Kelrodis pirmą kartą viešai pristatytas spalio 5-ąją, Mokytojų dieną, ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Jį rengė organizacija „Švietimas #1“ kartu su ISM universitetu, švietimo ir mokslo ekspertais. Jo rengėjai siekia, kad kiekvienas Lietuvos vaikas gautų geriausią švietimą Europoje, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ar lankomos mokyklos. Jų teigimu, iki šiol Lietuvos švietime pernelyg dažnai sprendžiamos atskiros problemos, tačiau trūksta bendro susitarimo, kokios sistemos valstybė siekia.
„Jei norime tikro pokyčio, neužtenka susitarti, ko siekiame – turime sutarti ir kaip to sieksime. Švietime rezultatai neatsiranda per vieną kadenciją, todėl svarbu neperkrauti sistemos vis naujais, tarpusavyje nesusijusiais sprendimais. Turime matyti, kas veikia, kas ne, mokytis iš rezultatų ir tęsti tik tai, kas pasiteisina“, – sako ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius prof. dr. Dalius Misiūnas.
Susiję straipsniai
Kelrodžio rengėjų teigimu, tam reikia ne tik atskirų sprendimų, bet ir bendro susitarimo, kokios švietimo sistemos Lietuva siekia ilguoju laikotarpiu.
„Daug metų švietime sprendėme atskirus klausimus, bet taip ir nesutarėme, kokią sistemą norime turėti po penkerių, dešimties ar dvidešimties metų. Išsprendžiame vieną problemą, imamės kitos, bet lieka neaišku, kaip visi tie sprendimai tarpusavyje susiję, kur jie mus veda ir kokios Lietuvos švietimo sistemos iš tikrųjų norime. Tikiu, kad šis Kelrodis gali ir turi tapti pagrindu nacionaliniam susitarimui dėl švietimo“, – sako organizacijos „Švietimas #1“ valdybos pirmininkas Rytis Laurinavičius.
Švietimą Lietuvoje vadina loterija
Nors mokiniai mokosi pagal tas pačias nacionalines programas, jų pasiekimai skiriasi net gretimose savivaldybėse: 2025 m. matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP) Ignalinos rajone išlaikė 92 proc., o Zarasų rajone beveik dvigubai mažiau – 53 proc. mokinių.
„Kokybiškas švietimas Lietuvoje primena loteriją. Daug lemia tai, į kokią mokyklą vaikas patenka, kas jį moko ir kaip mokyklai vadovaujama. Todėl Kelrodyje ugdymo programas, mokyklų vadybą ir mokytojų darbą vertiname kartu. Programos apibrėžia, ko vaikas turi išmokti, mokytojas padeda jam to pasiekti, o vadovas sudaro sąlygas mokytojui gerai dirbti. Jei viena iš šių grandžių silpna, nukenčia vaikas“, – sako organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Tilvytė.
Tačiau problema – ne tik skirtumai tarp mokyklų ar savivaldybių. Iššūkiai atsikartoja ir nacionaliniu mastu. Dalis Lietuvos mokinių neįgyja bazinių žinių, o galinčiųjų pasiekti daugiau gebėjimai lieka neatskleisti. Naujausi EBPO PISA 2025 tyrimo duomenimis, bazinio matematikos pasiekimų lygio nepasiekia daugiau nei kas ketvirtas Lietuvos penkiolikmetis. Panaši dalis nepasiekia ir bazinio skaitymo lygio. Aukščiausius pasiekimų lygius matematikoje pasiekia tik 6 proc., skaityme – tik apie 4 proc. mokinių.
Skiriasi ir mokinių požiūris į savo galimybes: Lietuvoje tik kiek daugiau nei pusė penkiolikmečių tiki, kad savo gebėjimus gali ugdyti, tuo tarpu Estijoje – daugiau nei aštuoni iš dešimties.
