Tai buvo eilinis penktadienio vidudienis, kai ukrainiečių drono kamera priartino rusų kareivį, slapta judantį tarp medžių miesto pakraštyje.
Drono pilotas pažymėjo koordinates, o paskui palydoviniu ryšiu nusiuntė jas artilerijos vadams.
Po kelių minučių ukrainiečių artilerijos daliniai smogė į namus, kuriuose matė besislepiančius rusus. Dronų operatoriaus ekrane buvo matyti, kaip tyliai kyla dūmai.
Vėliau tą pačią dieną iš rytinio rajono išvažiavo šarvuotas automobilis, vežantis sužeistus ukrainiečių karius į stabilizavimo punktą miesto vakaruose. Ukrainos kariuomenė taip pat patyrė priešo smūgių.
Tai niūrios aklavietės vaizdas, įgavęs sunkiasvorių kovų ritmą, kai abi pusės kovoja viena prieš kitą viename iš ilgiausiai trunkančių karo mūšių.
Toks kariavimo būdas prieštarauja Ukrainos strategijai kitose fronto linijos vietose, kur jai pavyko išvengti tiesioginių susidūrimų, o vietoj to pasikliauti vikriais manevrais, apgaule ir Vakarų suteiktais toliašaudžiais ginklais, kad priverstų Rusiją trauktis.
Ankstesniame karo etape Ukrainos vadovybė dviprasmiškai vertino tokius mūšius kaip Bachmuto. Tuomet prezidentas Volodymyras Zelenskis retą viešos abejonės akimirką svarstė, ar apie 100 ukrainiečių karių per dieną žūstančių Severodonecke ir Lysičanske verta kovoti dėl dviejų jau sugriautų miestų.
Tačiau šį kartą jokių abejonių nebuvo, o naujausios analizės rodo, kad praėjusią vasarą vykusi mirtina kova miestuose nebuvo tokia beprasmė, kaip tuo metu galėjo atrodyti.
Praėjusį mėnesį JAV įsikūrusio Užsienio politikos tyrimų instituto paskelbta dviejų karo analitikų analizė pateisino atkaklias kovas.
Analitikai Robas Lee ir Michaelas Kofmanas rašė, kad šis mūšis pakankamai susilpnino Rusijos kariuomenę, kad rudenį galėtume stebėti du sėkmingus Ukrainos kontrpuolimus.
Šie puolimai Charkovo srityje šiaurėje ir Chersone pietuose atnešė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui du gėdingiausius karo pralaimėjimus.
„Rusijos sunaudotos amunicijos kiekis ir aukų skaičius parengė Rusijos kariuomenę nesėkmei“, – interviu „The New York Times“ sakė M. Lee.
Pasak jo, tai, ar Bachmutas atliks panašų vaidmenį prieš numatomus Ukrainos pavasario puolimus, priklausys nuo daugelio kintamųjų, įskaitant tai, kiek karių Rusija gali sutelkti po rudenį įvykusios mobilizacijos.
„Atrodo kaip apokalipsė“
Fronto linijoje, kuri tęsiasi nuo Bachmuto į šiaurės rytus link Soledaro miesto, toliau vyksta įnirtingi mūšiai, rusai teigė užėmę netoliese esantį kaimą, o Ukraina teigė atrėmusi rusų bandymus šturmuoti patį Soledarą.
Ukrainos gynybos ministro pavaduotoja Hanna Maliar „Telegram“ žinutėje teigė, kad po nesėkmingo bandymo užimti Soledarą ir vėlesnio atsitraukimo priešas persigrupavo „ir pradėjo galingą puolimą“.
Ukrainos pajėgos „drąsiai gynė kiekvieną centimetrą“, rašė ji.
Pentagone pirmadienį vienas aukšto rango JAV kariuomenės pareigūnas apibūdino mūšį Bachmute ir jo apylinkėse kaip „tikrai sunkų ir žiaurų“.
Bachmuto strateginė vertė yra ginčytina, tačiau jis turi simbolinę reikšmę abiem pusėms. Rusijai jo užėmimas būtų didžiausia sėkmė per pastaruosius kelis mėnesius. Ukrainoje ilgas mūšis ir dideli nuostoliai pavertė Bachmutą nacionaliniu pasipriešinimo simboliu.
Praėjusį mėnesį V. Zelenskis paminėjo miestą per savo svarbų pasirodymą JAV Kongrese, o Atstovų Rūmų pirmininkei Nensi Pelosi įteikė Ukrainos vėliavą, pasirašytą Bachmute kovojusių karių.
Žiūrint iš dangaus, dronų piloto monitoriaus ekrane, Bachmute matomi rudi purvo keliai, pilkos namų nuolaužos ir balti dūmai, kylantys iš gaisrų.
Dėl aklavietės miesto rytiniame pakraštyje esantis griuvėsių ruožas ir išvažinėti purvini laukai virto Pirmojo pasaulinio karo laikus primenančiais vaizdais. Patys ukrainiečių kariai dažnai skundžiasi smarve.
„Tai vieta, panaši į Verdeno miestą Pirmojo pasaulinio karo metais, kur kiekviena pusė bando nuleisti kraują viena kitai“, – apie šeštą mėnesį vykstantį Bachmuto mūšį apibūdino buvęs amerikiečių generolas leitenantas Frederickas Hodgesas.
