Jų pažintis, užsimezgusi dar Ernestos studijų metais, naujienų portalo Lrytas ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) inicijuotame mentorystės projekte „Švietimo kodo klasė“, išaugo į tvirtą profesinį ryšį, o ilgainiui paskatino jaunąją mokytoją sugrįžti ten, kur prasidėjo jos profesinis kelias.
Pirmieji mokytojo žingsniai – tarp abejonių ir noro tobulėti
Pirmieji darbo metai jaunam pedagogui neretai tampa tikru išbandymu. Studijų metais įgytos žinios susiduria su kasdienėmis situacijomis, atsakomybe ir klausimais, į kuriuos ne visada lengva rasti atsakymus. Būtent tokiu profesinio kelio etapu į mentorystės projektą „Švietimo kodo klasė“ įsitraukė Ernesta Paslauskaitė.
„Į projektą atėjau būdama jauna, savo profesinį kelią dar tik pradedanti mokytoja. Pirmaisiais darbo metais jaučiausi nedrąsiai, trūko pasitikėjimo savimi, padrąsinimo ir motyvacijos nepasiduoti susidūrus su pirmaisiais sunkumais. Norėjau sutikti įkvepiančių bendraminčių, dalytis patirtimi, kartu augti ir tobulėti kaip mokytoja“, – prisimena Ernesta.
Rinkdamasi mentorę ji ilgai nesvarstė. Vitaliją Šilinskienę pažinojo dar iš studijų laikų, kai atliko praktiką ir kartą per savaitę dirbo VDU darželyje „Mažųjų akademija“.
„Vitaliją pažinau kaip šiltą, pozityvumu spinduliuojančią, įkvepiančią ir charizmatišką asmenybę. Nuo pat pirmojo susitikimo jaučiausi priimta tokia, kokia esu, ir, nepaisant jos einamų pareigų, – lygiavertė partnerė. Pokalbiai mezgėsi natūraliai, bendravimas buvo labai šiltas. Todėl pamačiusi, kad projekte ji dalyvauja kaip mentorė, nė nedvejodama pasirinkau ją. Per visą projektą savo pasirinkimu nė karto nesuabejojau“, – pasakoja pedagogė.
Prakalbo apie kasdienę mokytojų kovą: švietime mentorystė dažnai suprantama ne taip
Mentorystė, kurioje svarbiausia – pasitikėjimas
VDU Švietimo akademijos darželio „Mažųjų akademija“ direktoriaus pavaduotoja Vitalija Šilinskienė įsitikinusi, kad mentorystės esmė – ne pateikti jaunam pedagogui paruoštus atsakymus, o sukurti saugią aplinką, kurioje jis galėtų drąsiai klausti, abejoti ir ieškoti savo kelio.
„Man svarbiausia buvo sukurti saugų, atvirą ryšį, kuriame jaunas žmogus galėtų klausti, abejoti, dalytis savo mintimis ir nebijoti pasakyti, kad kažko nežino. Mokytojo kelio pradžioje labai svarbu turėti žmogų, su kuriuo gali pasitarti neformaliai, žmogiškai, nebijodamas būti vertinamas“, – sako Vitalija.
Mentorystės projekte ji lydėjo dvi jaunas pedagoges – Ernestą ir Aureliją Švedkauskę. Jų susitikimai neapsiribojo formaliais pokalbiais apie profesinius iššūkius. Moterys bendravo neformalioje aplinkoje, lankėsi viena kitos darželiuose, kartu dalyvavo projekto renginiuose, dalijosi patirtimi ir svarstė, kaip naujas idėjas pritaikyti savo ugdymo įstaigose.
„Ši mentorystė man buvo labai prasminga patirtis. Ji dar kartą priminė, kiek daug gali atviras pokalbis, dalijimasis patirtimi ir nuoširdus palaikymas. Man buvo svarbu ne tik atsakyti į klausimus, bet ir būti šalia, padrąsinti, padėti į įvairias situacijas pažvelgti plačiau. Kartu augau ir pati, nes mentorystėje visada mokosi abi pusės“, – dalijasi Vitalija.