„Įsivaizduokime dvi klases – vieną Lietuvoje, kitą Estijoje. Abiejose mokosi po 25 penkiolikmečius. Jei šalies matematikos rezultatus perkeltume į tokią klasę, Lietuvoje mokymosi pagrindų trūktų maždaug septyniems vaikams, Estijoje – keturiems. Aukščiausius rezultatus Lietuvoje pasiektų vienas ar du vaikai, Estijoje – trys. Vadinasi, turime ir padėti tiems, kuriems sunku, ir suteikti daugiau galimybių tiems, kurie gali daugiau. Tam reikia matyti kiekvieno vaiko pažangą ir suprasti, kokios pagalbos ar didesnio iššūkio jam reikia“, – teigia L. Tilvytė.
Mažiau temų, daugiau gylio
Kelrodyje siūloma vienoje nacionalinėje institucijoje sutelkti atsakomybę už ugdymo programas, egzaminus ir mokinių pasiekimų vertinimo kriterijus. Taip būtų siekiama, kad tai, ko vaikai mokosi, derėtų su tuo, kas tikrinama per egzaminus, o jų žinios skirtingose mokyklose būtų vertinamos pagal bendrus kriterijus. Tam mokytojai ir mokyklos reguliariai derintų mokinių darbų vertinimą.
Ugdymo programose siūloma mažinti temų skaičių, kad mokytojui liktų daugiau laiko padėti vaikams suprasti svarbiausius dalykus ir išmokti juos taikyti. Kiekviename ugdymo etape būtų aiškiai apibrėžta, ką mokinys būtinai turi išmokti, o kas galėtų būti papildoma ar pasirenkama.
Kartu būtų nuosekliai stebima kiekvieno vaiko pažanga, kad būtų aišku, kur jis juda pirmyn, o kur pradeda strigti. Bazinio lygio nepasiekiančiam mokiniui siūloma garantuoti intensyvią pagalbą, o neveiksmingą pagalbą keisti ar stiprinti tol, kol šis lygis būtų pasiektas. Taip pat daugiau galimybių būtų suteikiama ir mokiniams, galintiems pasiekti daugiau. Jiems, nepriklausomai nuo konkrečios mokyklos galimybių, nacionaliniu mastu būtų užtikrinta prieiga prie aukštesnio lygio kursų, aukštųjų mokyklų programų, mentorystės, mokslo projektų ir pasirengimo olimpiadoms.
„Vaikui keičiant mokyklą ar pereinant į kitą ugdymo pakopą, jį mokantis mokytojas turėtų matyti, ką vaikas jau moka, kur jam kyla sunkumų ir kokia pagalba iki šiol veikė. Todėl siūlome, kad ši informacija keliautų kartu su vaiku. Reikšmingai pasikeitus jo pažangai, sistema įspėtų mokytojų komandą, kad ši su vaiku, tėvais ir prireikus specialistais galėtų laiku susitarti, ką daryti toliau“, – sako L. Tilvytė.
Gera mokyklos aplinka prasideda nuo vadovo
Kelrodyje siūloma stiprinti ir mokyklų vadovų pasirengimą bei suteikti jiems daugiau laisvės veikti. Jie galėtų lanksčiau perskirstyti mokyklos biudžetą ir formuoti komandą pagal mokyklos poreikius.
„Organizacijos klimatas gali paaiškinti iki 40 proc. jos rezultatų, o iki 70 proc. paties klimato lemia vadovo elgesys. Tačiau Lietuvoje lyderystės mokymus yra baigę tik 30 proc. mokyklų vadovų – mažiausiai tarp EBPO šalių“, – sako L. Tilvytė.
Todėl esamiems ir būsimiems vadovams siūlomas praktinis pasirengimas, mentorystė ir stažuotės. Kitų sričių profesionalams būtų sudarytas aiškus kelias pasirengti vadovauti mokyklai.
„Deja, šiuo metu beveik kas trečias mokytojas teigia patyręs patyčias iš administracijos arba kolegų, o kas penktas mokinys mokykloje jaučiasi vienišas. Siūlome kasmet apklausti mokinius, mokytojus ir tėvus, kad mokykla žinotų, kur kyla sunkumų. Pagal rezultatus ji pasirinktų kelias svarbiausias problemas, imtųsi jas spręsti ir vertintų, ar situacija gerėja“, – sako L. Tilvytė.
