Kad Europa į JAV ir Izraelio atakas galėjo sureaguoti greičiau, ministras K. Budrys pastebėjo pirmadienio rytą, komentuodamas situaciją žurnalistams. Jis tikino pastabas išsakęs kolegoms sekmadienį vykusiose derybose. Vėliau jau Žinių radijo paklaustas, ką galėjo Europa daryti kitaip, ministras tikino, kad vien susitikimas galėjo būti suorganizuotas tą pačią dieną, kaip atakos prasidėjo, o ne dieną po to.
„Reikėjo tą patį šeštadienį organizuoti tiek susitikimus, tiek pareiškimą išleisti, ir tikrai per daug laiko praleidome ginčydamiesi, kuriam paragrafe turėtų būti kas akcentuota. Nes šiuo metu lūkestis iš ES yra, kad ji relevantiška bus tiems įvykiams ir kad veiks greitai.
Tai mano raginimas ministrams būtent toks ir buvo, kad mes jį privalome išleisti, nes pasaulis liks visiškai nesupratęs, o tai kur yra Europos Sąjunga. Vyko vakar [sekmadienį] užsienio reikalų tarybos posėdis po pietų ir tai, kad mes užtrukome tiek ilgai, man atrodo, yra dar viena ženklas, kad kažką turim daryti su sprendimo priėmimo mechanizmu, apie ką Lietuva vis garsiau pradeda šnekėti.
Dėl Artimųjų Rytų konflikto sumaištis plinta po visą pasaulį: nuostoliai sieks milijardais dolerių
Kad vienbalsiškumo principas mus įkalina ir daro įkaitais, kai kada tiesiog skirtingų nuomonių, o kai kada – piktybinio elgesio, kai norisi, kad nebūtų ES, kaip veikėjas, sprendžiant tokias situacijas“, – Žinių radijui sakė K. Budrys.
Jis pabrėžė, kad Europa čia turi aiškius interesus – pavyzdžiui, kad Irano raketos nepasiektų žemyno valstybių infrastruktūros. Seimo Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas, konservatorius Žygimantas Pavilionis su ministro pastabomis dėl ES sutiko.
„Europos Sąjunga turi turėti savo šarvus, kol kas ji tik juos kuriasi. ES bando būti amerikiečiais, susikurti savo įvairius gynybinius daiktus, bet jų dar neturi. Tai, ta prasme, užsienio reikalų ministras yra teisus – kad tada tau belieka tik pareiškimai apie neeskalaciją.
Va, dar vienas skirtumas Amerikos ir Europos – Europa nori, kad kuo greičiau viskas baigtųsi, kuo greičiau vyktų transformacija. Bet paprastai tokie dalykai nevyksta greitai, jeigu tu netaikai tam tikros jėgos, kad jie įvyktų. Kalbėt pareiškimais, kad Putinas, Iranas ir Lukašenka pasikeistų, yra įprastas Europos žodynas, bet reikia dar kažką ir veikti“, – Žinių radijo laidai „Gyvenu Europoje“ sakė politikas.
Susiję straipsniai
Paklaustas, ar Europa turėtų įsitraukti į kovinius veiksmus prieš Iraną, Ž. Pavilionis teigė manąs, kad taip.
„Aš manau taip, nes, nežinau, koks dar piktesnis režimas buvo šitoj planetoj, palyginus su Irano ajatolomis, kurie žudė bet kokį skirtumą – kiek piliečių yra išžudyta tiesiog dėl to, kad jie yra kitokie. O aš turiu pats asmeniškai daug [pažįstamų] iraniečių, pabėgusių į Vakarus, kurie yra nuostabiausi profesionalai.
Man vienas iš dabartinių Irano kilmės Kanados ministrų priminė, kad: „Žygi, Irane net moterys pradėjo balsuoti anksčiau negu daug kur Europoj“. Tai yra sena, garbinga tauta, siekianti tūkstantmečius, kaip ir patys žydai. Ir, beje, iki tų islamo radikalų atėjimo, jie turėjo labai draugiškus santykius su Izraeliu, su Amerika.
Tai buvo vos ne vakarietiškiausia šalis Artimuosiuose Rytuose. Tai, jeigu mes norime, kad nevyktų karas ir nežudytume vienas kito dėl skirtumų, tai ES yra tokia vieta, kuri tą ir bando sukurti savo visa organizacija“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas neatmeta, kad į Iraną galėtų būti įvedamos sausumos pajėgos. Nors perspektyvos tam miglotos, greičiausiai, reikėtų keliasdešimt tūkstančių karių. Išlieka tikimybė, kad amerikiečiai tokiu atveju kreiptųsi pagalbos į sąjungininkes. Ką tokiu atveju darytų Lietuva? Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys Žinių radijui atsakė, kad spręstų dėl to Valstybės gynimo taryboje.
„Aš nenorėčiau šiuo metu spekuliuoti dėl mūsų galimo indėlio į tokio pobūdžio veiksmus, kol apie juos nėra kalbama. Bet spręstume taip, kaip ir numato mūsų įstatymai ir sprendimų priėmimo procesas – svarstytume Valstybės gynimo taryboje ir žiūrėtume, koks galėtų būti NATO ar atskirų valstybių vaidmuo. Kol kas tokio klausimo darbotvarkėje nėra ir aš vis dėlto manau, kad Lietuvos indėlis čia galimas kitose vietose ir kitais nekariniais pajėgumais“, – sakė ministras.