Pasak jos, geras mentorius nebūtinai turi žinoti visus atsakymus. Kur kas svarbiau gebėti išklausyti, priimti kitokį požiūrį, pasidalyti patirtimi ir kartais tiesiog padrąsinti.
„Man artima mentorystė, kurioje nėra pernelyg formalaus santykio ar vien „teisingų“ atsakymų. Man svarbu atvirumas, pasitikėjimas, geras humoro jausmas ir paprasti, neformalūs susitikimai, kuriuose galima kalbėtis nuoširdžiai, žmogiškai ir be įtampos. Tikiu, kad būtent tokioje aplinkoje gimsta geriausi pokalbiai“, – teigia ji.
Susiję straipsniai
Mentorystės dovana – draugystė, kuri tęsiasi ir projektui pasibaigus
Ernestai mentorystės projektas suteikė ne tik daugiau profesinio pasitikėjimo, naujų idėjų ir motyvacijos. Vienu svarbiausių atradimų tapo draugystė su kita projekto dalyve Aurelija.
„Ypač džiaugiuosi draugyste su Aurelija – už mūsų pažintį esu dėkinga Vitalijai, kuri mus ir suvedė. Su Aurelija atradome daug bendrų temų ir įkvėpėme viena kitą tobulėti“, – pasakoja Ernesta.
Nors projektas baigėsi, ši pažintis nenutrūko. Jaunos pedagogės iki šiol bendrauja, tariasi profesiniais klausimais, dalijasi gerąja patirtimi, palaiko ir motyvuoja viena kitą.
Ernesta neslepia, kad būtent bendrystės jai labiausiai trūko profesinio kelio pradžioje. Galimybė sutikti žmonių, susiduriančių su panašiais iššūkiais, padėjo suprasti, kad abejonės ir sunkumai nėra vien jos patirtis.
„Projektas suteikė bendrystės jausmą, kurio buvau labai pasiilgusi, ir galimybę susipažinti su motyvuotais, įkvepiančiais žmonėmis. Užmezgiau naujus ryšius, pasisėmiau idėjų ir motyvacijos augti kaip mokytoja“, – sako ji.
Sugrįžimas ten, kur prasidėjo profesinis kelias
Vis dėlto reikšmingiausias šios mentorystės istorijos posūkis laukė vėliau. Projektas ne tik sustiprino Ernestos pasitikėjimą savimi, bet ir paskatino ją sugrįžti į VDU darželį „Mažųjų akademija“.
Artimiau pažinusi Vitaliją, Ernesta dar aiškiau suprato, kad jas sieja panašios vertybės, požiūris į ugdymą ir noras kurti aplinką, kurioje gera būti tiek vaikams, tiek pedagogams.
„Mentorystės projekte dar artimiau pažinusi Vitaliją pajutau, kad mūsų požiūriai, vertybės ir ateities siekiai labai artimi. Tikriausiai šį ryšį jautė ir ji, nes sulaukiau pasiūlymo sugrįžti į „Mažųjų akademiją“, – prisimena Ernesta.
Sprendimą sugrįžti lėmė ne tik profesinės galimybės. Ne mažiau svarbus buvo jausmas, kurį ji jau buvo patyrusi šioje bendruomenėje.
„Pirmiausia sugrįžti norėjosi dėl to, kad čia jaučiausi gerai – kolegų priimta, išgirsta ir suprasta. Mano idėjos sulaukdavo palaikymo, o ne vieną jų įgyvendinome kartu su visa darželio bendruomene. Džiaugiuosi sugrįžusi ten, kur prasidėjo mano profesinis kelias ir kur jaučiu palaikymą bei norą toliau augti kaip mokytoja“, – pasakoja pedagogė.
Vitalijai šis sugrįžimas taip pat buvo ypatingas.
„Ernestą pažįstu dar nuo jos studijų metų. Ji mūsų darželyje atliko praktiką, šiek tiek dirbo ir jau tada buvo galima pastebėti jos atsidavimą, jautrumą vaikui ir tikrą pašaukimą mokytojos darbui. Tokie žmonės yra dovana kiekvienai ugdymo įstaigai“, – sako direktoriaus pavaduotoja.
