Sėkmingo švietimo vizija: specialistai – apie tai, kas Lietuvą gali paversti talentų kalve

Lrytas surengtos konferencijos „Švietimo kodas“ diskusija apie talentus prasidėjo nuo fundamentalaus klausimo – ar Lietuva pati tiki savo žmonėmis, o gal vis dar slepiasi už saviplakos kultūros? Nors, pasak VDU Švietimo akademijos dėstytojos dr. Vestos Vančugovienės, sporto pergalės yra traktuojamos kaip visos valstybės laimėjimas, pralaimėjimai dažnai paliekami tik pačioms komandoms.

Pasak diskusijos dalyvių, toks požiūris turi keistis į bendrą, nuolatinį palaikymą, nepriklausomai nuo sėkmės ar nesėkmės. Ekonomikos bei inovacijų viceministras Paulius Petrauskas savo ruožtu pridūrė, kad Lietuva be jos piliečių būtų tik pavadinimas, todėl tikėjimas talentais yra būtinas valstybės pagrindas.

Jam pritarė ir mokytojų šeimoje augusi SEB banko Lietuvoje vadovė Sonata Gutauskaitė-Bubnelienė, akcentuodama, kad neturime kito pasirinkimo, kaip tik fokusuotis į žmogaus kompetencijas.

„Lietuva nėra garsi iškasenomis ar gamtiniais ištekliais. Mūsų didžiausias turtas yra žmonės. Tik jų kompetencija gali padėti sukurti bendrą ekonominį gerbūvį“, – teigė S. Gutauskaitė-Bubnelienė.

Pašnekovai vieningai sutiko, kad nors ir neturime Nobelio premijos laimėtojo, Lietuvoje yra daugybė neatrastų talentų, kurie dažnu atveju yra savo srities profesionalai, tačiau viešojoje erdvėje nėra plačiai žinomi.

Šiuo metu JAV dirbantis Tarptautinio transporto ir logistikos aljanso vadovas Povilas Drižas savo ruožtu skatina nustoti save pliekti ir pradėti girtis, nes, anot jo, lietuviai išties sėkmingai integruojasi globaliose rinkose.

„Mes dabar dirbame JAV. Prieš 5–6 metus pradėję investuoti Jungtinėse Valstijose pamatėme, kad ten yra daug dirbančių lietuvių: verslininkų, sėkmingai padariusių karjeras, apie kuriuos Lietuvoje niekada negirdėjome“, – dalijosi pašnekovas.

Diskusijai pasisukus apie šalies patrauklumą tarptautiniame kontekste, iškeltas esminis klausimas: kaip mus mato tie, kurie į Lietuvą ateina su didelėmis investicijomis ir globaliais tikslais? Anot „Investors' Forum“ (Investuotojų forumo) valdybos narės ir SEB banko vadovės, šiandien investuotojai pirmiausia klausia ne apie mokesčių lengvatas, o apie tai, kaip pavyks rasti talentingų darbuotojų.

„Mūsų sugebėjimą kurti aukštą pridėtinę vertę geriausiai įrodo paslaugų eksportas. Šiandien paslaugų centruose dirba virš 30 tūkstančių darbuotojų, kurie savo kompetencijas, protą ir žinias sėkmingai eksportuoja į visą pasaulį“, – tvirtino S. Gutauskaitė-Bubnelienė.

Tačiau ekspertė pastebi, kad mažėjant moksleivių skaičiui mokyklose, Lietuva nebegali užsidaryti tik savo perimetre. Pavyzdžiui, SEB paslaugų centre Vilniuje jau dabar dirba 30 skirtingų tautybių žmonių. Diskusijos dalyvė pabrėžia – investuotojai vertina lankstumą ir sugebėjimą reaguoti į poreikį.

Vienas didžiausių iššūkių, kurį įvardijo verslo atstovai – tai atotrūkis tarp to, ko mokoma ugdymo įstaigose, ir to, ko reikalauja rinka. P. Drižas neslėpė, kad šiandienos pasaulyje konkreti specialybė tampa mažiau svarbi nei gebėjimas transformuotis eigoje. Verslas juda gerokai sparčiau nei švietimo sistema, todėl ieškoma ne tiek „gatavų“ specialistų, kiek žmonių, gebančių greitai priimti naujas kompetencijas.

„Kai žmogus sugeba prisitaikyti ir galbūt priimti naujas kompetencijas, išmokti naujų dalykų ir atitinkamai reaguoti į besikeičiančią situaciją ir tapti specialistu – tai yra pati didžiausia vertybė. Švietimas juda į priekį, bet verslas juda truputį greičiau“, – neabejoja P. Drižas.

