Mokytojų trūksta ne tik Lietuvoje: ką daro kitos šalys?

Nors stojančiųjų į mokytojo profesiją daugėja, ŠMSM teigia, kad iki 2031 m. gali pritrūkti 6000 mokytojų. Be to, beveik pusė jaunesnių nei 30 metų Lietuvos mokytojų svarsto galimybę palikti profesiją per artimiausius penkerius metus, rodo EBPO TALIS 2024 m. tyrimo duomenys. Tai – vienas prasčiausių rodiklių tarp tyrime dalyvavusių šalių.

„Iš šių skaičių matome, kad mokytojų trūkumo problema nesibaigia jų pritraukimu. Į mokyklas gali ateiti daugiau žmonių, tačiau jei dalis jaunų mokytojų greitai pradeda galvoti apie pasitraukimą, turime klausti, kokią darbo aplinką jie randa mokykloje: ar turi mentorių, ar gauna grįžtamąjį ryšį, ar jų krūvis planuojamas realistiškai, ar sudėtingose situacijose jie nelieka vieni. Būtent todėl vis daugiau šalių mokytojų trūkumą sprendžia plačiau – ne tik kviesdamos naujus žmones į profesiją, bet ir stiprindamos pagalbą tiems, kurie jau dirba“, – sako organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Masiliauskaitė.

Viena iš šalių, sistemingai sprendžiančių mokytojų trūkumo problemą, yra Australija. Jos nacionaliniame mokytojų darbo jėgos plane viena pagrindinių krypčių yra jau esamų mokytojų išlaikymas. Užuot vien ieškojusi, kaip pritraukti daugiau naujų mokytojų, šalis siekia išlaikyti jau dirbančius: mažina perteklinį krūvį, palieka daugiau laiko pagrindiniam mokytojo darbui, stiprina pagalbą bei plečia potencialius karjeros kelius.

Itin svarbi Australijos plano dalis – mokytojo darbo laiko tausojimas. Planuojami Australijos švietimo sistemos pokyčiai nuo šiol yra vertinami pagal poveikį mokytojų darbo krūviui. Kitaip tariant, prieš įvedant naują priemonę, svarstoma ne tik tai, kokio rezultato ji siekia, bet ir kiek papildomo darbo ji sukuria mokytojui.

Australija taip pat išbando įvairius administracinio krūvio mažinimo sprendimus ir tam investavo 30 mln. Australijos dolerių. Pavyzdžiui, Kvynslando mokyklos vykdo pilotinį projektą, kurio metu dalis administracinių užduočių perduodama specialiai tam skirtiems darbuotojams, kad mokytojai ir vadovai galėtų daugiau laiko skirti tiesioginiam darbui su mokiniais.

Kitas kelias – mokytojų ieškoti ne tik tarp būsimų pedagogikos studentų. Austrijos „Klasse Job“ strategija orientuota į tris grupes: žmones, norinčius keisti karjerą, 17–18 metų moksleivius, svarstančius pedagogikos studijas, ir specialistus, kurie galėtų mokyti konkretų dalyką kaip papildomą darbą. Kitaip tariant, mokytoju siūloma tapti ne tik tiems, kurie šią profesiją renkasi nuo pradžių, bet ir žmonėms, jau turintiems kitos srities patirties ar reikalingų dalykinių žinių. Austrijos švietimo ministerijos duomenimis, įgyvendinus šią strategiją, pedagogikos studentų skaičius Austrijoje padidėjo 17 proc.

„Austrijos sprendimas stiprus tuo, kad mokytojų paieška nukreipiama ne į abstrakčią visuomenę, o į aiškiai apibrėžtas grupes. Karjerą keičiantis žmogus dažnai jau turi dalykinių žinių, profesinės patirties ir brandos, tačiau jam reikia suprantamo kelio į mokyklą. Kai toks kelias aiškiai suformuluojamas, mokytojo profesija tampa realesniu pasirinkimu ne tik abiturientams“, – sako L. Masiliauskaitė.

Dalis šalių ieško sprendimų ne tik per pritraukimą, bet ir per kitokį mokytojo darbo organizavimą. „Next Education Workforce“ modeliu, taikomu Mesa mieste Arizonoje, siekiama keisti įprastą mokymo būdą, kai vienas mokytojas atsako už vieną klasę. Čia 3–5 pedagogų komanda dirba su 60–90 mokinių grupe. Tokiose komandose gali dirbti skirtingos patirties ir specializacijų žmonės, o atsakomybės paskirstomos plačiau.

