„Idėjos negali nusėsti į stalčių“: mokyklos pokyčiai prasideda šiandien

Naujienų portalo Lrytas organizuojamame renginyje aptariamos temos aktualios ne tik švietimo bendruomenei, bet ir tėvams, mokiniams bei visai visuomenei. Forume kalbėjusi Vilniaus Šiaurės licėjus pradinės mokyklos vadovė Inga Ražienė pakvietė į labai asmeninę refleksiją: ką mes kiekvienas darome šiandien, kad rytojus būtų kitoks.

„Rytojus prasideda šiandien. Neturime prabangos sakyti, bus kaip bus, pasižiūrėsime vėliau“, – akcentavo ji.

I. Ražienė pokalbį pradėjo nuo istorijos, kuri tapo stipria alegorija visam švietimo laukui. Ji pasakojo apie žmogų su puodeliu: kažkas jį pastumia, kava išsilieja. Galima kaltinti kitus: aplinką, atsitiktinumą, fizikos dėsnius. Tačiau, kaip pabrėžė ekspertė, esmė yra kita.

„Kodėl išsiliejo kava? O iš tikrųjų kava išsiliejo todėl, kad ten buvo kava. Būtų buvęs vanduo – išsilietų vanduo. Būtų buvusi arbata – išsilietų arbata.“

Mokyklos vadovės teigimu, šią alegoriją verta taikyti mūsų kasdienybei: „Lygiai taip pat yra mūsų gyvenime. Mes pasirenkame, ką į tą puodelį įsipilti, ką saugome savyje. Ir kai užklumpa stresinės situacijos, gyvenimas supurto žemę po kojomis, iš mūsų išsilieja viskas, kas buvo viduje.“

Tai – ne tik apie asmeninį gyvenimą, bet ir apie mokyklą, švietimo sistemą, bendruomenę. Kai kyla įtampa, kai sistemos susiduria su iššūkiais, išryškėja tikrosios vertybės: ar vyrauja pasitikėjimas, ar kontrolė, ar bendradarbiavimas, ar konkurencija.

„Todėl labai svarbu, ką pasiimame į save. Ar pyktį, pagiežą, gandus, ar šilumą, norą dalintis, bendradarbiavimą, pasitikėjimą. Pagalvokime, ką tomis sunkiausiomis akimirkomis atiduodame į pasaulį.“

Pasak I. Ražienės, tai atsiskleidžia labai konkrečiose situacijose – kaip reaguojame į pokyčius, kaip kalbame apie kolegas, kaip sprendžiame konfliktus su tėvais ar mokiniais, ar palaikome vieni kitus sudėtingais momentais. Būtent kasdieniai pasirinkimai ir formuoja bendruomenės atmosferą bei kultūrą.

Ji įsitikinusi: tai klausimas, kurio negalima permesti kažkam kitam, deleguoti tik ministerijai ar mokyklos vadovui – tai kiekvieno atsakomybė.

Kalbėdama apie ateitį, ekspertė labai aiškiai įvardino: mes nuolat kartojame, kad ateitis priklauso vaikams. Tačiau ar iš tikrųjų sąmoningai kuriame tą ateitį jau dabar?

„Kokio mes tikimės absolvento? Koks jis turėtų būti, ko mes norėtume? Turime 8–9 metų mokinius. Dabar pats metas pagalvoti, kokius juos norime užauginti po 5 metų? Po 10 metų? O po 20?“

Šiandien vis dažniau kalbame apie vadinamąjį „idealų“ ateities žmogų – sąrašą savybių, kuris skamba įtikinamai, tačiau ekspertė kelia klausimą, ar jis apskritai realistiškas.

„Žinome, kad ateities kompetencijos yra must – privalomos. Vaikai turi būti kritiškai mąstantys, bendradarbiaujantys, mokantys prisitaikyti, išmanantys, siekiantys aukštų rezultatų. O ko dar turi jauname žmoguje būti? Pripažinkime, iš vaiko norime labai daug.“

Pasak mokyklos vadovės, „idealų“ mokinio portretą šiandien galėtume nupiešti beveik automatiškai. Tačiau už šio sąrašo slypi neišvengiamas disbalansas – kuo daugiau reikalavimų keliame vaikui, tuo aiškiau matyti, kad tie patys standartai turi būti taikomi ir visai jį supančiai aplinkai.

Diskusija turėtų suktis kita kryptimi – nebe apie vaiką, o apie suaugusįjį.