Jis taip pat pastebėjo, kad Lietuva šiandien veikia itin agresyvios globalios konkurencijos sąlygomis, kurioje laimi ne tie, kurių daugiau, o tie, kurie efektyvesni.

„Nors esame maža šalis, turime milijoną keturis šimtus tūkstančių dirbančiųjų, kurie sėkmingai nukonkuruoja didesnes tautas tiesiog todėl, kad nesame tinginiai. Mūsų sistemoje trūksta duomenų analitikos, gebėjimo apdoroti didžiulius informacijos srautus, todėl šių dalykų žmonės dažnai išmoksta jau praktikos metu ar dirbdami vietoje“, – tęsė P. Drižas.

Kad Lietuva jau nebėra tik pigios darbo jėgos šalis akcentuoja ir P. Petrauskas. Anot jo pernai inžinerinė pramonė siekė rekordus, o gyvybės mokslų sektorius taip pat auga nuosekliai ir sparčiai.

Vis dėlto, iššūkių yra – nors Vilnius ne tik atlyginimais, bet ir gyvenimo kokybe dėl talentų gali konkuruoti net su Londonu – koją kiša emigracija. Esminiu lūžiu šioje kovoje turėtų tapti ministerijoje rengiamas „Žmogiškųjų išteklių kompetencijų plėtros įstatymas“.

„Lietuva niekuo nėra išskirtinė – kiekviena pasaulio valstybė šiandien kovoja ne tik dėl talentų, bet ir dėl darbuotojų apskritai. Naujas įstatymas sudarys sąlygas, visoms institucijoms pradėti dirbti vieningai, greičiau ir efektyviau spręsti žmogiškųjų išteklių perkvalifikavimo, pritraukimo ir išlaikymo klausimus“, – tvirtino viceministras.

Šis įstatymas padėtų spręsti klausimus nuo lietuviškų šaknų turinčių žmonių pritraukimo iki užsienio studentų išlaikymo Lietuvoje.

Grįžtant prie šaknų – mokyklos suolo – diskusijoje nuskambėjo kritiška mintis apie pernelyg didelę mokytojams užkraunamą atsakomybę. Psichologė ir mokslininkė Sigita Girdzijauskienė pastebėjo, kad mes įpratę iš mokytojo reikalauti visko: ir kokybiško ugdymo, ir specialiųjų poreikių tenkinimo, ir talentų atpažinimo.

Mokykloje, kaip teigia pašnekovė, dažnai fokusuojamasi į „spragų lopymą“, užuot stiprinę tuos aspektus, kuriose vaikas yra geriausias.

„Vaikui užauginti reikia viso kaimo, o mokykla – tik viena jo dalis. Man kyla klausimas: kiek tėvų, imdami tėvadienius ar mamadienius, juos skiria ne pramogoms, o ateina į mokyklą pasidalinti savo idėjomis? Talentai nebūtinai pasimato per pamokas. Labai svarbu, kad tėvai ne tik finansais ar vežimu į ekskursijas prisidėtų, bet taptų aktyvia talento paieškos dalimi, padėtų vaikui atrasti jo stipriąsias puses ten, kur jų nepastebi sistema“, – ragino S. Girdzijauskienė.

S. Girdzijauskienei pritarė ir kiti diskusijos dalyviai, pabrėždami, kad talentų auginimas neturi apsiriboti tik švietimo įstaigos sienomis.

Anot jų, struktūrizuotas ir periodinis požiūris į žmogaus potencialą turėtų tapti norma ne tik mokykloje, bet ir versle bei viešajame sektoriuje. Kaip pavyzdys buvo paminėta „SEB“ banko taikoma „Global Talent Review“ programa, kuri rodo, jog talentų paieška yra nuolatinis procesas, įtraukiantis visą organizaciją.

„Sisteminis požiūris yra būtinas ne tik mokiniams, bet ir įvairiose organizacijose ir įvairiose organizacijų lygiuose, ar tai būtų viešasis sektorius ar privatus sektorius“, – neabejoja S. Gutauskaitė-Bubnelienė

Diskusijoje buvo akcentuojama ir talentų išryškėjimo sunkumai didmiesčiuose ir regionuose. Į klausimą kur talentus pastebėti lengviau – didmiestyje ar regione dr. Vesta Vančugovienė akcentavo, kad vienareikšmio atsakymo nėra. Vis dėlto, pastabėta, kad aplinka vaidina lemiamą vaidmenį.

„Paradoksalu, bet didmiesčių vaikus sudominti yra sunkiau – jie dažnai yra „persisotinę“ veiklų ir galimybių. Tuo tarpu regione užtenka vieno tinkamo sudominimo, vieno įkvepiančio žmogaus pavyzdžio, kad vaikas atrastų savo gyvenimo kryptį“, – pastebėjo mokslininkė.

