Ne vienam mokytojui kyla klausimas, kaip gi paskatinti moksleivius ne tik mokytis, bet ir giliau suprasti savo vidinį pasaulį bei patirtis? Pasirodo, atsakymų galima ieškoma ir pasitelkiant meną.
Apie tai išsamiai papasakojo MO muziejaus edukacijų vadovė Jurgita Zigmantė bei Vilniaus Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dovilė Bagdonienė.
Kovo pradžioje naujienų portalo Lrytas surengtame didžiausiame Lietuvoje švietimo forume „Švietimo kodas“ apsilankiusios edukatorės pabrėžė, kad šiuolaikinėje mokykloje vis daugiau dėmesio skiriama ne tik žinioms, bet ir gebėjimui jas apmąstyti – būtent čia svarbų vaidmenį atlieka refleksija.
Susiję straipsniai
„Tenka pastebėti, kad pats žodis „refleksija“ kai kuriuos mokytojus baugina, tačiau už jo slypi labai svarbus procesas. Nors kartais gali atrodyti, kad sunku į vieną pamoką sutalpinti sužadinimą, pamokos laiką, įsivertinimą ir dar rasti laiko refleksijai, ji – labai reikalinga.
Atlikta daug mokslinių tyrimų, kurie įrodo, kad sąmoninga refleksija vaikams leidžia suprasti, ką jie moka, ką pamatė ar išgirdo, kaip jaučiasi. Sakyčiau, kad tarp refleksijos ir kritinio mąstymo galima dėti lygybės ženklą“, – diskusiją pradėjo D. Bagdonienė.
Mokytoja pridūrė, kad refleksiją skatinti reikia palaipsniui – taip moksleiviams suteikiama didesnė laisvė.
„Man dažnai tenka su mokiniais naudoti įvairius refleksijos metodus, stengiuosi juos pritaikyti beveik kiekvienoje pamokoje. Refleksija turėtų vykti reguliariai, nes jos metu vaikai pamato ne tik savo, bet ir draugų pažangą, žinias bei savijautą. Dėl to gilus suvokimas apie šį procesą ir jo būdus yra būtinas kiekvienam mokytojui“, – aiškino D. Bagdonienė.
Mokytojai antrino MO muziejaus edukacijų vadovė J. Zigmantė, kuri pasakė, nuo ko iš tiesų prasideda refleksija.
„Labai svarbu, kad mokytojas pats išmanytų refleksijos metodus. Tačiau nuo ko tai prasideda? Žinoma, nuo savirefleksijos. Mes kiekvienas turime mokėti reflektuoti savo patirtis, įgytas žinias. Grįžę po „Švietimo kodo“ turėtumėte pareflektuoti, ką išgirdote, kas patiko, kas nepatiko, ką pritaikysite, kur nueisite kitais metais.
T. Bauro nuotr.
Kai mes išmokstame savireflektuoti, įgyjame gebėjimą teikti grįžtamąjį ryšį ne tik moksleiviams, bet ir kolegoms. Tokiame turiningame grįžtamąjame ryšyje nebelieka vertinimo „gerai ar blogai“ – sugebame įvardinti, kur mokinys padarė pažangą, kur jam reikėtų pasitempti, ką paskaityti, kur praplėsti žinias. Kuo daugiau patys reflektuojame, suteikiame grįžtamojo ryšio moksleiviams, kolegoms, šeimos nariams, tuo labiau paaugame profesiškai“, – dėstė J. Zigmantė.
Kaip išmokti savireflektuoti?
Ne vienam gali kilti klausimas, kaip išmokti tinkamai savireflektuoti? Pasak J. Zigmantės, šį procesą galima labai paprastai praktikuoti net ir kasdienėse situacijose.
„Man labai patinka reflektuoti ilgesnėse kelionėse automobiliu. Iš pradžių atlieku savotišką duomenų rinkimą apie kokią nors man aktualią situaciją – apmąstau, kas atsitiko, ką reikėtų joje daryti kitaip. Tuomet reikia įvertinti tuos duomenis – ką mes padarėme, ką iš to išsinešame? Pabuvus su šia informacija jau galima planuoti, kaip ją galima pritaikyti. Kai pereini visą lėtą procesą, žymiai paprasčiau pritaikyti įgytas žinias“, – patirtimi dalinosi J. Zigmantė.
MO edukacijų vadovė pabrėžė, kad išmokti savirefleksijos galima įvairiais būdais. Vienas iš jų – mokėjimas užduoti sau klausimus ir nuolat į juos atsakinėti.