Šešerių metų pradinis ugdymas
Kelrodyje siūloma pradinį ugdymą ilginti nuo ketverių iki šešerių metų, o pagrindiniam ir viduriniam ugdymui skirti po trejus metus. Anot Kelrodžio rengėjų, taip vaikai ilgiau mokytųsi pažįstamoje aplinkoje, turėtų daugiau laiko įtvirtinti mokymosi pagrindus ir palaipsniui pereitų prie dalykinio mokymo.
„Šešerių metų pradinis ugdymas taikomas daugelyje pasaulio šalių, tarp jų – Estijoje, kurios mokinių pasiekimai pagal EBPO PISA tyrimą aukštesni nei Lietuvos. Siūlydami šešerių metų pradinį ugdymą, siekiame, kad vaikas turėtų daugiau laiko įgyti pagrindus, kurių reikės mokantis toliau. Perėjimas prie atskirų dalykų ir daugiau mokytojų turėtų vykti palaipsniui. Tokį pokytį pirmiausia reikia išbandyti: įvertinti, kaip jis veikia vaikų pasiekimus ir savijautą, ko reikia mokytojams ir mokykloms, ir tik tada spręsti dėl jo taikymo visoje Lietuvoje“, – sako L. Tilvytė.
Taip Kelrodyje siūloma elgtis ir su kitais didesniais švietimo pokyčiais: pirmiausia juos išbandyti mažesniu mastu, aiškiai sutarti, ką matuosime, ir viešai skelbti rezultatus. Nacionaliniu mastu būtų plečiami tik tie sprendimai, kurių nauda įrodyta duomenimis, o nepasiteisinę – tobulinami arba stabdomi.
Mokytojų išlaikymas prasideda nuo kasdienio darbo sąlygų
Beveik kas antras pirmosios pakopos pedagogikos studijų absolventas – 45 proc. – po studijų mokykloje neįsidarbina. Apie pusė jaunesnių nei 30 metų mokytojų svarsto per artimiausius penkerius metus palikti profesiją. Mentorių turi tik 26 proc. pradedančiųjų mokytojų – maždaug kas ketvirtas.
„Visų pokyčių centre yra mokytojas. Tačiau negalime tikėtis, kad jis ateis į klasę ir vienas ras atsakymus į visus klausimus. Sunku pradėti darbą, apie kurį iki tol tik skaitei vadovėlyje. Todėl reikia daugiau praktikos dar studijuojant, o pradėjus dirbti – patyrusio kolegos šalia ir laiko tartis su kitais mokytojais. Jei norime, kad žmonės mokykloje liktų, turime padėti jiems dirbti kasdien“, – sako L. Tilvytė.
Kelrodyje siūloma praktiką mokyklose pradėti nuo pirmųjų studijų metų, o pirmuosius trejus darbo metus mokytojui skirti apmokamą mentorių ir mažesnį pamokų krūvį. Laikas kartu planuoti pamokas ir aptarti mokinių pažangą būtų numatytas mokytojų darbo laike. Taip pagalba nepriklausytų vien nuo to, ar kolega gali pasilikti po pamokų.
„Siūlome keisti ir mokytojų karjeros modelį. Dabartines kvalifikacines kategorijas pakeistų profesinio augimo pakopos, kurios priklausytų nuo mokytojo darbo rezultatų, prisiimtos atsakomybės ir pagalbos kolegoms. Aukštesnę pakopą pasiekęs mokytojas galėtų dalį darbo laiko padėti pradedantiems kolegoms, konsultuoti kitus mokytojus ar rengti būsimus mokytojus. Už šį darbą jis gautų didesnį atlygį. Suteikta pakopa būtų reguliariai peržiūrima, kad atspindėtų dabartinį mokytojo darbą ir rezultatus“, – sako L. Tilvytė.
Lietuvos švietimo kelrodžio iniciatoriai – organizacija „Švietimas #1“ ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas.
Analitinį darbą rengiant Kelrodį atliko „Visionary Analytics“ komanda.
Visą Kelrodį galima rasti čia: kelrodis.svietimas.lt.
Apie „Švietimas #1“
VšĮ „Švietimas numeris vienas“ – tai ne pelno siekianti, Lietuvos startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigta organizacija, vienijanti lyderius, kurie siekia kurti pažangią, pasaulyje pirmaujančią švietimo sistemą.