Ji prisipažįsta tyliai tikėjusi, kad vieną dieną Ernesta sugrįš, tačiau nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai.
„Man tai buvo viena gražiausių šios programos sėkmės istorijų, kai užmegztas ryšys, pasitikėjimas ir bendri pokalbiai virto realiu sprendimu grįžti dirbti kartu. Labai džiaugiuosi, kad Ernesta šiandien yra mūsų komandos dalis“, – džiaugiasi Vitalija.
Kai gerai jaučiasi mokytojas, tai jaučia ir vaikai
Šiandien abi pedagogės sutaria, kad gera ugdymo įstaigos atmosfera pirmiausia priklauso nuo žmonių ir jų tarpusavio santykių.
Ernestai mokytojo darbe svarbiausios vertybės – žmogiškumas, nuoširdumas ir atvirumas. Jos įsitikinimu, šios savybės padeda kurti pasitikėjimu grįstą ryšį su vaikais, jų tėvais ir kolegomis.
„Man svarbu, kad bendraudamas su manimi kiekvienas jaustųsi išgirstas, suprastas ir priimtas toks, koks yra“, – pabrėžia mokytoja.
Vitalija šiai minčiai pritaria ir akcentuoja, kad pedagogų emocinė savijauta turi didelę reikšmę visai darželio bendruomenei.
„Gera atmosfera darželyje prasideda nuo žmonių santykių. Svarbu pagarba, pasitikėjimas, atviras kalbėjimasis ir jausmas, kad esi matomas bei girdimas. Darželyje labai svarbi komanda, nes mokytojas kasdien kuria vaikų saugumą, nuotaiką ir ugdymosi aplinką. Kai gerai jaučiasi mokytojai, tai jaučia ir vaikai“, – įsitikinusi ji.
Pasak Vitalijos, svarbu puoselėti organizacijos kultūrą, kurioje pedagogas nebijotų siūlyti naujų idėjų, klysti, mokytis ir prašyti pagalbos. Tokią aplinką ji siekia kurti ir „Mažųjų akademijoje“.
Jaunam mokytojui nereikia visų iššūkių įveikti vienam
Ernestos ir Vitalijos istorija atskleidžia, kad mentorystės vertė ne visada matuojama įgytomis žiniomis ar įgyvendintomis veiklomis. Kartais svarbiausias jos rezultatas – žmogus, kuris išdrįsta labiau pasitikėti savimi, atranda bendraminčių ir sustiprėja kaip pedagogas.
Ernesta jauniems mokytojams, svarstantiems apie galimybę dalyvauti mentorystės projekte, pataria nedvejoti.
„Žengiant pirmuosius žingsnius profesiniame kelyje, jaunam mokytojui gali trūkti pasitikėjimo savimi, palaikymo ir padrąsinimo. Šis projektas padeda atrasti bendraminčių, mokytis vienam iš kito ir pasisemti idėjų. Čia sutikti motyvuoti žmonės įkvepia, padrąsina, o užsimezgusios pažintys ir draugystės suteikia bendrystės jausmą, kuris profesinio kelio pradžioje ypač svarbus“, – sako pedagogė.
Vitalijos patirtis primena dar vieną svarbų dalyką: mentorystė nėra vienpusis procesas. Auga ne tik tas, kuris ieško pagalbos, bet ir tas, kuris ja dalijasi.
Šiandien Ernesta ir Vitalija vėl dirba vienoje komandoje. Tačiau dabar jas sieja ne tik pažintis, prasidėjusi studijų praktikos metu, bet ir mentorystėje sustiprėjęs pasitikėjimas, bendros vertybės bei noras kurti darželį, kuriame kiekvienas jaustųsi svarbus.
Šiemet vėl V. Šilinskienė tapo mentore projekte „Švietimo kodo klasė“ ir laukia pažintis su naujais dalyviais.
Kartais tam, kad jaunas mokytojas atrastų savo vietą švietime, pakanka sutikti žmogų, kuris juo tiki. O kartais toks susitikimas tampa pradžia istorijos, kuri tęsiasi gerokai ilgiau nei pats mentorystės projektas.