Turkijoje pasipiktinimas darbo sąlygomis išaugo po to, kai praėjusį rudenį mirė jauna rezidentė, kai po ilgos pamainos ji automobiliu rėžėsi į sunkvežimio galą.
Vėliau sekė dažnėjantys pranešimai apie smurto atvejus. Rezidentas metė gydytojo karjerą po to, kai pacientas dūrė jam į pilvą ir ranką. Nėščia slaugytoja buvo paguldyta į ligoninę po smūgio į pilvą.
Dėl sparčiai blogėjančios ekonomikos ir augančios infliacijos kai kurių gydytojų atlyginimai sumažėjo iki minimalaus atlygio. Tai daugelį privedė prie lūžio taško, po kurio medikai pradėjo ieškoti geresnių galimybių užsienyje.
Gydytojų bėgimas iš šalies tapo pavojaus signalu prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui, kuris per 18 valdymo metų užsitikrino savo paramą visuomenėje išplėtęs visuotinę sveikatos priežiūrą. Tai buvo vienas iš jo svarbiausių struktūrinių laimėjimų.
Tačiau po R.T.Erdogano atliktų kapitalinių pertvarkų įtampa, neminint pandemijos padarinių ir dabar sparčiai augančios infliacijos, nugulė ant pačių specialistų pečių, nuo kurių priklauso braškanti sveikatos sistema.
Gydytojai skundžiasi nepakeliamu darbo krūviu, mažėjančia grąža už darbą, drastiškai prarasta pagarba profesijai valdant R. T. Erdoganui ir išaugusiu fiziniu jų pačių pacientų smurtu.
Turkijos gydytojų asociacijos duomenimis, praėjusiais metais daugiau nei 1 400 Turkijos gydytojų paliko savo pareigas dėl darbo užsienyje, o per pastarąjį dešimtmetį – 4 000. Pasak pareigūnų, šiuo metu dar daug daugiau rengia paraiškas ir planuoja emigraciją iš Turkijos.
„Tai yra ilgai besikaupiančių problemų rezultatas, – įsitikinęs Izmiro mieste esančio Dokuz Eylul universiteto visuomenės sveikatos profesorius Bulentas Kiličius. – Per pastaruosius 20 metų dėl reformos įvyko rimtų pokyčių, o didelis darbo krūvis pandemijos metu buvo paskutinis lašas.“
Ilgą laiką pokyčiai, kuriuos įvėdė R.T.Erdoganas, davė vaisių. Turkija jau seniai didžiuojasi savo medicinos mokyklų ir specialistų kokybe, o pastaraisiais metais ji sukūrė klestintį privačios sveikatos sektorių, kuris tarnauja tūkstančiams tarptautinių ir Turkijos pacientų. Per sąlyginai trumpą laikotarpį buvo pastatyta 15 naujų didelių miesto ligoninių siekiant išplėsti sveikatos paslaugas, o prieiga prie gydymo buvo atverta visai visuomenei.
Sveikatos apsaugos ministras neseniai gyrė prezidento įžvalgumą, sakydamas, kad blogiausiomis pandemijos dienomis sistema išsilaikė gerai, o ligoninės niekada nebuvo sausakimšos.
Tačiau sistema, be jokios abejonės, patyrė didžiulį stresą, todėl gydytojai jaučiasi per daug apkrauti ir per mažai apmokami. Nuolatinė jų pajamų ir statuso erozija daugeliui gydytojų tapo nepakeliama.
„Prieš trejus metus būčiau sakęs, kad mano atlyginimas teisingas, bet dabar taip nėra, – piktinosi 26 metų rezidentas Furkanas Cagri Koralas, kuris išvyko iš Turkijos praėjus vos dvejiems metams po studijų baigimo. – Turkijos gydytojai aria vergų darbo lygiu, atsižvelgiant į darbo krūvį ir riziką, kurią jie prisiima.“
Jis išvyko į Vokietiją, kur po 11 mėnesių kalbos pamokų susirado gydytojo padėjėjo darbą Chemnitzo mieste ir ruošiasi laikyti išlyginamąjį egzaminą, kuris leis jam atlikti praktiką. Daktaras sakė skatinantis kolegas ir savo seserį, medicinos studentę, sekti jo pėdomis.
„Tai ne tik maži atlyginimai, – teigia Turkijos medikų asociacijos pirmininkė daktarė Sebnem Korur Fincanci. – Tai profesijos nuvertėjimas per daugelį metų, nuo pat Teisingumo ir plėtros partijos valdymo pradžios.“
Atvėrus prieigą visai visuomenei, tačiau nesukūrus jokios siuntimų sistemos, ligoninių skyriai greitai tapo perkrauti, tačiau sveikatos įstaigos buvo toliau skatinamos didinti pacientų skaičių.
Kaip tikina S.K.Fincanci, tuo pat metu R.T.Erdoganas ėmėsi sveikatos priežiūros privatizavimo politikos ir darbo užmokesčio sistemos, kuri paskatino sutelkti dėmesį į kiekybę, o ne į kokybę.