Kitas JAV taikomas modelis – „Opportunity Culture“. Jame stiprūs mokytojai tampa komandų lyderiais: jie toliau moko vaikus, bet kartu ir konsultuoja kolegas, padeda planuoti pamokas, teikia grįžtamąjį ryšį. Mokyklos perorganizuoja tvarkaraščius taip, kad atsirastų daugiau laiko bendram planavimui, mokytojų konsultavimui ir bendradarbiavimui darbo dienos metu.

„JAV pavyzdžiai rodo, kad mokytojo darbas gali būti komandinis. Naujam mokytojui tai padeda lengviau įeiti į profesiją – jis turi su kuo pasitarti dėl pamokų, mokinių elgesio, pažangos ar sudėtingų situacijų klasėje. Kitose srityse toks darbas komandoje yra įprastas – naujas darbuotojas retai paliekamas vienas su visais sprendimais. Mokykloje tai ypač svarbu, nes nuo pirmųjų metų patirties labai priklauso, ar žmogus profesijoje jausis saugiai ir matys joje ateitį“, – pasakoja L. Masiliauskaitė.

Dar vieną svarbią kryptį rodo Singapūras. Šalyje taikoma TEACH sistema apima profesines mokymosi ir dalykines bendruomenes, profesinio tobulėjimo paramą, nubrėžtus kelis mokytojo karjeros kelius, papildomus vaidmenis mokyklose, krūvio valdymo gaires, dalinio darbo ir laikino pasitraukimo galimybes. Be to, mokyklų vadovams padeda žmogiškųjų išteklių specialistai.

Taip pat Singapūre maždaug kas dvi savaites mokiniai vieną dieną mokosi savarankiškai iš namų. Pirmiausia tai skirta mokinių savarankiško mokymosi įgūdžiams stiprinti, tačiau kartu mokykloms tai suteikia daugiau galimybių planuoti mokytojų laiką profesiniam tobulėjimui, pasirengimui ar kitiems darbams.

Singapūro sprendimo stiprybė – mokytojo karjera valdoma kaip ilgas profesinis kelias. Mokytojui sudaromos galimybės augti skirtingomis kryptimis, derinti krūvį, imtis papildomų vaidmenų, grįžti po laikino pasitraukimo. O tokie sprendimai kaip reguliarios savarankiško mokymosi dienos rodo, kad sistemoje ieškoma būdų ne tik ugdyti mokinių savarankiškumą, bet ir protingiau planuoti mokytojų laiką. Tai Singapūrui padeda išlaikyti žmones skirtingais jų karjeros etapais, nes profesija netampa vienu nekintančiu modeliu visam gyvenimui.

Tarptautiniai pavyzdžiai rodo, kad mokytojų trūkumo neįmanoma spręsti vien kvietimu ateiti į profesiją – reikia daugiau galvoti ir apie tai, kas vyksta mokyklos viduje.

„Džiugu, kad naujame ŠMSM plane yra atliepiami abu šie aspektai. Numatyta daugiau priemonių tiek pritraukimui, tiek lankstesnei mokytojų karjerai, emocinės aplinkos gerinimui. Sykiu, užsienio pavyzdžiai rodo, kad galima šią problemą spręsti dar giliau“, – pažymi L. Masiliauskaitė.

Viena iš krypčių, ties kuriomis dirba kitos šalys ir Lietuva, yra tikslinis alternatyvių kelių į mokytojo profesiją kūrimas. Lietuvoje alternatyvių kelių į mokytojo profesiją jau yra. Veikia profesinės pedagogikos studijos, „Renkuosi mokyti!“ programa, pedagoginių studijų finansavimas, įvairios kvalifikacijos įgijimo galimybės. Tačiau, nepaisant šių priemonių, Nacionalinės švietimo agentūros prognozės rodo, kad vis tiek Lietuvoje numatomas didelis mokytojų trūkumas ypač anglų kalbos, matematikos ir lietuvių kalbos specialistų.

„Naujame ministerijos plane numatyta dar daugiau lankstumo, pavyzdžiui, platesnės galimybės tapti užsienio kalbos mokytoju, geresnės galimybės grįžti į mokytojo profesiją po ilgesnės pertraukos, lengvesnės kvalifikacijos įgijimo galimybės. Tačiau yra ir daugiau neišnaudotų būdų. Pavyzdžiui, galėtų būti galima įgyti kvalifikaciją dėstyti dalyką tik 5–8 klasėms arba mokytis vienu metu dėstyti kelis dalykus. Kitaip tariant, praverstų dar daugiau alternatyvių kelių į tų dalykų mokytojus, kurių labiausiai reikia“, – pažymi L. Masiliauskaitė.