„Galima ne tik mąstyti galvoje, bet ir rašyti dienoraštį, trumpas žinutes. Aš pati telefone nuolat rašausi mintis, nesvarbu, kad vėliau jas nebūtinai perskaitysių – pats užsirašymo procesas padeda geriau įsiminti informaciją.
Taip pat galima spręsti įvairius saviugdos klausimynus. Kuo dažniau užduodi vieną ir tą patį klausimą, tuo daugiau į jį gauni atsakymų, o tai leidžia atrasti daugiau sprendimo būdų. Kuo daugiau reflektuoji ir dirbi su savimi, tuo pasidaro paprasčiau“, – teigė J. Zigmantė.
T. Bauro nuotr.
Refleksijos gilinimas per meną
Ne vieną edukaciją moksleiviams pravedusi MO muziejaus edukacijų vadovė atskleidė, kad refleksijos įgūdžiai puikiai pritaikomi ir muziejuje – pasirodo, menas ir savirefleksija gali būti labai susiję.
„Vizualinė medžiaga visada padeda sužadinti jausmus ir patirtis. Kuo ilgiau stovi prie meno kūrinio, žiūri į jį, giliniesi, tuo daugiau atsiranda subjektyvių dalykų, kurie padeda giliau mąstyti.
Refleksija padeda susitapatinti su vaizdais, lengviau atrasti komunikacinius kelius, prasiplečia žodynas. Žiūrėdama į paveikslą galiu nebūtinai kalbėti apie tai, ką jaučiu. Galiu kalbėti ir apie tai, kas ten nupiešta.
Kai vedame edukaciją, mes nežinome, kaip moksleiviai jaučiasi, kaip gyvena, nežinome jų socialinės aplinkos. Bet kuo labiau moksleivis atsipalaiduoja prie meno kūrinio, tuo labiau mes jį pažįstame. Kai kurie mokytojai, kurie dalyvauja ilgalaikėse programose, taip ir sako: „Aš per meno kūrinius supratau, kad pradėjau pažinti mokinius“. Reflektavimas meno kūrinio pagalba išlaisvina daugybę dalykų“, – aiškino J. Zigmantė.
Jai antrino ir D. Bagdonienė, kuri tikino pamokose su moksleiviais dažnai pasitelkianti meno kūrinius – taip, pasak jos, lengviau gimsta refleksija. Mokytoja pateikė ir kelis būdus, kaip per meną galima ją gilinti.
„Dažnai rekomenduoju rinktis vadinamąjį atvirukų metodą – jie yra naudojami tiek sužadinimui, tiek refleksijai. Ant stalo sudedami atvirukai, iš kurių kiekvienas moksleivis išsirenka vieną, geriausiai atitinkantį jo savijautą prieš pamoką. Po pamokos procesas kartojamas iš naujo.
Kitas tokiu pat principu veikiantis būdas – asociatyvinės „Dixit“ kortelės. Tai yra vienas geriausių refleksijos būdų pamokoje. Mokiniams jos labai patinka dėl savo estetinės išvaizdos. Vieni renkasi šviesias korteles, kad įvertintų savo gerą patirtį, kiti renkasi tamsias, jeigu kažkas nepavyko. Tada mes aiškinamės, kas pavyko, kas ne.
Meno kūriniai pamokoje – dar vienas būdas įgalinti refleksiją. Mokiniai atsiskleidžia prie meno kūrinių net ir tuomet, kai jų turinys mokiniams nėra suprantamas. Pamokos pabaigoje paskatinus mokinius išsirinkti meno kūrinius, labiausiai atspindinčius dabartinę jų būseną, pasirinkimai dažnai nustebina. Tuomet diskutuojame, kodėl išsirinkome vieną ar kitą paveikslą, ką juose matome. Tai leidžia mokiniams ypač stipriai atsiskleisti“, – apie refleksiją pasitelkiant meną aiškino D. Bagdonienė.
Anot J. Zigmantės, svarbu nepamiršti – refleksija nėra žinių vertinimas. Tai, pasak jos – sąmoningas žmogaus patirčių, veiksmų, emocijų ir pasiekimų peržvelgimas ir įsivertinimas.
„Niekada nemaišykime refleksijos su praktikomis, kuomet mokinys pats turi sau pasirašyti pažymį ar užrašyti, kokias žinias atsimena po pamokos. Leiskime refleksijai vykti laisvai. Kai išmoksime gerai savireflektuoti, gebėsime šias žinias perduoti moksleiviams ir jiems perduoti šią refleksiją“, – užbaigė MO edukacijų vadovė.