Šis klausimas vis dažniau kyla tėvams, kurie vaikams renkasi technologinį ugdymą. Juk dirbtinis intelektas jau dabar gali ne tik sugeneruoti kodą, bet ir ieškoti klaidų, siūlyti sprendimus ar atlikti dalį rutininių užduočių.
Atrodytų, technologijos pačios pradeda perimti tai, ko anksčiau mokėmės.
Tačiau, pasak „CodeAcademy Kids“ direktorės Elitos Kolpakaitės, būtent dėl to vaikams reikia ne mažiau, o kitaip mokytis technologijų.
Susiję straipsniai
„Manau, kad techninės žinios niekur nedings, tačiau keisis tai, kaip jas naudojame ir ką reiškia būti techniškai stipriam. DI jau šiandien gali parašyti dalį kodo, padėti surasti klaidas, pasiūlyti sprendimus ar perimti dalį rutininių užduočių. Tačiau žmogus vis tiek turi suprasti, kokią problemą norime išspręsti, ką norime sukurti ir kaip turėtų veikti visas sprendimas.“
Programuoti vis dar verta – tik kitaip
Technologijų pasauliui keičiantis, keičiasi ir pats programavimo mokymosi tikslas. Vaikui nebeužtenka išmokti konkrečios kalbos sintaksę ir atkartoti jau parašytą kodą – svarbiau suprasti, kas už jo slypi.
„Ateityje gali būti mažiau svarbu pačiam nuo nulio parašyti kiekvieną kodo eilutę, tačiau programavimo pagrindai, kurie leistų suprasti, ką DI sugeneravo, įvertinti, ar sprendimas tinkamas, ir jį patobulinti, išliks labai svarbūs“, – mano E. Kolpakaitė.
Jos teigimu, pamažu keičiasi ir tai, kaip verta mokyti programuoti vaikus.
„Nebepakanka išmokti konkrečios programavimo kalbos sintaksę ar tiesiog atkartoti kodą.
Daug svarbiau suprasti programavimo logiką, mokėti problemą išskaidyti į mažesnius žingsnius, ieškoti sprendimų, pastebėti klaidas ir suprasti, kodėl vienas sprendimas veikia, o kitas – ne.“
Pačią DI revoliuciją ji gretina su gerokai anksčiau mūsų kasdienybę pakeitusiu įrankiu.
„Man patinka palyginimas su skaičiuotuvu. Jo atsiradimas nepanaikino poreikio mokytis matematikos – tiesiog nebereikia tiek laiko skirti veiksmams, kuriuos už mus gali atlikti įrankis. Tačiau tam, kad žinotume, ką skaičiuoti ir ar gautas atsakymas apskritai logiškas, matematiką vis tiek turime suprasti.“ Panašiai, pasak pašnekovės, yra ir su programavimu.
„DI gali parašyti dalį kodo, tačiau žmogui vis tiek reikia programavimo žinių, kad suprastų, ko prašyti, ką gavo ir ar tas sprendimas iš tiesų veikia.“
Todėl, jos manymu, klausimas turėtų būti ne tai, ar vaikui dar verta mokytis programuoti.
„Mėgstu sakyti, kad konkuruosime ne su DI, o su žmonėmis, kurie mokės DI gerai pasitelkti savo darbe. Todėl DI nėra priežastis vaikui nesimokyti programuoti – priešingai, tai priežastis mokytis programuoti kitaip.“
Didžiausia klaida – leisti DI mąstyti už vaiką
Vis dėlto technologijų naudojimas mokantis turi ir kitą pusę.
Anot E. Kolpakaitės, įrankis, kuris per kelias sekundes pateikia atsakymą, gali ne tik padėti mokytis, bet ir atimti svarbią mokymosi dalį.
„Manau, didžiausia klaida yra, kad vaikai kartais perduoda DI per didelę dalį savo mąstymo. Užuot patys bandę suprasti užduotį, ieškoję sprendimo, klydę ir taisę klaidas, jie gali per kelias sekundes gauti jau paruoštą atsakymą.