Kita kryptis – bendradarbiavimą paversti įprasta darbo kultūros dalimi. TALIS 2024 duomenys rodo, kad Lietuvoje yra prielaidos stipresniam bendradarbiavimui: 84 proc. mokytojų sutinka, kad savo mokykloje

gali pasikliauti kolegomis. Tačiau nuo 2018 iki 2024 m. dalis mokytojų, taikančių mokymą komandoje, padidėjo tik 1 procentiniu punktu, grįžtamojo ryšio po pamokų stebėjimo paplitimas nepakito, o profesinis mokymasis bendradarbiaujant taip pat nepadidėjo. Tik 37 proc. Lietuvos mokytojų bent kartą per mėnesį tariasi su kolegomis dėl konkrečių mokinių pažangos – Estijoje tokių mokytojų yra 66 proc., Suomijoje – 79 proc.

Naujame ŠMSM plane yra numatytos priemonės mokytojų mentorystei, pavyzdžiui studento-stažuotojo specialybė. Taip pat emociniam saugumui – papildomi mokymai, speciali psichologinės ir teisinės pagalbos linija mokytojams. Tačiau trūksta daugiau priemonių bendrai mokyklų darbo kultūrai stiprinti, pažymi L. Masiliauskaitė.

„Jei mokytojų tvarkaraščiuose nėra laiko bendram planavimui, jei pamokų stebėjimas ir grįžtamasis ryšys nėra įprasta praktika, jei pradedantysis mokytojas neturi realios komandos aplink save, jis vis tiek iš esmės dirba vienas. Už palaikančios kultūros kūrimą turi būti atsakingas ir mokyklos vadovas: suplanuoti laiką, sudaryti komandas, skatinti kolegų tarimąsi dėl mokinių pažangos ir užtikrinti, kad sudėtingos ugdymo, elgesio, įtraukties ar bendravimo su tėvais situacijos neliktų vieno žmogaus atsakomybe“, – sako L. Masiliauskaitė.

Dar viena svarbi kryptis – aiškesni stiprių mokytojų vaidmenys mokyklos viduje. L. Masiliauskaitės teigimu, Lietuvoje per daug profesinio augimo vis dar siejama su formaliomis kvalifikacinėmis kategorijomis, nors mokyklai yra ne mažiau svarbu, ar stiprus mokytojas gali padėti augti kitiems. Mentoriaus, dalyko komandos vadovo, pradedančiųjų mokytojų konsultanto ar ugdymo praktikos eksperto vaidmenys galėtų būti vienas iš būdų išlaikyti stiprius pedagogus mokykloje.

„Stiprus mokytojas neturėtų rinktis tik tarp dviejų kelių – likti klasėje be aiškesnių augimo krypčių arba pereiti dirbti į administraciją. Mokyklose reikia daugiau profesinių vaidmenų, kurie leistų patyrusiems mokytojams augti ir kartu stiprinti kitus. Tačiau tokie vaidmenys negali būti atliekami tik iš entuziazmo po darbo. Jei tai svarbu mokyklai, tam turi būti numatytas laikas, atsakomybė ir atlygis“, – teigia L. Masiliauskaitė.

Galiausiai, pasak L. Masiliauskaitės, visiems mokytojų išlaikymo mokyklose pokyčiams būtina geresnė mokyklų vadyba. Mokyklos vadovas šiandien turi ne tik administruoti procesus, bet ir valdyti komandą, įvesti naujus darbuotojus, spręsti konfliktus, planuoti krūvius, kurti profesinio augimo galimybes, rūpintis emocine aplinka ir sprendimus priimti remiantis duomenimis. Todėl mokytojų išlaikymo tema neišvengiamai yra ir mokyklų vadovų rengimo bei pagalbos jiems klausimas.

„Jei norime stiprinti mokytojo profesiją, privalome stiprinti ir mokyklų vadovų parengimą. Būtent vadovai mokykloje turėtų kurti sąlygas, kuriose mokytojui keliami aiškūs lūkesčiai, jis gauna grįžtamąjį ryšį, pagalbą sudėtingose situacijose bei profesinio augimo galimybes, o jo krūvis yra realistiškai planuojamas. Tam reikia ne tik gero administravimo, bet ir šiuolaikinių vadybos, žmonių motyvavimo bei išlaikymo principų taikymo“, – reziumuoja L. Masiliauskaitė.

VšĮ „Švietimas numeris vienas“ – tai ne pelno siekianti, Lietuvos startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigta organizacija, vienijanti lyderius, kurie siekia kurti pažangią, pasaulyje pirmaujančią švietimo sistemą.