Pietų Lenkijos miestelio kunigas Marekas Czarneckis tam ryžosi po to, kai dėl ginčų žmonės pasiskundė dėl dvasininko vyskupui, kuris paliepė perkelti jį į kitą vietovę.
Vakarų šalyse toks prakeiksmas greičiausiai būtų sutiktas kaip nevykęs pokštas, bet vienoje religingiausių Europos valstybių į jį sureaguota labai rimtai.
Pragaro kančių labiausiai išsigando senyvo amžiaus gyventojai. Jie ėmė tvirtinti, kad toks kunigo prakeiksmas galios net septynioms kartoms.
Išsigandę, kad kunigo žodžiai neužtrauktų nelaimių anūkams ir proanūkiams, kaimo gyventojai kreipėsi pagalbos į Čenstakavos vyskupą Andrzejų Przybilskį.
Pastarasis laikė specialias mišias, turėjusias panaikinti kunigo prakeiksmą, ir išdalijo parapijiečiams maldos tekstą, esą turintį užtikrinti, kad prakeiksmas nesikartotų.
Matydamas, kad dalis tikinčiųjų ir toliau abejoja tuo, ar galima visiškai panaikinti prakeiksmą, vyskupas A.Przybilskis pareiškė, jog dvasininko žodžiai veiksmingi tik tada, kai plaukia iš švarios sąžinės ir gerų norų, o kunigo M.Czarneckio atveju taip esą nebuvo.
Vyskupas paprašė, kad į Lobodną dirbti paskirtas naujas kunigas dar kurį laiką kartu su tikinčiais garsiai kartotų specialią maldą, skirtą prakeiksmui panaikinti.
Kaip pareiškė Lobodnos žurnalistas Sebastianas Zielionka, kunigas M.Czarneckis parapijiečių pyktį užsitraukė dėl savo gobšumo.
Kunigas esą keleriopai padidino bažnytinių paslaugų įkainius, nuo mokesčių neatleisdavo net vargingiausių šeimų, o skolininkus gėdindavo net iš sakyklos.
Parapijiečių sprendimą prašyti kito kunigo nulėmė negražus M.Czarneckio poelgis su dovana, kurią jam įteikė Pirmajai Komunijai ruošiami vaikai.
Jie atmetė ankstesnę tradiciją dovanoti pinigų ir nupirko Kristaus skulptūrėlę.
Vaikai vylėsi, kad dovaną kunigas padės garbingoje vietoje, tačiau jis pareiškė, jog statulėlė nedera su bažnyčios interjeru, ir slapta pardavė ją antikvariate.
Įžeisti parapijiečiai pasiskundė vyskupui, o jis, nenorėdamas aštrinti konflikto, atsiuntė į Lobodną naują kunigą.
Į pastarojo sutiktuves atėję tikintieji pamatė, kad M.Czarneckis iš klebonijos išsivežė visus daiktus, net senovinį stalą, čia stovėjusį jau visą šimtmetį.
Prieš atsisveikinimo mišias tikintieji sugėdino buvusį kunigą dėl bažnytinio turto pasisavinimo, o jis iš sakyklos pareiškė prakeikiantis asmenis, kurie kenkė jo veiklai.
Po prakeiksmo kunigas garsiai triskart pakartojo žodį „prisiekiu“ ir pasišalino iš bažnyčios. Joje įsivyravo slogi tyla. Nors kunigas M.Czarneckis neįvardijo asmenų, kuriuos prakeikė, dėl patekimo į pragarą išsigando dauguma miestelio gyventojų.
„Nežinau, ar grasinimas turėjo kokią nors galią, tačiau be vyskupo atvykimo ir prakeiksmą panaikinančių maldų Lobodnos senbuviai ramybės tikrai nebūtų atgavę“, – pareiškė S.Zielionka.
Lenkijos žiniasklaida priminė, kad per tikinčiųjų konfliktus su kunigais nekart pasitaikė aštrių ginčų, susistumdymų, policijos iškvietimų ir skundų teismams, tačiau į pragarą tikinčiųjų niekas iki šiol nebuvo pasiuntęs.
To nesiryžo palinkėti net Govarčovo kunigas Eugeniuszas Tyburca, kurio išvežti iš bažnyčios parapijiečiai atvyko su mėšlo prikrautu karučiu.
Tokio pažeminimo sulaukęs kunigas apskundė septynis tikinčiuosius teismui, tačiau į pragarą žemintojų nepasiuntė.
Nuo prakeiksmų susilaikė ir Dzeveževo kunigas Zbigniewas Plewa, kurį tikintieji jėga išstūmė iš bažnyčios ir ją užrakino specialia grandine, kad dvasininkas nebepatektų į šventovę.