Ketvirtadienį dronu perskridus dykumą užfiksuotas tipiškas vaizdas: du rusų kūnai gulėjo mūšio lauke šalia artilerijos kraterio.
„Atrodo kaip apokalipsė“, – apie vietovę pasakė eilinis Oleksijus Kondakovas, praėjusį mėnesį rotaciniu būdu išvykęs iš Bachmuto.
Miesto viduje liko nedaug civilių gyventojų, dauguma jų – ne taip smarkiai nukentėjusiame vakariniame Bakhmutą skiriančios nedidelės upės, Bachmutovkos, krante.
Rytiniai rajonai – tai sugriuvusių ir sudegusių namų panoramos.
Caro laikais miestas buvo Rytų Ukrainos prekybos centras ir druskos gavybos centras. Sovietų valdžia jį pervadino Artiomovsku, pagal bolševiko, padėjusio numalšinti trumpai gyvavusią nepriklausomą Ukrainos respubliką 1920-ųjų pradžioje, pavardę.
Prieš Rusijos invaziją čia stovėjo raudonų plytų pirklių namai ir universitetų pastatai, įsikūrę tarp žolėmis apaugusių kalvų rytiniame Donbaso regione.
Pasak vakariniame krante esančios savanoriškos virtuvės vadovės Tetianos Ščerbak, kurioje penktadienį kelios dešimtys civilių gyventojų būriavosi prie malkinės krosnies, šildėsi rankas ir krovėsi telefonus iš generatoriaus, šiandien iš prieškarinio miesto gyventojų yra likę apie 7 000 žmonių.
Centrinėje aikštėje, nekreipdama dėmesio į sprogimus, kai kuriomis dienomis šoka girta moteris, ištiesusi rankas kaip vaikas, imituojanti lėktuvo skrydį. Ji yra personažas, kurį pažįsta likę vietiniai gyventojai.
„Kiekvienas savaip kenčia“, – sakė 54 metų Svitlana Špačenko, buvusi buhalterė, besišildanti sriubos virtuvėje.
Mūšis Bachmute vyko dviem etapais: maždaug 100 pirmųjų dienų dalyvavo Rusijos reguliarioji kariuomenė, o tada vadžias perėmė privati „Wagner“ samdinių grupė, kuri į savo gretas verbavo kalinius.
Antrasis etapas buvo kruvinesnis, nes rusai puolė miestą naudodami iš nuteistųjų sudarytas brigadas. Bendrovės savininkas Jevgenijus Prigožinas, kuris yra artimas prezidento Vladimiro V. Putino bendražygis ir, kaip manoma, norėdamas pergalės Bachmute, kad sustiprintų savo politines pozicijas Rusijoje, išbandė naują taktiką.
Daugelis šių dalinių iš esmės tapo patrankų mėsa. Ukrainiečių kariai juos vadino žmonių bangų puolimais.
„Iš esmės jie prisiima didžiausią bet kokio Ukrainos atsako naštą, – sakė aukšto rango amerikiečių pareigūnas, kalbėjęs su anonimiškumo sąlyga. – Tada už jų juda geriau parengtos pajėgos, kad užimtų žemę, kurią šie asmenys perėjo.“
Buvęs Ukrainos pulkininkas ir Ukrainos naujienų komentatorius Serhijus Hrabskis kovas aplink Bachmutą pavadino „visiškai kitokio pobūdžio“ karu.
Pasak jo, Ukraina atkakliai gina miestą iš dalies todėl, kad „jų nuostoliai mums svarbūs“.
Penktadienį įvykdytas išpuolis buvo pavyzdys.
Rusai iš miško į miestą žengė pėsčiomis, virš galvų skraidantis Ukrainos dronas nematė jokių šarvuočių.
„Be akių mes prarandame žmones, – sakė dronų pilotas, kuris, laikydamasis Ukrainos kariuomenės politikos, prašė nurodyti jo slapyvardį – Navara. – O mes negalime prarasti žmonių. Jų ir taip turime mažiau.“
Navara prašė neatskleisti tikslių vietų, bet sakė, kad apie į miestą judančius rusus apskritai galima sakyti, jog „šunsnukiai yra maždaug už 800 metrų į tą pusę“, rodydamas pirštu į išdaužtą pastato langą.
Netrukus ukrainiečių artilerija smogė rusams, kai jie slėpėsi apleistame ir daugiausia sugriautų vieno ir dviejų aukštų namų rajone. Apylinkės gatvėse įsiplieskė susišaudymas, aplink aidėjo kulkosvaidžių garsai.
Dronų komandos narys eilinis Andrijus Pančeko prieš invaziją dirbo elektriku Lenkijoje, bet grįžęs savanoriu įstojo į kariuomenę. Apskritai jis sakė, kad ukrainiečiai gina savo šalį, nes „jei nekovosime, neturėsime laisvės“.
Jis prisipažino, kad tikslas laikytis būtent rytinės Bachmuto dalies griuvėsiuose buvo mažiau aiškus.
„Nežinau, aš tiesiog vykdau įsakymus, – sakė jis. – Jie įsakė man būti čia. Bet kodėl ne? Tai mūsų žemė.“
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