„Turėtume savęs paklausti – koks mokytojas turi užauginti tokį vaiką. Turite tokį mokytoją? Kiek kartų padėjote, kai jam buvo sunku? Kai jis rinkosi, kaip pravesti pamoką, kaip perteikti programą, kaip pasiekti, kad mokiniai ir išgirstų, ir suprastų. Tai spaudimas, kuris dažnai lieka nematomas iš šalies.

Padėti mokytojui reiškia suteikti jam erdvės veikti, pasitikėjimo priimti sprendimus ir neapkrauti pertekliniais reikalavimais, kurie atima laiką iš paties ugdymo proceso“, – kalbėjo pedagogė.

Švietimas šiandien nebėra stabilus, lėtai kintantis laukas – jis turi keistis kartu su visu pasauliu.

„Šiandien esame lūžio taške. Technologijos keičia profesijas, pasiūla lemia mūsų įpročius, dirbtinis intelektas keičia mokymosi būdus. Tad nebėra laiko sėdėti vietoje“, – renginio dalyviams akcentavo I. Ražienė.

Tai reiškia, kad keičiasi tiek turinys, tiek ir pats santykis su žiniomis. Kaip pavyzdį ji pateikė kasdienį, daugeliui atpažįstamą pokytį.

„Kažkada visi turėjome laidinius telefonus, išnaudodavome savo atmintį. Kaip dabar prisimenu savo namų telefono numerį, mintinai žinojome savo draugų, artimųjų telefonus. O kiek numerių mintinai žinome dabar?

Anksčiau buvo bausmė, jei neišleis į lauką. Šiandien viskas apsivertė: dažnam vaikui bausmė, jeigu liepia žaisti lauke. Laikai keičiasi, o mums reikia ne tik spėti žengti koja kojon, bet ir būti priekyje“, – apie naują vaikų kasdienybę ir įpročius kalbėjo mokyklos vadovė.

Tokie iš pirmo žvilgsnio paprasti palyginimai atskleidžia pokyčio mastą – transformuojasi technologijos bei įpročiai, o su jais – vaiko santykis su aplinka, dėmesiu, mokymusi. Tai reiškia, kad sistema, kuri iš esmės remiasi ankstesnės kartos patirtimi, neišvengiamai pradeda atsilikti.

Tačiau, anot pašnekovės, vietoje bandymo kurti savus atsakymus, dažnai pasirenkamas lengvesnis kelias – dairymasis į kitus.

„Lekiame, pavyzdžiui, į Suomiją. Šalį, visame pasaulyje nuskambėjusią savo rezultatais. Natūralu, kad Lietuvos švietimo bendruomenė domisi, kur ta sėkmės istorija, kaip suomiams pavyksta įtraukti vaikus. Žiūrint iš šalies galima pagalvoti, kad jie, rodos, savaime pasiekė gerus rezultatus.“

Vis dėlto, pažvelgus giliau paaiškėja, kad situacija nėra tokia stabili, kaip gali pasirodyti.

„Pastaruoju metu pasigirsta kiti atgarsiai. Kai prieš porą metų buvau Suomijoje, iš jų išgirdau: taip, mūsų rezultatai krenta, nors vis dar turime pilnas grupes mokymui apie skandinavišką modelį. Kaip sakė patys suomiai, padaugėjus imigrantų, pasikeitė gyventojų sudėtis, pasikeitė ir požiūris. Suomiams mokytis – garbė, o atvykusiems – privaloma“, – dalijosi ji.

Taigi, vieno teisingo modelio nėra – net ir sėkmės istorijos keičiasi, susiduria su naujais iššūkiais, o atsakymai negali būti tiesiog perkelti iš vienos sistemos į kitą.

„Man labai patinka Estijos prezidento Alar Karis išsakyta mintis: pati vertingiausia investicija – į švietimą. Tėvai turi investuoti į savo vaikų vertinimą, nes tai – pelningiausia, užtikrinta investicija“, – pabrėžė pedagogė.

Ši mintis puikiai iliustruoja svarbią švietimo tikslų dilemą: investuojant į vaikų žinias ir gebėjimus, negalima pamiršti jų emocinės gerovės, motyvacijos ir pasitikėjimo savimi – tik tuomet investicija tikrai duoda ilgalaikę naudą.

Skirtingos švietimo kryptys išryškina įtampą tarp dviejų tikslų – akademinių rezultatų ir vaiko emocinės savijautos. Ir ši dilema nėra teorinė – ji kasdien sprendžiama mokyklose, klasėse, šeimose.

