dalyvaujančius švietime skatinčiau padėti lyderiams. Iš mokyklų vadovų mėgstame reikalauti, bet komunikacija – dvipusis procesas, kuriame svarbu paklausti. Aktyvumas, rodymas, kad kažką žinoti svarbu, vadovus įkvepia ir paskatina.
O komunikacijos srityje galime prisidėti ugdymu – dalintis žiniomis ir skatinti“, – akcentavo komunikacijos ekspertė.
Įžvalgomis pasidalijo ir I. Baranauskienė, kuri sakė, kad šalyje itin nedaug garsiai kalbančių mokyklų vadovų.
„Vieni iš jų – nuomonės formuotojai, kurie kritikuoja ir viską žino, o kita dalis – destruktoriai, kurie su žemėmis maišo patys savo darbą ir lieka tokie kaip Miša Jakobas. Jį visur kviečia, nes jei jis kritikuoja, tačiau matosi, kaip žmogui skauda.
Komunikacija neturi atbaidyti nuo mūsų įvaizdžio. Komunikacija su pykčio prieskoniu mums neduoda nieko. Reikia daug dirbti“, – užbaigė gimnazijos vadovė.