Užduotis atlikta, rezultatas gali atrodyti puikiai, tačiau svarbiausias klausimas – ar vaikas iš tiesų kažko išmoko?“
Programuojant tai ypač lengva pastebėti: veikiantis kodas dar nebūtinai reiškia, kad vaikas suprato, ką padarė. „Vaikas gali paprašyti DI sugeneruoti kodą ir gauti veikiantį sprendimą, tačiau jei negali paaiškinti, kodėl tas kodas veikia, pastebėti jame klaidos ar savarankiškai kažko pakeisti, turime gerą galutinį rezultatą, bet nebūtinai įvykusį mokymąsi.“
Vaikas gali paprašyti DI atlikti užduotį už jį. Tačiau tokiu atveju lieka neatsakytas klausimas – ką iš tos užduoties jis išmoko? „Yra didelis skirtumas tarp „padaryk už mane“ ir „padėk man suprasti“. DI galima paprašyti užuominos, paaiškinti nesuprastą vietą, pateikti kitą pavyzdį, patikrinti paties vaiko sugalvotą sprendimą ar padėti surasti klaidą.“
Tokį naudojimą E. Kolpakaitė siūlo įtvirtinti konkrečia taisykle: „Pirmiausia pagalvok pats, tada pasitelk DI, o gavęs atsakymą – suprask ir patikrink. Tikslas nėra, kad vaikas su DI kuo greičiau atliktų užduotį. Tikslas – kad pasinaudojęs DI jis pats mokėtų ir suprastų daugiau nei prieš tai.“
5 svarbiausi ateities gebėjimai
Ką šiandien verta ugdyti, kad vaikas galėtų prisitaikyti ir prie dar neatsiradusių technologijų?
E. Kolpakaitės teigimu, atsakymas telpa į penkis gebėjimus.
„Negalime tiksliai žinoti, kokių profesijų ar technologijų pasaulyje gyvens šiandienos vaikai. Todėl manau, svarbiausia suteikti jiems tokį gebėjimų pagrindą, kuris leistų prisitaikyti prie pokyčių ir sėkmingai veikti nuolat besikeičiančiame pasaulyje.
Jeigu reikėtų išskirti penkis, pirmiausia įvardyčiau gebėjimą mokytis ir prisitaikyti prie pokyčių. Konkrečios technologijos keisis, o gebėjimas mokytis leis keistis kartu su jomis – nebijoti naujovių, savarankiškai ieškoti informacijos, išbandyti, klysti ir mokytis.
Antrasis – kritinis ir analitinis mąstymas. Vaikui svarbu ne tik rasti informaciją ar gauti atsakymą, bet gebėti jį įvertinti, pastebėti prieštaravimus ir priimti pagrįstą sprendimą.
Trečiasis – kūrybiškumas ir problemų sprendimas. Vaikams svarbu suteikti erdvės kurti, eksperimentuoti, bandyti skirtingus kelius ir ieškoti, kaip tą pačią problemą galima išspręsti kitaip.“
Dar vienas sąrašo punktas – technologinis ir DI raštingumas. E. Kolpakaitė jį sieja su gebėjimu orientuotis tarp nuolat atsirandančių naujų įrankių.
„Vaikas turėtų gebėti perprasti naujus įrankius, suprasti jų galimybes ir ribas bei pasirinkti, kada ir kaip juos prasmingai panaudoti.“
Tuo tarpu penktasis būtinas įgūdis – komunikacija bei bendradarbiavimas.
„Gebėjimas aiškiai išsakyti mintį, argumentuoti savo sprendimą, išgirsti kitą žmogų, susitarti ir dirbti komandoje niekur nedingsta. Gera idėja turi būti ne tik sugalvota – ją dar reikia gebėti paaiškinti ir įgyvendinti kartu su kitais.“ Nuo kodo ekrane iki roboto realybėje
Technologinis ugdymas, pasak E. Kolpakaitės, neturėtų apsiriboti tuo, kas vyksta kompiuterio ekrane. Vaikui labai vertinga pamatyti, kaip jo skaitmeninė idėja tampa realiai veikiančiu daiktu.
„Manau, vaikams labai svarbu neapsiriboti vien skaitmenine technologijų puse. Kompiuteryje jie gali programuoti, projektuoti, kurti 3D modelius.
Tačiau labai vertinga, kai šias žinias gali perkelti į fizinį pasaulį – sukonstruoti robotą, dirbti su dronu, sujungti „Arduino“ ar „micro:bit“ komponentus, jutiklius, variklius ar suprojektuotą 3D objektą paversti realia detale.“
Šis procesas apima ne vien programavimą.
„Tokiu būdu vaikas pamato visą kelią – nuo idėjos ir skaitmeninio sprendimo iki realiai veikiančio objekto. Jis pradeda suprasti, kaip tarpusavyje susiję programinė įranga, elektronika, mechanika ir fizinė aplinka.“
O klaidos, kaip pabrėžia „CodeAcademy Kids“ vadovė, tampa mokymosi proceso dalimi.