Anot I. Ražienės, pasaulyje švietimo kultūra fundamentaliai skiriasi: turime apsispręsti, kuriuo keliu norime eiti ir kokias idėjas pritaikyti Lietuvoje.

„Yra ir kitų modelių, pavyzdžiui, Pietų Korėja, kur skatinama intensyvi konkurencija. Čia mokymosi rezultatai visada buvo aukščiausiai, o mokytojas – gerbiamas ir vertinamas, be problemų susitvarkydavo su 70 mokinių vienoje klasėje.

Tik ar esame pasiruošę emocinę gerovę aukoti dėl gerų rezultatų?

Kartais tėvai atvirai prašo spausti mokinį, kad jis pasiektų geriausių akademinių tikslų. Juk abu tėvai baigę aukštuosius, tai ir vaikas turi tiek pat sugebėti. Tuomet sakau: pažiūrėkime, kokia jo būsena?

Daugėja vaikų, kuriems baisu ateiti į mokyklą. Dėl spaudimo. Dėl to, kad kažko neišmoks, neparodys, patirs gėdą“, – apgailestauja ekspertė.

Šis požiūris atskleidžia, kaip lengva peržengti ribą, kai geriausio įmanomo rezultato siekis ima veikti prieš patį vaiką.

Kalbant apie pokyčius švietime, vien gerų norų nepakanka – svarbiausia, ar jie turi kryptį ir ar atsiranda žmonių, pasiruošusių šiuos planus įgyvendinti.

„Idėjos iš savęs yra tik idėjos. Kaip ta strėlė; ji – tik daiktas, nieko su ja nepadarysi. Tam, kad strėlė skristų, reikia krypties – lanko. O jei ir lankininkas atsirastų, dar geriau.

Jei norime krypties savo idėjoms, turime veikti kartu. Svarbi bendra vizija: be aiškios krypties kiekviena iniciatyva tampa atskira sala, todėl vien tik konkuruojant tarpusavyje naudos nebus. Mokykloje turime bendrą viziją, mokytojus vienija vertybiniai principai, todėl susitikus su tėvais, bendrauti tampa labai paprasta.“, – kalbėjo I. Ražienė.

Šalia bendro tikslo ne mažiau svarbus pasitikėjimas tarp švietimo grandžių – nuo institucijų iki pačios mokyklos bendruomenės.

„Turime suprasti: Švietimo ministerijos komanda į mokyklas atvyksta ne kontroliuoti, o padėti: kad visi siektume bendro tikslo. Ministerija pasitiki savivaldybe, savivaldybė – mokyklų vadovais, šie – mokytojais, mokytojai – mokiniais ir tėvais. Tai kuria pokyčius: ne galios demonstravimą, o bendradarbiavimą.“

Mokyklos vadovės teigimu, tokia pasitikėjimo grandinė leidžia žmonėms dirbti kartu ir imtis veiksmų, kurie iš tikrųjų keičia mokyklos kasdienybę. Kai atsiranda pasitikėjimas, kartu kyla galimybė eksperimentuoti ir keisti įprastus sprendimus.

„Kas sakė, kad mokiniai būtinai turi sėdėti tik eilėmis? Kas sakė, kad mokytojas turi dirbti tik pagal vieną vadovėlį? Kas sakė, kad pamoka būtinai vyksta tik klasėje?“, – retoriškai klausė švietimo specialistė.

Laisvė veikti netradiciškai padeda atrasti naujus mokymosi būdus ir patirtis. Vienas iš tokių pavyzdžių – Šiaurės licėjaus pradinėje mokykloje vykstančios STEAM dienos.

„Anksčiau turėjome vieną kassavaitinę STEAM pamoką. Dabar turime vieną STEAM dieną per mėnesį, kad mokiniai galėtų patys ateiti, eksperimentuoti, suklysti, nervintis ir galiausiai rasti būdą, kaip atlikti eksperimentą taip, kad pavyktų. Džiaugiamės, kad ši idėja pasiteisino ir jau nukeliavo į kitas mokyklas.“

Tokia praktika parodo, kad pokyčiai prasideda nuo bendro sutarimo ir konkrečių veiksmų klasėje, kurie suteikia vaikams galimybę mokytis patiems, patirti ir kurti.

I. Ražienė kviečia veikti čia ir dabar: kiekvienas veiksmas, net mažas, gali sukurti pokyčius, kurie veda link bendros vizijos ir geresnės mokyklos patirties.

„Idėjos negali nusėsti į stalčių. Rytojus prasideda šiandien.“