Šiandien mokiniai dažnai yra pervargę nuo gausybės veiklų: mokyklos, sporto, muzikos būrelių ir kitų užsiėmimų. Vaikas tampa tarsi pilnu etatu dirbančiu suaugusiuoju – pasakojo V. Vančugovienė ir atskleidė, kokį svarų vaidmenį atlieka nuobodulys.

„Iš laisvų atradimų gimsta tikrasis interesas. Jį globojant ir motyvuojant, gali išaugti talentas, konkurencingas ne tik mūsų valstybės, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Kaip rašoma vienoje knygoje, nuobodulys yra labai svarbus – turime turėti laiko jam, nes būtent iš nuobodulio gimsta patys gražiausi dalykai“, – teigė mokslininkė.

Diskusijoje itin akcentuota ir verslo svarba talentų paieškose. Pašnekovai vieningai sutiko, kad verslininkai nebėra tik pasyvūs stebėtojas – jie patys imasi iniciatyvos, nes puikiai supranta, kad be stiprios švietimo sistemos verslas tiesiog neturės ateities.

Kaip pavyzdį P. Petrauskas pateikė „vienaragių“ bendruomenės ambiciją paversti Lietuvos švietimą geriausiu ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

„Mes nesame akademikai, mes neturim galbūt metodinių daug įgūdžių, kuriuos turi mokytojai, bet mes matome rinkos poreikį, tam tikras tendencijas, kas keičiasi pasaulyje ir norime, kad mūsų mokiniai reaguotų ir ruoštųsi“, – yra įsitikinęs P. Petrauskas.

Švietimas nėra ta sritis, kurioje pokytį pamatysi per metus ar penkerius – tam reikia dešimtmečių. Todėl siekiant visokeriopos naudos diskusijos dalyviai ragino išsigryninti prioritetines sritis ir išsikelti aiškius tikslus.

Kalbėdamas apie būtinus pokyčius švietimo sistemoje P. Drižas nevyniojo žodžių į vatą: „Mums verkiant reikia bendradarbiavimo, didesnės komunikacijos iš verslo ir kitų pusių, nes švietimas pats savaime komunikuoti nepradės“.

Kartu vykdomų bendrų projektų, tęsė Povilas, su universitetais ir mokyklomis nepakanka.

„Mes neturime prabangos dirbti atskirai – mūsų yra per mažai. Pastebime įdomią tendenciją: aukštųjų mokyklų jaunimas, pabuvęs praktikoje pusmetį ar metus, dažnai mus palieka – jie nori toliau investuoti į save, studijuoti ir išvyksta į užsienį.

Tuo tarpu atėję po profesinių mokyklų žmonės lieka dažniau, jie siekia veiklos tęstinumo. Ar tai gerai, ar blogai – nežinau, priklauso nuo specialybės, bet esminė mintis viena: privalome bendradarbiauti.

Talentams augti ir išsiskirti rinkoje nereikia „lopyti duobių“. Pašnekovai sutiko, kad nereikėtų koncentruotis tik į tai, kas vaikui nesiseka ar bandyti užglaistyti spragas.

„Tėvai dažnai samdo korepetitorius būtent ten, kur nesiseka, užuot investavę ten, kur vaikas gabus. Ugdant talentą, svarbiausia pastebėti, kurioje vietoje vaikui sekasi, ir tai akcentuoti“, – įsitikinusi psichologė doc. dr. Sigita Girdzijauskienė.

Ne mažiau reikšmingas šiame procese yra ir grįžtamasis ryšys. Pagyrimas, anot psichologės, negali būti tuščias ir vien už tai, kad vaikas pakėlė ranką ar nusišypsojo. Jis turi būti už pastangas.

„Galbūt tai nepopuliaru, bet girti reikia ne už prigimtinę savybę, o už įdėtą darbą. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad vaikai auga per santykį. Todėl akademiniai pasiekimai nėra viskas – emocinis intelektas ugdant talentą yra lygiai tiek pat svarbus“, – tvirtino psichologė.

Apibendrinant diskusiją ryškėja viena esminė išvada – Lietuva jau dabar yra viena geriausių vietų kurti pasaulinio lygio verslus.

Statistiškai pagal BVP ir „vienaragių“ santykį pirmaujame Vidurio ir Rytų Europoje, o valstybės siūlomas įrankių paketas – nuo akseleratorių iki inovacijų programų – yra pilnai paruoštas jauniems talentams.

Tačiau esminis lūžis įvyko ne skaičiuose, o moksleivių mąstyme. Kaip pastebėjo diskusijos dalyviai, jaunoji karta galutinai atsikratė „mažos šalies sindromo“. Užaugo karta, kuri nebijo ne tik svajoti, bet ir realiai užkariauti pasaulio.