„Ne viskas suveikia iš pirmo karto, todėl vaikas mokosi suprasti, kur slypi problema, testuoti, ieškoti priežasties, keisti sprendimą ir bandyti iš naujo. Taip natūraliai ugdomas inžinerinis mąstymas, problemų sprendimas, kūrybiškumas ir atkaklumas.“
Daugiau nei programavimo pamokos
Platesnis požiūris į technologijas keičia ir „CodeAcademy Kids“ kryptį.
Akademijoje, pasak direktorės, programavimas išlieka svarbiu pagrindu, tačiau šalia jo atsiranda vis daugiau skirtingų technologijų.
„Didžiausias pokytis yra tai, kad šiandien save matome jau ne tik kaip programavimo, bet kaip technologijų akademiją.
Programavimas išlieka svarbiu pagrindu, tačiau technologijų pasaulis keičiasi taip greitai, kad mokyti vaiką vienos programavimo kalbos ar vieno įrankio nebepakanka.“ E. Kolpakaitė pasakoja, kad technologijų pažinimo kelias čia pradedamas ir su visai mažais vaikais. Šiais metais 5–7 metų vaikams sukurta STEAM mažųjų atradėjų akademija.
„Šiame amžiuje mūsų tikslas nėra kuo anksčiau pasodinti vaiką prie kompiuterio. Pirmoji pažintis su technologijomis gali vykti ir be ekranų – pasitelkiame edukacinius robotus, eksperimentus, konstravimą, kūrybines bei žaidybines užduotis.“
Vyresniems siūlomos išmaniosios robotikos programos: būreliai vaikams, kuriuose į vieną veikiančią sistemą jungiama robotika, inžinerija, elektronika, programavimas, automatizavimas ir dirbtinis intelektas.
„Norime, kad vaikai matytų platesnį technologijų pasaulį, suprastų, kaip skirtingos sritys jungiasi tarpusavyje, ir galėtų išbandyti save skirtinguose kūrėjo vaidmenyse. Jie konstruoja ir programuoja robotus, tyrinėja jutiklius, elektronikos grandines, automatizavimo sprendimus, o vėliau pereina ir prie DI modelių. Dar viena kryptis – technologijų perkėlimas iš ekrano į fizinį pasaulį.
3D modeliavimo ir spausdinimo laboratorijoje vaikas savo skaitmeninę idėją gali paversti realiu objektu, o dronų programose paaugliai susipažįsta ne tik su pilotavimu, bet ir su FPV technologija, drono konstrukcija, valdymu bei remontu.“
O ką daryti su ekranais?
Technologijų ugdymas neišvengiamai kelia ir klausimą apie ekranų laiką. Tačiau E. Kolpakaitė siūlo į jį pažvelgti kiek kitaip.
„Manau, šiandien svarbu žiūrėti ne tik į tai, kiek laiko vaikas praleidžia prie ekrano, bet ir ką jis tuo metu veikia. Valanda pasyviai vartojant turinį ir valanda kuriant žaidimą, programuojant robotą ar įgyvendinant savo technologinę idėją yra tas pats laikas prie ekrano, tačiau vaiko patirtis ir vaidmuo visiškai skirtingas.“
Tai nereiškia, kad kiekviena minutė prie ekrano turi būti edukacinė.
„Vaikams reikia ir žaidimų, pramogų, bendravimo bei poilsio. Riba atsiranda tada, kai ekranas pradeda išstumti miegą, fizinį aktyvumą, mokymąsi ar gyvą bendravimą.“ Todėl, jos manymu, tėvams verta klausti ne tik „Kiek laiko šiandien praleidai prie ekrano?“, bet ir „Ką per tą laiką veikei?“. Žinoma, sąmoningo santykio su technologijomis negalima palikti vien ant vaiko pečių.
„Tėvų vaidmuo yra ne tik nustatyti ribas, bet ir domėtis vaiko skaitmeniniu pasauliu, kalbėtis apie jo pasirinkimus, susitarti dėl taisyklių ir savo pavyzdžiu rodyti sveiką santykį su technologijomis.
Negalime reikalauti, kad vaikas padėtų telefoną prie vakarienės stalo, jei patys tuo metu tikriname žinutes“, – pabrėžia pašnekovė.
„Technologijų iš vaikų ateities neišimsime. Todėl turime mokyti juos ne vengti technologijų, o išmokti jas valdyti – suprasti, kada jos padeda mokytis, kurti, bendrauti ir spręsti problemas, o kada pradeda valdyti jų dėmesį.“
O galutinis tikslas, pasak E. Kolpakaitės, yra dar paprastesnis: „Galime išmokyti vaikus būti ne technologijų valdomais vartotojais, o sąmoningais jų kūrėjais ir naudotojais.“