„Buvo per daug susitikimų, per daug operacijų, kai kurios nebūtinos“, – sakė ji.
Iš pradžių pacientai buvo patenkinti, tačiau atviros prieigos sistema nebuvo tvari. Ligoninės pradėjo kelti kainas ir trumpinti priėmimus. Centralizuota sistema leidžia tik 10 minučių susitikimams, o kai kuriais atvejais tik penkias minutes, o tai sukuria įtampą aplinkui.
Medikus persekioja smurtas
Smurtas prieš medicinos specialistus per pastaruosius dvejus metus smarkiai išaugo – daugiausia skubios pagalbos skyriuose – dažnai dėl pykčio prieš sistemą sprogimo. Pasak Turkijos medikų asociacijos, daugiau nei 13 000 sveikatos priežiūros specialistų pateikė skundus, kad 2020 m. darbe buvo patyrę smurtą.
„Žmonės nėra pakankamai tolerantiški, – aiškino S.K.Fincanci. – Kadangi jie būna pasipiktinę tiek savo darbo vietose, tiek namuose, vertybių reikšmė mažėja, smurtas tampa problema.“
Medikų asociacijos pirmininkė pasakojo, kad dėl kitų problemų, įskaitant diskriminaciją dėl lyties, nepotizmą, draugystes vadovybėje bei išaugusius ieškinius prieš gydytojus, medikai prarado viltį.
„Jie nemano, kad padėtis pasikeis, – nurodė S.K.Fincanci. – Tai ne tik sveikatos sistema, bet ir bendra aplinka.“
Profesoriaus B.Kilico nuomone, yra būdų, kaip ištaisyti sveikatos sistemą, įskaitant biudžeto išlaidų didinimą sveikatai ir išlaidų prevencinei priežiūrai dalies didinimą.
Jis pridūrė, kad turkus taip pat reikia atpratinti nuo dažno lankymosi ligoninėse ir testų naudojimo.
Tačiau gydytojų ir kito medicinos personalo išlaikymas yra vienodai svarbus, pasak jo, nes Turkijoje yra daug žemesnis rengiamų specialistų lygis proporcingai gyventojų skaičiui nei daugelyje Europos šalių.
R.T.Erdoganas ir Turkijos sveikatos ministras Fahrettinas Koca pripažino Turkijos protų nutekėjimo problemą, tačiau praktiškai nepasiūlė sprendimų.
„Nepamirškite, kad mūsų gydytojai yra geriausiai parengti gydytojai, turtingiausios šalys trokšta jų“, – gruodžio mėnesį kalbėjo F.Koca.
Parlamentas neseniai padidino bausmes už smurtą prieš sveikatos priežiūros darbuotojus, o pats F.Koca gruodžio mėnesį kreipėsi į asamblėją, prašydamas apsvarstyti atlyginimų klausimą ir kitas sveikatos sektoriaus darbuotojų teises problemas.
29 metų Doganui Can Celikui, dirbančiam valstybinėje Stambulo ligoninėje, to neužtenka. Jis planuoja išvykti į Jungtinę Karalystę, kai tik po šešių mėnesių baigs rezidentūrą.
„Myliu savo šalį, o ypač Stambulą, bet per pastaruosius ketverius metus ji tikrai pasikeitė“, – sakė jis. Jis teigė, kad pagrindinės priežastys, dėl kurių jis ketina išvykti, yra darbo valandos ir menkas atlyginimas.
„Kai matau mūsų profesorius ir mentorius, galvoju, kad nenoriu atsidurti jų padėtyje, nes po 40 profesoriaus darbo metų jie gauna tikrai mažus atlyginimus.“, – apgailestavo jaunas medikas.
Anot gydytojų perkėlimo versle dirbančių atstovų, skirtingai nei ankstesnės migracijos bangos turkų darbuotojai, šiomis dienomis emigruojantys žmonės dažniausiai neketina grįžti ir išvyksta, kad suteiktų geresnes galimybes savo vaikams.
Ekin Ay prieš penkerius metus įsteigė įmonę, kurioje Turkijos gydytojus moko vokiečių kalbos. Per pastaruosius dvejus metus paklausa padvigubėjo. Pasak jos, penktadalis jos mokinių yra vyresni nei 40 metų, o kai kuriems – per 50 metų.
„Jie išvyksta ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl savo šeimų“, – sakė ji.
Daktaras Cemalis Altuntas prieš trejus metus persikėlė į Vokietiją ir planuoja pradėti visą darbo dieną dirbti gydytojų perkėlimo konsultantu. Jis sakė, kad per pastaruosius šešis mėnesius labai padaugėjo gydytojų prašymų.
„Mes nenorime prabangaus gyvenimo“, – sakė jis. „Mes norime normalaus gyvenimo, kurio nusipelnėme“.
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
